Gyvas daržas – RUGSĖJIS, straipsnis, publikuotas „Sodo spalvose“ 2019 m Nr. 9

Pasivysiu saulę, ji kažkur kalnuose,

Palaikysiu saujoj, tyliai padainuosiu

Graudžią vėjo dainą apie tai, kad šąla,

Kad ruduo ateina, ir kad lyja, balos.

Kad šermukšnių uogos maudosi rūkuose

Ir kad smilgos nuogos styro jau laukuose.

Pasūpuosiu saulę, ir paleisiu vėlei

Tegu švies pasauliui

Tegu bus rugsėjis!

Štai taip, eiliuotai, išlydžiu vasarą. Kol kas – tik kalendorinę, nes darže, o ir visoje gamtoje – oj kiek dar daug vasaros jausmo, kiek pilna visokios gyvybės, bruzdėjimo, netgi, sakyčiau, skubėjimo, kuomet ne tik žmogus, bet ir kiekvienas gyvis – didelis ar mažas – su žiemos nuojauta rūpinasi atsargomis šaltajam sezonui. Štai ir aš, liepą ir rugpjūtį viriau bei šaldžiau uogas, o rudeniop mane užpuolė visokios daržovės iš daržo – kai kurios grąsinamai greitos, sparčiai augo, didėjo, ir visai nesirūpino, kad gal man vasaros pramogų reikia, ar kad atostogos – augo, pampo, nuo liepos, gavę lietaus ir šilumos, tiesiog tarpo lysvėse. Ir ką, nepasidaviau tam jų terorizmui – kantriai laukiau, sakiau – tupėkit sau su šaknimis žemėje, kol aš rankas išvaduosiu, o paskui matysim, ką su jumis visomis daryti. Tiesa, tos nedorėlės cukinijos, visa armija, kaip užpuolė apie liepos vidurį, tai valgyk nevalgęs, dalyk nedalijęs –  neužmatytos kelios į tokius milžinus išpampo, kad baugu net artyn prieiti – guli lyg kokie žali krokodilai, tarp lapų pasislėpę tūno, tarsi laukdami, kad arčiau prieičiau, o jei netoli pasikapstysiu – ranką arba koją – tik krimst!

Kitam daržo gale panašiai elgiasi moliūgai – jei pomidorų, augusių lauke, derlius jau daugmaž pabaigon, tai moliūgų galvas kaip tik dabar galima skaičiuoti. Nepaisė jie, kad voratinklinė erkutė užpuolė, anei kad lapai susisukę – pampo lyg juos būtų kas stebuklingu eliksyru laistęs. Ir dabar tų kamuolių – žalių, oranžinių ir geltonų – tiek daržo gale primėtyta, kad baugu ir įžengti – gali netyčia ant tokios minos užlipti ir aukštyn kojomis atsidurti. Jiems gi pramogų nedaug darže kiurksoti, tai tik ir laukia, kada aš skubėdama už jų užkliūsiu arba mažasis Jonas sukniubs ieškodamas agurkėlio.

O taip, agurkėlių gauja irgi nebloga užaugo. Šiemet sugudravau – sėjau juos su trijų savaičių tarpu, taip prasitęsė derliaus laikas – liepos vidury pradėjome skanauti traškius žaliukus, o rugsėjį jų vis dar turime valgymui, o nemaža dalis, užraugtų, ir į stiklainius pateko – skanu bus žiemą triuškinti – prie rūkyto lašinio, ar keptos naminės vištytės…

Geras tas rugsėjis – jau nebe vasara, vaikai į darželius, mokyklas išdundėjo – o mes, mamos, vis dar galime truputį pasimėgauti vasariška šiluma, taipgi daržui daugiau laiko atrasti. O tuo pačiu ir sau – naujų receptų ieškoti ir išbandyti, mainytis jau sukonservuotomis gėrybėmis su draugėm – kaip smalsu paragauti kaimynės mišrainės, kuri visai kitokia nei mano, o jeigu geresnė – tai kitąmet būtinai bus ir mano gaminama žiemai. Nes kaip tik tokiu būdu ne tik draugystės tvirtėja, bet ir geriausi receptai iškyla, yra perduodami iš kartos į kartą. Žinoma, skoniui draugų nebūna, bet vis dėlto, favoritų visuomet pasitaiko, kartais – pagal madą, kartais – pagal organizmo vidinį šauksmą.

Ką ten daržas, vistiek jo didžioji giesmė jau į pabaigą – derliaus nuėmimas greičiau graudus, nei džiugus veiksmas pačiam daržui. Bet rugsėjo dovanotomis spalvomis galime džiaugtis ne tik daržuose ar soduose, o kiekvienam Lietuvos kampely, mieste ar kaime. Nė nežinai, žmogus, kas iš tiesų gražiau – ar pasiilgta švelni žaluma po žiemos, ansktyvą pavasarį, ar šita marga besidažančių medžių vaivorykštė, prasidedanti rugsėjį ir besitęsianti iki pat didesnių šalnų. Grožiesi, gėriesi, ir dar kartą pripažįsti, jog didesnio dailininko už gamtą šitoj Žemėj nėra ir nebuvo… Ir kai viso to grožio fone, susikvietęs giminės talkininkus, nukasi bulves, o vaikai – visas būrys murzinų padūkėlių – mėtosi jomis bulviakasės suvarpytame lauke – supranti, kad nors ir nėra šiemet obuolių, tačiau rudens smagumo tai nesumažina.

Didelės saulėgrąžų galvos, vietomis išlesiotos paukščių, pramainiui su jurginais vis dar mojuoja iš tolo, tarsi liudydami, kad rugsėjis – tik saulėtų dienų mėnuo, o ne rudenio pranašas. Ir nesvarbu, kad rytiniai rūkai sunkina kėlimąsi, o drėgmė, atrodo, krenta ant galvos ir pečių visu rudenišku sunkumu. Nesvarbu, kad vėjui pučiant, laukuose styrančios smilgos jau atrodo graudžiai ir netgi liūdnai. Bet jeigu diena saulėta, ji vis dar šilta. O pasimaudžius saulutės spinduliuose ne tik mes, bet ir visa gamta atgyja. Tebūnie kaip yra, tebūnie šitas žingsnis. Tebūnie dar vienas rugsėjis.

Gyvas daržas, straipsnis „Sodo spalvose“ Nr. 7

Kukū, kukū – girdisi tolumoje kukuojant. Garsas ateina per slėnį, priaugusį visokių krūmų ir medžių – ten spėju esant kukuotojos buveinę. Mūsų kaime yra etatinė gegutė – pavadinau ją šitaip, nes ji daugiau nieko neveikia, tik kukuoja. Kaip pradeda gegužę, tai per visą vasarą, diena iš dienos. Greičiau nustembu, jei ji staiga nutyla, nei kad išgirdusi jos kukavimą, nes kasdienis ištisas kukū įsirašo į smegenis tarsi kokia programėlė. Galvoju, kad ta kukutė, kaip sakydavo mūsų jaunėlis, kiekvienu savo kukū skaičiuoja mūsų gyvenimo sekundes, minutes, valandas… Vakare gulėdama lovoje vis dar girdžiu monotonišką ir labai ritmišką kukū savo galvoje – kartais jis padeda užmigti, o kartais – priešingai, trukdo.

Šitaip kukavo gegutė ir iškukavo mums penkerius laimingus metus naujoje sodyboje kaime, tikiuosi, ji nenustos kukavusi dar bent 50, o tebūnie ir ilgiau. Pirmąją vasarą, prisimenu, kaip išbandžiau molio dirvą ir rudeniop įvertinau galimybes joje susikurti daržą. Tąsyk, po širdimi spurdant gyvybei, keturiomis oranžinio molio dirvoje dariau duobutes ir sodinau svogūnų sodinukus. Tuomet mulčiavau šienu (jo radome pilną kluoną – seno, susigulėjusio, net paplėkusio), kažkiek laisčiau, skynėme laiškus ir džiaugėmės. Tačiau vasaros antroje pusėje pamėginus išrauti cibuliukus, jie taip ir liko molyje. Juokas ima prisiminus, o tada buvo ir graudu, ir pikta, nė laistymas nepadėjo – molis buvo sausas lyg asfaltas. Bet iš šios pamokos supratome, kad norint turėti čia daržą, teks užvežti žemės, kuri molį palengvintų.

Antrą vasarą sodyboje jau atsirado pirmasis Gyvas Daržas – mandalos ( apskritimo su viduriuku) formos, į dvylika ratu einančių lysvių padalytas, maždaug vieno aro dydžio, daržas. Mažylį supdama vežime, kažkaip pasėjau, ką sugalvojau, bet ravėjimui teko kviesti pagalbą, nes rugpjūtį per piktžoles daržovių nesimatė. Tą vasarą dažniau teko stumdyti vežimėlį kaimo keliu, vis klausantis kukavimo…

Trečiąją vasarą jau turėjau trepsintį padėjėją ir naują šiltnamį šalia daržo, taigi, darbų padaugėjo, ir vėl mano kova su piktžolėmis (nors aš jas meiliai vadinau geržolėmis) bandė mane pakirsti. Atsilaikiau, pakeitusi požiūrį, nustojau ravėti ten, kur nebūtina, įsigijau patogias Fokino plokščiapjoves, su kuriomis darbas vykdavo sparčiau. Derlius džiugino, nors daržo vaizdas – būsiu atvira – nelabai.

Ketvirtąją vasarą mandalos daržą perkėlėme į kitą dirbamo lauko pusę – arčiau namų. Nes supratau, kad daugaybę kartų per dieną eidama 20 žingsnių mažiau negu pernai, per dieną „sutaupysiu“ kokį kilometrą vaikščiojimo ( O ne, žinau, kad vaikščioti sveika, bet kai pasivaikščioji didelėje sodyboje, tai supranti, kad 10 000 žingsnių – vieni niekai). Nes taip jau yra su šeimyna – tik pradėk darbuotis darže, jau reik bėgti pietus ruošti, arba – nosį ar ašarą mažyliui nušluostyti, arba vyresniuosius peštukus išskirti, tai vandens atsigerti, tai obuliukų paduoti išalkusiems nenuoramoms. Reikia rasti minutėlę kitą ir mums, suaugusiems, popiečio kava pasimėgauti, planuojant ir kuriant tolesnius sodybos puoselėjimo žingsnius, nes kitaip tų darbų neatsiginsi, jie tarsi ir laukia, kada tik tu užpakalį ramiai padėsi ant suolo ar sūpynės…

Penktoji vasara prasidėjo didele sausra. Sėklos nenorėjo dygti, kol jų nepalaisčiau. Bet Gyvas Daržas stiprus, ir net kai aš palūžusi, jis įkvepia man tikėjimo. Net vos keli žali daigeliai jame tarytum iš naujo užsuka ratą naujam gyvenimui. Manęs kartais klausia – kodėl mandala? Nes jas piešiu nuo studijų laikų, jomis gyvenu, gaivinuosi. Norėjau ir darže jaustis kūrėja, santarvėje su gamta. Nes mandalos kūrimas – visada kelionė į save, o apskritimas tarsi apjungia pabirusias detales į visumą, ir tokiu būdu sukuria užburiančią harmoniją. Kuriant – dirbant darže – aš visada pasiekiu darną su savimi, net jei nueinu į daržą pavargusi – atsigaunu, pikta – nusiraminu, liūdna – susitaikau.

Suprantu, kad daržas visai neprivalo būti apskritas. Svarbiausia, kad jis būtų gyvas. Juk jame nuolat kažkas auga, kažkas numiršta. Darže neturėtų būti tręšiama, nes tai puikiai atlieka pūdami šiaudai ar kitoks mulčas. Gyvas daržas mane išmokė klausyti ne tik savo norų, bet ir susitaikyti su netektimis, priimti jame gyvenančius kenkėjus ir jų nesigąsdinti, o tiesiog stebėti, natūraliais būdais saugoti daržoves. Gal todėl man nuėjus į daržą taip lengvai pavyksta pasikalbėti ir išgirsti jo gyventojus? Štai daugiagalvių svogūnų galvos jau traška, susispietusios į lizdą, o viengalviai, žinau, netrukus pradės stenėti, kokie jie stori ir išsipūtę. Taip pat turiu žinojimą, kad jeigu daržas ištvėrė sausrą sėjos metu, su negausiu palaistymu, ir sudygo – jis ištvers ir liepos karščius. Galbūt nebus burokų kilograminių meitėlių, bet tikrai bus ką valgyti.

Šių metų gegužę praėjusi siaubūnė šalna pridarė daug nuostolių daržininkams ir sodininkams, dar daugiau – sukėlė didelį liūdesį. Neslėpsiu, liūdėjau ir aš, radusi apšalusias rožes, nušalusius serbentus, vyšnias, dalį daugiamečių gėlių. Didelėje sodyboje visko apsaugoti nepavyksta, kad ir kaip stengtumeisi, o šalna, matyt, buvo kokia žiemos artima pusseserė, nes vietomis siekė -7 laipsnius, tad kur nuo tokios pasislėpsi. Tačiau aš neliūdėjau ilgai. Gamta mus vis moko kažką gauti, kažko netekti. Kaip sakome, neverk pametęs, nesidžiauk radęs. Priimk viską, kaip yra, ir neįisleisk į širdį liūdesio, nes viskame galima įžvelgti gerąją pusę. Jeigu kasmet pakniopstom verteisi per galvą rinkdamas vyšnias, serbentus ir virdamas uogienes, šiemet gausi pailsėti. O juk uogienių – būkim atviri – kasmet priverdame daugiau, nei suvalgom… Ateis laikas pribaigti užsistovėjusias ir nelaimingas uogas rūsiuose, šaldikliuose, bet tikrai visko užteksime.

Klausausi kukavimo, ir man smagu, kad kaime tiek nedaug svetimo triukšmo, dažniau tik savas – monotoniškai raminamas kukū, protarpiais nuskambantis mūūū iš kaimynų pievos, tarpais – švelnus gandrų kalenimas, šuns amtelėjimas ar gaidžio kakariekū. Jei labai nori – gali išgirsti, kaip skleidžiasi žiedas. Netikite? Pabandykite!

Gyvas daržas, straipsnis iš „Sodo spalvų“ Nr. 6

Žiūrinėju telefone orų prognozes. Šalna, kaip koks gyvas padaras, gąsdinantis daugybę daržininkų tokioje permainingų orų Lietuvoje, turbūt yra baisiausias košmaras ir žydinčioms braškėms, vaismedžiams, o ypač moliūginėms daržovėms. Laimei, šalna nežadama rytojui nei kitomis artimiausiomis dienomis. Lengviau atsidūstu ir einu į lauką. Rytą daržas tylus, o štai kiemo paukščiai kelia tikrą alasą – vištos, mane pamačiusios, kudakuodamos bėga sveikintis, gaidys iškilmingai užšokęs kur aukščiau, gieda savo rytinę giesmę (o gal mano pasveikinimo?), žvirbliai, varnėnai, vyturiai savo giesmes traukia manęs nepaisydami, visas oras, atrodo, garsų pritvinkęs. Tolumoje sukalena snapais gandrai.

Einu darže ratu, ir taip glosto akis švelni daigų žaluma, kyšanti iš po šioaudų – kopūstai „straini“, nors liaunučiai dar, bet tokie kupini gyvybės. Mano ketvirtasis eksperimentas su jais prasideda. Negana to, kad pasėtus šiltnamyje daigus nuolat nukramto po žiemos alkani šliužai, bet ir kopūstiniai drugeliai juos taip atkakliai darže myli, nesvarbu, kad visos kopūstų augimui palankios sąlygos išpildytos būna, o vistiek kirmėliukams jų tenka daugiau negu mums. Šiemet bandysiu dar vieną gudrybę, šalia tų, kurias jau esu nesėkmingai bandžiusi. Šiemet dėsiu kopūstams vienkartines kepuraites, tokias kaip iš agro plėvelės, kur ligoninėse dėvimos. Daržas įspūdingiau atrodys, bet gal tai padės man išsaugoti derlių? Nes nusivylimas auginimo nesėkmėmis kasmet vis didėja, o motyvacija „vozotis“ su kopūstais akyse menksta…

Svogūnų laiškai mojuoja man iš visų pakraščių, nes šiemet taip sugalvojau juos susodinti, kad būtų ne visi vienoj lysvėj, o visur prikaišiota, nes man svogūnas yra labai gražus augalas, ne tik kad naudingas. Pakraštyje pasėti čiobreliai jau prakutę, bando pralenkti greta augančias petražoles – bet anos antrametės, tai kur ten jas pralenksi. Lapeliai jau nuo kovo ryškiai žali, jos gi daržo pleputės, paskalų nešiotojos, nori visur viską pirmos sužinoti, ir joms visai neblogai sekasi. Kol citrininiai ir raudonlapiai bazilikai – šiūmečiai kūdikėliai – dar tik šiaudus prasistūmę tiesia lapelius į saulę, petražolės jau garsiai visiems vadovauja, o kitur ir apibara. Turbūt žino, kad jų laikas netrukus baigsis, tegu pasidžiaugia dar ta savo lyderysteo paskui sukris į šaldymo maišelius, į džiovyklę ir į žaliąją druską kartu su krapais, ir baigsis jų vadovavimas daržui. Gaus visas būrys naujagimių rinktis sau naują vadą, mat pernykštis Karališkasis Bazilikas rudenį buvo iškilmingai mumifikuotas – tiesą pasakysiu, nedrįsau jo net liesti, per žiemą prastovėjo tos prakilnios mumijos, ir pavasarį palikau jas, su ta mintimi, kad gal kaip kokie faraonai, prisikels, dar ateis man pirštu pagrūmoti, lai būna sau, niekam netrukdo. Piramidžių, mes, aišku, jiems nestatysim, kad ir ką būtų sugalvojęs tas kurmis, kuris man visą daržo kraštą kurmiarausiais pavertė, galiausiai, matyt, buvo katino sugautas, o piramides išlyginau, paisdžiaugusi dirvos rupumu.

Žemuogių kupstai – vienoje eilėj raudonųjų, kitoje – geltonų, pernai mano pačios iš sėklų užaugintų – jau panašūs į tuos, kurie šiemet duos uogų. Tas irgi džiugina akį, oj, gal labiau burną – vos pagalvojus ir prisiminus tą švelniai rūgštų ir kartu saldų skonį, pilna burna seilių prisirenka. Žemuogių turim daug krūmelių, ir jomis visą vasarą visi džiaugiamės. Priešingai, nei braškėm, kurios tik daug rūpesčio kelia, o naudos gana mažai – įnoringos tos žemuogių giminaitės, tai joms drėgmės mažai, tai vietos trūksta, nors mes braškėms darže paskyrėm bene geriausius apartamentus, bet jų dideliems norams nepavyksta įtikti.

Birželis – geriausias laikas, ypač jo pradžia. Viskas darže jau pasėta, daugumą daigų (moliūgų, arbūzų, melionų) jau irgi saugu sodinti į atvirą gruntą ir atlaisvinti šiltnamio praėjimus, kur jie, bent jau man, pradeda trukdyti, kai lankau vos prieš porą savaičių susodintus pomidorus. Šis laikas ypatingas dar ir tuo, kad gėlės pradeda džiuginti spalvomis – štai einu ir grožiuosi jomis vazonuose, o taipgi ir gėlynuose randasi vis daugiau lapų ir spalvų. Bitučių tylus dūzgėjimas ramina ir džiugina, nes atrodo, kad jos, kaip ir prieš šimtus metų, taip ir šiandien – dirba savo darbą, žino ką daro, ir niekas nepasikeitė, nepaisant technologijų pažangos, nepaisant visuotinės pasaulio beprotybės, gamta nėra išprotėjusi ar susipainiojusi, ir viskas vyksta daugiau mažiau taip, kaip ir turi vykti.

Žingsniuoju link pakeltos lysvės – tokią vieną turiu netoli namo, ir joje smagu pasilaužti salotų, krapų, svogūnų laiškų. Šiemet joje įsikūrė ir pirmasis mūsų aštuomečio Vincento daržiukas – su besivijančiais žirniukais, galvutes auginančiais ridikėliais bei dailiai eilutėmis sudygusiais žioveiniais, kuriuos kaip tik šiandien ketinu perkraustyti į didijį gėlyną. Vasaros ryški žaluma aplinkiniuose laukuose ramina, o telkiniuose šylantis vanduo tarsi pažadėtas stebuklas, laukiamiausia vaikų vasaros pramoga, jau visai čia pat, už kampo tyko. Dar kelios savaitės, baigsis pamokos mokyklose, ir prasidės tikrasis vasaros šėlsmas, kurį mūsų šeima tradiciškai švęs kartu su artimiausiais draugais Joninių naktį, nes turėti šeimoje Joną yra kaip turėti didelį pinigą piniginėje. Nauju ąžuolo vainiku vainikuotas, mūsų Jonukas išdidžiai apeina ratą aplink laužą, nešdamas rankose pernykštį ąžuolų vainiką, vis įteikdamas kiekvienam ir išklausydamas palinkėjimų sau, Jonui, šios dienos karalaičiui. Kai ratas apsisuka, Jonas dėkoja už linkėjimus ir linksmai meta sausą vainiką į laužo liepsnas. Ir tada vakarojame dainuodami liaudies dainas, šnekučiuodamiesi iki paryčių. Dangus iš raudonai geltono pasidaro mėlynas, violetinis, vis tamsėja ir grimzta tolumon į mišką, o laužo šviesa šildo ir suartina. Ar gali kas būti geriau už stebuklingai trumpą birželio naktį, kai su artimiausiais, o draug ir su tolimiausiais – savo protėviais – susitinki dainų poringėse, paparčio žiedo kartu su mumis beieškančiais…

Gyvas daržas, straipsnis iš “ Sodo spalvos“ Nr. 5

Vartau daržo sąsiuvinį – bandau suvaldyti užgriuvusius darbus darbelius… Nelengva. Balandį mūsuose pūtę vėjai labai mažai teleido nudirbti. Pavydžiai seku bendraminčių įkeliamas nuotraukas daržininkų veidaknygės grupėje – ten ir braškių krūmai žydėti ruošiasi, ir morkos ankstyvosios jau sudygusios, o tikrų daržo maniakų ridikėliai ir salotos šiltnamiuose užaugintos ir seniai įpusėtos valgyti. Pati visgi nespėju taip greitai suktis, šeimyna didelė, puodai manęs nepaleidžia, savaitgaliais lakstau tarp daržo, šiltnamio ir puodų, o vis dar reikia apsirengti megztuką, nes vėjas mūsų kaime nenustoja pūtęs, ir gegužės pradžioje jis vis dar šaltas arba vėsus – toks, kokio nenoriu būti perpūsta.

Žinau, kad viskas šiame gyvenime nuo požiūrio pareina – kaip norėsi, sugalvosi pamatyti situaciją, taip ir regėsi ją, ir, arba džiaugsiesi, arba krimsiesi. O kremtamės tada, kai prisikuriame lūkesčių, kurie neatitinka mūsų tikrovės. Štai kaip aš pernai su braškių frigo daigais, susikūriau lūkesčių, kad dėka tų nepaprastų daigų vaikai nuo birželio iki liepos galės skirtingo vėlyvumo braškes pilnais žandais kimšti, ir baisiai liūdėjau, kai pasodinti daigeliai, gavę didelės kaitros ir sausros, sunkiai prigijo, o uogų praktiškai neužmezgė, na, į vasaros pabaigą vieną kitą davė… O štai su arbūzais buvo atvirkščiai – balandį sudaigintos ir pasodintos 40 sėkliukių beveik visos užaugo į gražius, tvirtus daigus, kuriuos susodinusi darže ir pridengus juoda agroplėvele tiesiog pamiršau… Per tą laiką jie sau puikiai mėgavosi sausra, palaisčiau gal kokius tris kartus per pirmąsias savaites, ir vasaros vidury pradėjome raškyti ir skanauti  mūsų pačių užaugintus arbūzus. Ir derlius buvo toks gausus, kad visą rudenį dalijomės juo su kitais, o paskutinius arbūzus išlaikėme iki lapkričio pabaigos. Štai tau ir lūkesčiai, štai ir planavimas.

Pilu vandenį iš laistytuvo ant šiltnamyje gyvenančių šiųmetinių arbūzų ir melionų daigų, ir tokia džiaugsmo banga mano širdį užlieja. Taip man patinka vadovauti visam šitam daigų paradui. Ryte atbėgu šiltnamin, nudengiu agroplėvele pridengtus nakčiai pomidorų daigus, palaistau dar nedideles salotikes ir ridikėlius, daugybę daugiamečių bei šiek tiek vienmečių gėlių, kurias pasėjau čia, kad vėliau perkelčiau į gėlynus. Tada vėl pripilu laistytuvą pilną ir palieku jį stovėti iki pavakario, kad vanduo natūraliai pašiltų – juo laistysiu arbūzus ir melionus. Šiltnamyje jaučiuosi absoliučiai savo erdvėj, ir, kaip tikra šilumamėgė, neatsidžiaugiu temperatūra bei užuovėja. Kai lauke lyja, ypač mėgstu čia pasikapstyti ar šiaip pabūti. Nedaržininkui kiltų klausimas – ką galima ten veikti, be darbo? O štai žemės mylėtojams tokie klausimai nekyla. Pavyzdžiui aš labai mėgstu apžiūrėti daigus, su jais pasikalbėti. Gal kurį padrąsinti, o kitą apibarti… Paidžiaugti (tyliai ir garsiai) žemės dosnumu arba paburnoti (dažniausiai – garsiai) dėl vabalų ar šliužų akiplėšiškumo… Daigų apžiūrinėjimas gegužės mėnesį išties yra svarbus darbas, nes kartais anksti pastebėtą problemą dar galima išspręsti ir daigelius išgelbėti, arba spėti atsėti naujai. O jei šitos atidžios ir meilios kontrolės nevykdysi, gali pražiopsoti pavojus ir netekti dalies daigų. Šitaip pernai netekau čiliukų daigų, kuriuos per vieną naktį sugraužė, įtariu, kad šliužai, nors nepagautas ne vagis, o į akis jiems tikrai pasižiūrėti neteko. O kitą kartą netekau daugybės melionų daigų, nes tiesiog neįvertinau žemės sausumo ir laiku jų nepalaisčiau. Todėl šiemet į melionų užsiauginimą žiūriu itin rimtai, čia ne juokas, noriu melionų, juos labai mėgstu. Sakau sau, kad jeigu sugebėjau arbūzus išauginti tris sezonus iš eilės, tai turi pavykti ir su melionais. Žinau, kitiems su jais labai lengvai sekasi, o man vis nepavyksta. Kaip ir su šakniniais salierais, kuriuos pati labai labai mėgstu, o užauginti niekaip nesiseka. Gal reiktų pabandyti įsigyti jų daigelių? Būtinai apsvarstysiu šią galimybę.

Galvoju, kad reiktų savo mylimam šiltnamyje įsirengti ne tik darbo, bet ir poilsio vietą. Nešu iš malkinės seną kėdę be sėdynės, statau ją šiltnamio priekyje ant takelio, einu ieškoti plačios lentos, kad išlaikytų mano plačiąją. Ir aišku, arbatos puodelio, nes ką gi dar galima ant tos kėdės veikti? Drausminu save, kad atisgėrusi arbatos privalau nufotografuoti bent keletą svarbiausių šiltnamio gyvenimo momentų, nes reikia gi kažką parodyti pasauliui, kažką, kas man taip svarbu, ir kam skiriu tiek daug laiko. Tiesa, rašyti tinklaraštį ir fotografuoti gegužę man yra sudėtingiausia. Nes pasaulis tokia stipria almančia srove veržiasi į mane, kad vos spėju fiksuoti nuostabias jo akimirkas akimis, kur jau ten fotokamera: prasidėjęs įvairiaspalvių tulpių, kvapniųjų narcizų, mėlyniųkių žydrių ir kitų svogūnėlių žydėjimu, vainikuotas vyšnių, slyvų ir švelniai rožiniu obelų sniegu, prisodrintas beprotiškai svaigaus ievų aromato, jis užbaigia gegužę brinkstančiais bijūnų bumbulais svaiginančiam jazminų aromate. O taip, ir mūsų sukonstruotas mažytis „vigvamas“ iš karklų – pavasarinis aromaterapijos kambarys sodo pakrašty, kur būtent jazmino artumas sukuria visą didijį stebuklą – dar viena arbatos gėrimo oazė besiskleidžiant rytui, klausantis garsaus paukštelių orkestro. Beje, jazminų žiedų visada pasirenku gegužę, sudžiovinu, kad žiemą turėtume švelnaus aromato ir skonio arbatos. Kartais į kitos arbatos puodelį įmestas jazmino žiedas gūdžioj žiemoj taip atsargiai primena gegužę.

O darbingasis laike! Ačiū tau už visas nuostabias dovanas! Žinau, jog būtent gegužė (mano gimimo mėnuo) įkrauna mano „bateriją“ spalvomis, kvapais ir tuo sprogdinančiai šviežiu visa ko augimu, kad man užtektų jėgų per visą vasarą bėgioti tuo nutrepsėtu maršrutu: namai – daržas- šiltnamis- vištidė, ir kad bebėgiodama rasčiau minutę stabtelėti, pamatyti, užuosti ir pajusti, o tada iš gilumos širdies padėkoti Kūrėjui už šias neįkainojamas Gyvenimo Dovanas.

Laukimai

Savo laukimus ji žymėjosi kalendoriuje. Jis buvo pilnas visokių raudonai, mėlynai ar juodai apibrauktų datų. Kai kurie turėjo trumpus prierašus. Kai kur nuo vienos datos per visą savaitės ar dar daugiau, ilgį, driekėsi ištisinė linija, virš kurios būdavo parašyta: „atostogos“, „stovykla“, „paroda“ ir pan. Kalendorius buvo primargintas laukimais. Bet apie tai niekas namuose nekalbėjo, nes laukimai visada būdavo uždaryti jos vienos širdyje. Užrakinti ir saugomi, kartu su milijonais kitų svarbių dalykų, prisiminimų, išgyvenimų…

Bet gyvenimas ne vien tik iš laukimų ir ne vien tik iš datų. Štai šiandien ryte švietė saulė, ir atrodė, kad vėjas nurimęs. Po pietų staiga pakilo vėtra, pradėjo grėsmingai pūsti stiprūs gūsiai, dangus apsitraukė ne tik visam kaime, bet ir aplink, kiek akys užmatė. Ir ji bėgo gelbėti beveik išdžiūvusių skalbinių, kuriuos jau naktį buvo kartą suliję. Ir bėgo uždarinėti durų kituose sodybos pastatuose, bei kuo skubiau sugrįžti trobon, kad nuramintų nusigandusį mažylį, kuris, pasilipęs ant lovos ir prispaudęs nosiukę prie lango, nerimaudamas žvelgė laukan. Nes vėjas gali nunešti. Viską nunešti, bet ką, net ją – mamą…

Pavakarin, vėl visai nelauktai, vėjas aprimo, nors ir nenurimo visiškai. Ir tada mažasis padėjėjas išėjo kartu su ja į daržą, kuriame pilna gyvybės ir visada yra kas nors valgomo. Kol ji karpė geltonus ir oranžinius medetkų žiedus, peraugusius žirnius, sužydėjusias petražoles (sakė jam, kad bandė įvesti tvarką šioje pamišusioje augalų raizgalynėje), jis triūsė apie greta riogsančią bulvių kasimo mašiną. Toks įdomus daiktas, o vis nėra kada apžiūrėti, vis kiti darbai. Bet šiandien buvo kaip tik laikas, nes mama šalia, o braškės jau suvalgytos, ir jam nereikia tipsenti šalia pražiota, lyg paukštelio, burnyte laukiant uogos. Ir vėl, taip visai nelauktai, ta bulviakasė sumanė pakrutėti ne visai taip kaip jis planavo, ir perrėžė veidelį prie pat akytės… Net verkti skaudėjo. Gerai, kad mama čia pat. Gerai, kad už rankutės paėmė ir nusivedė, ir parodė milžiniškų žemuogių – geltonų, kurių anasyk jis, mažulis, nevalgė iš savo neišmanymo, o šįkart paragavo, nes gi braškių ar taip ar taip nebėr…

Ir dar nelaukčiau buvo, kai vakare, po maudynės šiltoje vonioje, mažieji su mama virtuvėje visi kartu valgė manų košę vakarienei, pagardintą ruduoju cukrumi ir cinamonu… Ir bevakarieniaujant šitaip, visai netikėtai, mama pamatė danguje vaivorykštę – pirmąją šiais metais. Ir visi metė šaukštus, ir bėgo prie kito lango žiūrėti. Nes tokių dalykų kalendoriuje nepažymėsi. Nes jos veidas irgi nušvito, ir ji išbėgo į lauką fotografuoti. Ne todėl, kad galėtų įkelti tą nuotrauką paskui „kažkur“ ir su „kažkuo“ pasidalinti. O todėl, kad tas, kurio laukimas stipriai širdy susispaudęs, dabar toli nuo namų… ir todėl kad vaivorykštė yra ta spalvotoji juosta, į kurią įsisupusi ji gali užkopti į savo Ramybės kalną, kai jo nėra, kai jis toli, kai reikia sulaukti…

IMG_20190707_210025.jpg

Vienoje dangaus pievoje lakstė pūkuotos ir baltos avys, o kitoje, visai čia pat – grėsmingai juodos garbanės. O vaivorykštė, įkišusi nosį į piktą debesį, šypsojosi lietaus nupraustai žemei. Ir ji žinojo, kad laukimas visada ištirpsta, išbyra lyg smėlis tarp pirštų, ir tada galima atrakinti širdį, atlapoti iki galo ir viskuo, kas sudėta, pasidalinti. Nes ilgesys – laukimo brolis, ir jis gali skambėti labai skirtingai…

O šitas vakaras – toks pats, kaip vakar ir rytoj.

Toks pats savo rausva tyla nuo besileidžiančios saulės.

Toks pats savo melsva ramybe.

Toks pats pripildytas tavo ir mano spengiančių vilčių.

Geriame godžiai abu iš ilgesio taurės…

ir tas mudviejų laukimas, suspaustas saujose…

jis sunkiasi pro pirštus, varva dideliais lašais ir sklaidosi tarp mūsų…

Svaigstame glostydami vienas kitą žodžiais.

Gal sulauksim, kol išvarvės visas, ir nebeliks?…

Gal jau poryt?…

 

IMG_20190707_210106.jpg

 

Eilės iš knygos „Skambėjimas atskirai“, 2009m.