Gyvas daržas, straipsnis iš „Sodo spalvų“ Nr. 6

Žiūrinėju telefone orų prognozes. Šalna, kaip koks gyvas padaras, gąsdinantis daugybę daržininkų tokioje permainingų orų Lietuvoje, turbūt yra baisiausias košmaras ir žydinčioms braškėms, vaismedžiams, o ypač moliūginėms daržovėms. Laimei, šalna nežadama rytojui nei kitomis artimiausiomis dienomis. Lengviau atsidūstu ir einu į lauką. Rytą daržas tylus, o štai kiemo paukščiai kelia tikrą alasą – vištos, mane pamačiusios, kudakuodamos bėga sveikintis, gaidys iškilmingai užšokęs kur aukščiau, gieda savo rytinę giesmę (o gal mano pasveikinimo?), žvirbliai, varnėnai, vyturiai savo giesmes traukia manęs nepaisydami, visas oras, atrodo, garsų pritvinkęs. Tolumoje sukalena snapais gandrai.

Einu darže ratu, ir taip glosto akis švelni daigų žaluma, kyšanti iš po šioaudų – kopūstai „straini“, nors liaunučiai dar, bet tokie kupini gyvybės. Mano ketvirtasis eksperimentas su jais prasideda. Negana to, kad pasėtus šiltnamyje daigus nuolat nukramto po žiemos alkani šliužai, bet ir kopūstiniai drugeliai juos taip atkakliai darže myli, nesvarbu, kad visos kopūstų augimui palankios sąlygos išpildytos būna, o vistiek kirmėliukams jų tenka daugiau negu mums. Šiemet bandysiu dar vieną gudrybę, šalia tų, kurias jau esu nesėkmingai bandžiusi. Šiemet dėsiu kopūstams vienkartines kepuraites, tokias kaip iš agro plėvelės, kur ligoninėse dėvimos. Daržas įspūdingiau atrodys, bet gal tai padės man išsaugoti derlių? Nes nusivylimas auginimo nesėkmėmis kasmet vis didėja, o motyvacija „vozotis“ su kopūstais akyse menksta…

Svogūnų laiškai mojuoja man iš visų pakraščių, nes šiemet taip sugalvojau juos susodinti, kad būtų ne visi vienoj lysvėj, o visur prikaišiota, nes man svogūnas yra labai gražus augalas, ne tik kad naudingas. Pakraštyje pasėti čiobreliai jau prakutę, bando pralenkti greta augančias petražoles – bet anos antrametės, tai kur ten jas pralenksi. Lapeliai jau nuo kovo ryškiai žali, jos gi daržo pleputės, paskalų nešiotojos, nori visur viską pirmos sužinoti, ir joms visai neblogai sekasi. Kol citrininiai ir raudonlapiai bazilikai – šiūmečiai kūdikėliai – dar tik šiaudus prasistūmę tiesia lapelius į saulę, petražolės jau garsiai visiems vadovauja, o kitur ir apibara. Turbūt žino, kad jų laikas netrukus baigsis, tegu pasidžiaugia dar ta savo lyderysteo paskui sukris į šaldymo maišelius, į džiovyklę ir į žaliąją druską kartu su krapais, ir baigsis jų vadovavimas daržui. Gaus visas būrys naujagimių rinktis sau naują vadą, mat pernykštis Karališkasis Bazilikas rudenį buvo iškilmingai mumifikuotas – tiesą pasakysiu, nedrįsau jo net liesti, per žiemą prastovėjo tos prakilnios mumijos, ir pavasarį palikau jas, su ta mintimi, kad gal kaip kokie faraonai, prisikels, dar ateis man pirštu pagrūmoti, lai būna sau, niekam netrukdo. Piramidžių, mes, aišku, jiems nestatysim, kad ir ką būtų sugalvojęs tas kurmis, kuris man visą daržo kraštą kurmiarausiais pavertė, galiausiai, matyt, buvo katino sugautas, o piramides išlyginau, paisdžiaugusi dirvos rupumu.

Žemuogių kupstai – vienoje eilėj raudonųjų, kitoje – geltonų, pernai mano pačios iš sėklų užaugintų – jau panašūs į tuos, kurie šiemet duos uogų. Tas irgi džiugina akį, oj, gal labiau burną – vos pagalvojus ir prisiminus tą švelniai rūgštų ir kartu saldų skonį, pilna burna seilių prisirenka. Žemuogių turim daug krūmelių, ir jomis visą vasarą visi džiaugiamės. Priešingai, nei braškėm, kurios tik daug rūpesčio kelia, o naudos gana mažai – įnoringos tos žemuogių giminaitės, tai joms drėgmės mažai, tai vietos trūksta, nors mes braškėms darže paskyrėm bene geriausius apartamentus, bet jų dideliems norams nepavyksta įtikti.

Birželis – geriausias laikas, ypač jo pradžia. Viskas darže jau pasėta, daugumą daigų (moliūgų, arbūzų, melionų) jau irgi saugu sodinti į atvirą gruntą ir atlaisvinti šiltnamio praėjimus, kur jie, bent jau man, pradeda trukdyti, kai lankau vos prieš porą savaičių susodintus pomidorus. Šis laikas ypatingas dar ir tuo, kad gėlės pradeda džiuginti spalvomis – štai einu ir grožiuosi jomis vazonuose, o taipgi ir gėlynuose randasi vis daugiau lapų ir spalvų. Bitučių tylus dūzgėjimas ramina ir džiugina, nes atrodo, kad jos, kaip ir prieš šimtus metų, taip ir šiandien – dirba savo darbą, žino ką daro, ir niekas nepasikeitė, nepaisant technologijų pažangos, nepaisant visuotinės pasaulio beprotybės, gamta nėra išprotėjusi ar susipainiojusi, ir viskas vyksta daugiau mažiau taip, kaip ir turi vykti.

Žingsniuoju link pakeltos lysvės – tokią vieną turiu netoli namo, ir joje smagu pasilaužti salotų, krapų, svogūnų laiškų. Šiemet joje įsikūrė ir pirmasis mūsų aštuomečio Vincento daržiukas – su besivijančiais žirniukais, galvutes auginančiais ridikėliais bei dailiai eilutėmis sudygusiais žioveiniais, kuriuos kaip tik šiandien ketinu perkraustyti į didijį gėlyną. Vasaros ryški žaluma aplinkiniuose laukuose ramina, o telkiniuose šylantis vanduo tarsi pažadėtas stebuklas, laukiamiausia vaikų vasaros pramoga, jau visai čia pat, už kampo tyko. Dar kelios savaitės, baigsis pamokos mokyklose, ir prasidės tikrasis vasaros šėlsmas, kurį mūsų šeima tradiciškai švęs kartu su artimiausiais draugais Joninių naktį, nes turėti šeimoje Joną yra kaip turėti didelį pinigą piniginėje. Nauju ąžuolo vainiku vainikuotas, mūsų Jonukas išdidžiai apeina ratą aplink laužą, nešdamas rankose pernykštį ąžuolų vainiką, vis įteikdamas kiekvienam ir išklausydamas palinkėjimų sau, Jonui, šios dienos karalaičiui. Kai ratas apsisuka, Jonas dėkoja už linkėjimus ir linksmai meta sausą vainiką į laužo liepsnas. Ir tada vakarojame dainuodami liaudies dainas, šnekučiuodamiesi iki paryčių. Dangus iš raudonai geltono pasidaro mėlynas, violetinis, vis tamsėja ir grimzta tolumon į mišką, o laužo šviesa šildo ir suartina. Ar gali kas būti geriau už stebuklingai trumpą birželio naktį, kai su artimiausiais, o draug ir su tolimiausiais – savo protėviais – susitinki dainų poringėse, paparčio žiedo kartu su mumis beieškančiais…

Gyvas daržas, straipsnis iš “ Sodo spalvos“ Nr. 5

Vartau daržo sąsiuvinį – bandau suvaldyti užgriuvusius darbus darbelius… Nelengva. Balandį mūsuose pūtę vėjai labai mažai teleido nudirbti. Pavydžiai seku bendraminčių įkeliamas nuotraukas daržininkų veidaknygės grupėje – ten ir braškių krūmai žydėti ruošiasi, ir morkos ankstyvosios jau sudygusios, o tikrų daržo maniakų ridikėliai ir salotos šiltnamiuose užaugintos ir seniai įpusėtos valgyti. Pati visgi nespėju taip greitai suktis, šeimyna didelė, puodai manęs nepaleidžia, savaitgaliais lakstau tarp daržo, šiltnamio ir puodų, o vis dar reikia apsirengti megztuką, nes vėjas mūsų kaime nenustoja pūtęs, ir gegužės pradžioje jis vis dar šaltas arba vėsus – toks, kokio nenoriu būti perpūsta.

Žinau, kad viskas šiame gyvenime nuo požiūrio pareina – kaip norėsi, sugalvosi pamatyti situaciją, taip ir regėsi ją, ir, arba džiaugsiesi, arba krimsiesi. O kremtamės tada, kai prisikuriame lūkesčių, kurie neatitinka mūsų tikrovės. Štai kaip aš pernai su braškių frigo daigais, susikūriau lūkesčių, kad dėka tų nepaprastų daigų vaikai nuo birželio iki liepos galės skirtingo vėlyvumo braškes pilnais žandais kimšti, ir baisiai liūdėjau, kai pasodinti daigeliai, gavę didelės kaitros ir sausros, sunkiai prigijo, o uogų praktiškai neužmezgė, na, į vasaros pabaigą vieną kitą davė… O štai su arbūzais buvo atvirkščiai – balandį sudaigintos ir pasodintos 40 sėkliukių beveik visos užaugo į gražius, tvirtus daigus, kuriuos susodinusi darže ir pridengus juoda agroplėvele tiesiog pamiršau… Per tą laiką jie sau puikiai mėgavosi sausra, palaisčiau gal kokius tris kartus per pirmąsias savaites, ir vasaros vidury pradėjome raškyti ir skanauti  mūsų pačių užaugintus arbūzus. Ir derlius buvo toks gausus, kad visą rudenį dalijomės juo su kitais, o paskutinius arbūzus išlaikėme iki lapkričio pabaigos. Štai tau ir lūkesčiai, štai ir planavimas.

Pilu vandenį iš laistytuvo ant šiltnamyje gyvenančių šiųmetinių arbūzų ir melionų daigų, ir tokia džiaugsmo banga mano širdį užlieja. Taip man patinka vadovauti visam šitam daigų paradui. Ryte atbėgu šiltnamin, nudengiu agroplėvele pridengtus nakčiai pomidorų daigus, palaistau dar nedideles salotikes ir ridikėlius, daugybę daugiamečių bei šiek tiek vienmečių gėlių, kurias pasėjau čia, kad vėliau perkelčiau į gėlynus. Tada vėl pripilu laistytuvą pilną ir palieku jį stovėti iki pavakario, kad vanduo natūraliai pašiltų – juo laistysiu arbūzus ir melionus. Šiltnamyje jaučiuosi absoliučiai savo erdvėj, ir, kaip tikra šilumamėgė, neatsidžiaugiu temperatūra bei užuovėja. Kai lauke lyja, ypač mėgstu čia pasikapstyti ar šiaip pabūti. Nedaržininkui kiltų klausimas – ką galima ten veikti, be darbo? O štai žemės mylėtojams tokie klausimai nekyla. Pavyzdžiui aš labai mėgstu apžiūrėti daigus, su jais pasikalbėti. Gal kurį padrąsinti, o kitą apibarti… Paidžiaugti (tyliai ir garsiai) žemės dosnumu arba paburnoti (dažniausiai – garsiai) dėl vabalų ar šliužų akiplėšiškumo… Daigų apžiūrinėjimas gegužės mėnesį išties yra svarbus darbas, nes kartais anksti pastebėtą problemą dar galima išspręsti ir daigelius išgelbėti, arba spėti atsėti naujai. O jei šitos atidžios ir meilios kontrolės nevykdysi, gali pražiopsoti pavojus ir netekti dalies daigų. Šitaip pernai netekau čiliukų daigų, kuriuos per vieną naktį sugraužė, įtariu, kad šliužai, nors nepagautas ne vagis, o į akis jiems tikrai pasižiūrėti neteko. O kitą kartą netekau daugybės melionų daigų, nes tiesiog neįvertinau žemės sausumo ir laiku jų nepalaisčiau. Todėl šiemet į melionų užsiauginimą žiūriu itin rimtai, čia ne juokas, noriu melionų, juos labai mėgstu. Sakau sau, kad jeigu sugebėjau arbūzus išauginti tris sezonus iš eilės, tai turi pavykti ir su melionais. Žinau, kitiems su jais labai lengvai sekasi, o man vis nepavyksta. Kaip ir su šakniniais salierais, kuriuos pati labai labai mėgstu, o užauginti niekaip nesiseka. Gal reiktų pabandyti įsigyti jų daigelių? Būtinai apsvarstysiu šią galimybę.

Galvoju, kad reiktų savo mylimam šiltnamyje įsirengti ne tik darbo, bet ir poilsio vietą. Nešu iš malkinės seną kėdę be sėdynės, statau ją šiltnamio priekyje ant takelio, einu ieškoti plačios lentos, kad išlaikytų mano plačiąją. Ir aišku, arbatos puodelio, nes ką gi dar galima ant tos kėdės veikti? Drausminu save, kad atisgėrusi arbatos privalau nufotografuoti bent keletą svarbiausių šiltnamio gyvenimo momentų, nes reikia gi kažką parodyti pasauliui, kažką, kas man taip svarbu, ir kam skiriu tiek daug laiko. Tiesa, rašyti tinklaraštį ir fotografuoti gegužę man yra sudėtingiausia. Nes pasaulis tokia stipria almančia srove veržiasi į mane, kad vos spėju fiksuoti nuostabias jo akimirkas akimis, kur jau ten fotokamera: prasidėjęs įvairiaspalvių tulpių, kvapniųjų narcizų, mėlyniųkių žydrių ir kitų svogūnėlių žydėjimu, vainikuotas vyšnių, slyvų ir švelniai rožiniu obelų sniegu, prisodrintas beprotiškai svaigaus ievų aromato, jis užbaigia gegužę brinkstančiais bijūnų bumbulais svaiginančiam jazminų aromate. O taip, ir mūsų sukonstruotas mažytis „vigvamas“ iš karklų – pavasarinis aromaterapijos kambarys sodo pakrašty, kur būtent jazmino artumas sukuria visą didijį stebuklą – dar viena arbatos gėrimo oazė besiskleidžiant rytui, klausantis garsaus paukštelių orkestro. Beje, jazminų žiedų visada pasirenku gegužę, sudžiovinu, kad žiemą turėtume švelnaus aromato ir skonio arbatos. Kartais į kitos arbatos puodelį įmestas jazmino žiedas gūdžioj žiemoj taip atsargiai primena gegužę.

O darbingasis laike! Ačiū tau už visas nuostabias dovanas! Žinau, jog būtent gegužė (mano gimimo mėnuo) įkrauna mano „bateriją“ spalvomis, kvapais ir tuo sprogdinančiai šviežiu visa ko augimu, kad man užtektų jėgų per visą vasarą bėgioti tuo nutrepsėtu maršrutu: namai – daržas- šiltnamis- vištidė, ir kad bebėgiodama rasčiau minutę stabtelėti, pamatyti, užuosti ir pajusti, o tada iš gilumos širdies padėkoti Kūrėjui už šias neįkainojamas Gyvenimo Dovanas.

Laukimai

Savo laukimus ji žymėjosi kalendoriuje. Jis buvo pilnas visokių raudonai, mėlynai ar juodai apibrauktų datų. Kai kurie turėjo trumpus prierašus. Kai kur nuo vienos datos per visą savaitės ar dar daugiau, ilgį, driekėsi ištisinė linija, virš kurios būdavo parašyta: „atostogos“, „stovykla“, „paroda“ ir pan. Kalendorius buvo primargintas laukimais. Bet apie tai niekas namuose nekalbėjo, nes laukimai visada būdavo uždaryti jos vienos širdyje. Užrakinti ir saugomi, kartu su milijonais kitų svarbių dalykų, prisiminimų, išgyvenimų…

Bet gyvenimas ne vien tik iš laukimų ir ne vien tik iš datų. Štai šiandien ryte švietė saulė, ir atrodė, kad vėjas nurimęs. Po pietų staiga pakilo vėtra, pradėjo grėsmingai pūsti stiprūs gūsiai, dangus apsitraukė ne tik visam kaime, bet ir aplink, kiek akys užmatė. Ir ji bėgo gelbėti beveik išdžiūvusių skalbinių, kuriuos jau naktį buvo kartą suliję. Ir bėgo uždarinėti durų kituose sodybos pastatuose, bei kuo skubiau sugrįžti trobon, kad nuramintų nusigandusį mažylį, kuris, pasilipęs ant lovos ir prispaudęs nosiukę prie lango, nerimaudamas žvelgė laukan. Nes vėjas gali nunešti. Viską nunešti, bet ką, net ją – mamą…

Pavakarin, vėl visai nelauktai, vėjas aprimo, nors ir nenurimo visiškai. Ir tada mažasis padėjėjas išėjo kartu su ja į daržą, kuriame pilna gyvybės ir visada yra kas nors valgomo. Kol ji karpė geltonus ir oranžinius medetkų žiedus, peraugusius žirnius, sužydėjusias petražoles (sakė jam, kad bandė įvesti tvarką šioje pamišusioje augalų raizgalynėje), jis triūsė apie greta riogsančią bulvių kasimo mašiną. Toks įdomus daiktas, o vis nėra kada apžiūrėti, vis kiti darbai. Bet šiandien buvo kaip tik laikas, nes mama šalia, o braškės jau suvalgytos, ir jam nereikia tipsenti šalia pražiota, lyg paukštelio, burnyte laukiant uogos. Ir vėl, taip visai nelauktai, ta bulviakasė sumanė pakrutėti ne visai taip kaip jis planavo, ir perrėžė veidelį prie pat akytės… Net verkti skaudėjo. Gerai, kad mama čia pat. Gerai, kad už rankutės paėmė ir nusivedė, ir parodė milžiniškų žemuogių – geltonų, kurių anasyk jis, mažulis, nevalgė iš savo neišmanymo, o šįkart paragavo, nes gi braškių ar taip ar taip nebėr…

Ir dar nelaukčiau buvo, kai vakare, po maudynės šiltoje vonioje, mažieji su mama virtuvėje visi kartu valgė manų košę vakarienei, pagardintą ruduoju cukrumi ir cinamonu… Ir bevakarieniaujant šitaip, visai netikėtai, mama pamatė danguje vaivorykštę – pirmąją šiais metais. Ir visi metė šaukštus, ir bėgo prie kito lango žiūrėti. Nes tokių dalykų kalendoriuje nepažymėsi. Nes jos veidas irgi nušvito, ir ji išbėgo į lauką fotografuoti. Ne todėl, kad galėtų įkelti tą nuotrauką paskui „kažkur“ ir su „kažkuo“ pasidalinti. O todėl, kad tas, kurio laukimas stipriai širdy susispaudęs, dabar toli nuo namų… ir todėl kad vaivorykštė yra ta spalvotoji juosta, į kurią įsisupusi ji gali užkopti į savo Ramybės kalną, kai jo nėra, kai jis toli, kai reikia sulaukti…

IMG_20190707_210025.jpg

Vienoje dangaus pievoje lakstė pūkuotos ir baltos avys, o kitoje, visai čia pat – grėsmingai juodos garbanės. O vaivorykštė, įkišusi nosį į piktą debesį, šypsojosi lietaus nupraustai žemei. Ir ji žinojo, kad laukimas visada ištirpsta, išbyra lyg smėlis tarp pirštų, ir tada galima atrakinti širdį, atlapoti iki galo ir viskuo, kas sudėta, pasidalinti. Nes ilgesys – laukimo brolis, ir jis gali skambėti labai skirtingai…

O šitas vakaras – toks pats, kaip vakar ir rytoj.

Toks pats savo rausva tyla nuo besileidžiančios saulės.

Toks pats savo melsva ramybe.

Toks pats pripildytas tavo ir mano spengiančių vilčių.

Geriame godžiai abu iš ilgesio taurės…

ir tas mudviejų laukimas, suspaustas saujose…

jis sunkiasi pro pirštus, varva dideliais lašais ir sklaidosi tarp mūsų…

Svaigstame glostydami vienas kitą žodžiais.

Gal sulauksim, kol išvarvės visas, ir nebeliks?…

Gal jau poryt?…

 

IMG_20190707_210106.jpg

 

Eilės iš knygos „Skambėjimas atskirai“, 2009m.

 

Žirniukas

IMG_20190704_201813

Aš mažiukas

Aš žirniukas

Žalias daržo žmogeliukas!

Ankštyje šiltai sūpuojuos,

Linksmas daineles dainuoju:

Užta užta opapa

Žirnių bus pilna kapa.

Bus močiutėm, bus vaikam

Ir visiem daržo draugam!

 

IMG_20190704_194635.jpg

Šitas mažulėlis (nuo kepurėlės galo iki riestų batukų noselių visi 7,5 cm!) gimė kaip tik šiuo žaliuoju žirniukų laiku. Iš tiesų mane labiausiai įkvėpė, kai viriau šviežių daržovių pienišką sriubą su žirneliais pagal @beatanicholson receptą 🙂 gliaudžiau aš juos, ir supratau, kad arba dabar, arba niekada, taigi, per keletą dienų suraizgiau ir paleidau į pasaulį. Šita lėlytė spinduliuoja džiaugsmą. Kartais lėlė atsineša vienokią ar kitokią emociją. Šioji – tikras džiaugsmas. Taigi, jeigu ji jums miela ir džiaugsmo trūksta, tai labai rekomenduoju „įsižirninti“ šį grožį, kol to nepadarė kas nors kitas. Lėlyčių nedubliuoju (bent kol kas – tikrai ne), nekopijuoju, neatkartoju, taigi, turėsite tikrą originalą ir dar su eilėraščiu!

Dėl kainos rašykite FB https://www.facebook.com/evahappytoys/ arba Instagram paskyroje @my.happy.toys 🙂 Ten pat rasite ir daugiau Žirniuko nuotraukų.

 

 

 

 

Sriuba be mėsos

Šiandien per norvegų kalbos pamoką pažengusiems mokiniams, kalbėjomės apie maistą, jo perdirbimą, poveikį sveikatai ir pan. dalykus, kurie aktualūs kiekvienam ir kasdien. Diskusija vyko tarp 5 moteriškių, ir, kadangi laikas ribotas, nespėjome iškalbėti visko, kas svarbu, nespėjome pasidalinti receptais ir patirtimis. Tad pažadėjau, kad padarysiu tai čia, nors ir lietuviškai (pamokoje bendraujame norvegiškai, mankštiname liežuvius). Aš pati senokai nebeverdu mėsiškų sriubų. kartais, labai retai, verdu su vištiena, kadangi iš esmės vartojame tik mūsų pačių užaugintą mėsą, ir tai yra būtent vištiena. Neperku jokių ten kaulų, man tai nepriimtina nei morališkai, nei fiziškai, nors žinau, jog teisingai išvirtas kaulų sultinys ko gero yra nebloga alternatyva kalciui. Visgi, renkuosi tokį vegetarišką, laiko patikrintą variantą, kuris ne tik ne menkesnio, bet, sakyčiau, net ir geresnio, išraiškingesnio, skonio, ir kuriam visai nereikia pirktinių buljono kubelių, kas, vėlgi, visi žinome, nėra joks gėris.

Taigi, imu didelį sriubos puodą (mažomis porcijomis nelabai moku gaminti, šeimyna gausi, o jei ir mažiau burnų, sriuba dviems dienoms man yra labai tinkama išeitis). Dedu savo lydyto sviesto kokius du šauštus. Žinoma, galima naudoti pirktinį ghi sviestą, galbūt net aliejų, bet tuomet sriuba gali neturėti visų tų skonių atspalvių, apie kuriuos kalbu.

Skutu morkas ir jas smulkinu tiesiai į puodą (pjaustau griežinėliais arba šiaudeliais, turiu nesvietiškai seną ir labai patogią pjaustyklę). Degu ugnį po puodu ir pradedu skrudinti, kepinti. Tuop tarpu lupu svogūno galvą, smulkiai pjaustau, dedu į puodą. Porą skiltelių česnako taip pat smulkinu ir dedu į puodą. Jau dabar pasklinda nuostabus kepamų daržovių aromatas. Svarbu pakepinti saikingai, kad atsiskleistų kvapai, bet nesuskrudinti per daug. Tada beriu prieskonius. Aš, aišku, naudoju savus, iš daržo: vasarą – šviežius, žiemą turiu jų džiovintų. Jei šviežius, juos reik susmulkinti. Visada į sriubą beriu petražolių ir krapų, čia kaip Tėve mūsų, būtinybė taip sakant. Bet pvz. pernai atradau, kad galima džiovinti svogūnų laiškus, ir barstyti juos į sriubą, taip pat gražgarstes – nenusakysiu, koks gaunasi aromatas. Lapiniai salierai irgi yra mano mėgstami – juos šaldau žiemai, kartais įtarkuoju saliero šaknies ar pastarnoko, irgi duoda labai subtilų prieskonį. Parduotuvėse, kurios prekiauja ekologiškais, natūraliais prieskonių mišiniais (kai gyvenau Norgėje ir neturėjau galimybių pati užsiauginti, pirkdavau visokias gėrybes iš Delonos, atsiųsdavo paštu, nenusivyliau nė karto) tikrai rasite, ką mėgstate. Anksčiau neskirdavau didelio dėmesio, kada ir kokius prieskonius berti, bet su laiku supratau, kad tai labai svarbu. Ir štai, jūsų sriubos skonis praktiškai paruoštas, nes būtent dabar, su prieskoninėmis daržovėmis, suberti prieskoniai, žolelės, padaro visą savo darbą – sukuria skonį jūsų sriubai. Visada uostau ir mėgaujuosi tuo aromatu.

Kai viskas pakankamai pakepa, įpilu vandens, tiek kiek reikia, uždengiu dangtį ir einu ruošti kitų sriubos ingredientų. Tai būna bulvės, kopūstas ar burokėliai, moliūgai ir pan.

Labai svarbu daržoves sudėti kai užvirs vanduo, ir dėti jas pagal virimo laiko eiliškumą. Negalima cukinijų, moliūgų dėti pradžioje. Jos ne tik praras vitaminus, bet ir subliukš. Man daržovės sriuboje tobuliausios, kol neperverda, išlaiko šiokį tokį traškumą. Kopūstą visada dedu kartu su bulvėmis. Smulkintoms bulvėms nereikia virti ilgiau nei 10 min, kopūstui irgi. Moliūgui, jei šaldytas, gali prireikti laiko ištirpti, bet jei šviežias, tai 5-7min ir gana. Tad mano sriuba išverda per pusvalandį. Tuomet išjungiu kaitrą, įdedu druskos ir uždengiu dangtį. Druską aš naudoju irgi savo skaniąją, renkuosi pagal nuotaiką. (receptai kaip pasigaminti druskos, yra čia.) Bet aišku, tinka ir paprasta druska.

Taip išvirtą sriubą reikia bent 10min „subrandinti“, kad druska ir visi skoniai susimaišytų. Tiesa, vasarą, baigus virti, įmetu saują krapų į puodą, man labai skanu, kai jie visai nesuvirę, šviežutėliai ir žali žali.

Tai štai, toks mano sriubos receptas. Daugumą sriubų gardinu grietine, lietuviškai. kartais įtarkuoju mėgstamo sūrio (ypač tinka trintoms sriuboms, bet nebūtinai, ir naudoju tiek paprastą fermentinį, tiek kietąjį arba pelėsinį sūrį).

 

Džiaugsiuosi, jei pasidalinsite, kaip sriubą be mėsos verdate jūs, gal turite kokių savo atradimų, kulinarinių paslapčių? 🙂

Skanaus tiems, kurie išmėgis mano receptą!