Naminis majonezas

Šiandien Instagram paskyroje įkėliau trumpą video, kaip atrodo mano darytas majonezas, ir pasižadėjau užrašyti receptą. Tai štai, dalinuosi.

Majonezą patogu iš karto daryti pvz stiklainyje ar kibirėlyje, kuriame laikysite.

Įmušame švariai nuplautą kiaušinį (aš darau iš mūsų vištų, tai esu rami. Nežinau, ar drysčiau iš parduotuvinių).

Dedame šaukštelį garstyčių (išbandžiau keletą rūšių, man asmeniškai tinka bet kokios)

Pilame 1 a.š. cukraus ir kiek daugiau nei pusę a.š. druskos.

Dedame susmulkintą česnaką, jei norime jo prieskonio majoneze (žiemą man labai tiko, dabar nenoprėjau)

Dedame žolelių, geriau – šviežių, iš bėdos tinka džiovintos. Šiandien dėjau daug smulkintų krapų. Manau, tiktų džiovinti pomidorai, galbūt alyvuogės ar dar ką sugalvosite. Mano šeimyna konservatyvi, tai daug neeksperimentuoju šitu klausimu.

Pilame 1,5 v.š. obuolių acto arba panašų kiekį citrinos sulčių.

Viską triname „blenderiu“, t.y. virtuviniu trintuvu. Įjungę prietaisą, nestabdome jo ir maža srove supilame 300-400ml aliejaus. Šiandien aš naudojau dalį aliejaus, likusio nuo česnakų skiltelių (žiemą buvau jas užpylusi), tad aliejus turėjo švelnų česnako kvapą, gal kiek ir skonio. labai tinka aliejus nuo džiovintų pomidorų (kadangi juos irgi ruošiu pati, tai tokio kartais turiu, bet gal tiktų ir nuo pirktinių pomidorų likęs aliejus). Lėtai pilant aliejų ir vis plakant trintuvu, masė tirštėja ir tampa labai labai tiršta ir klampi.

Tada įpilame šiek tiek atvėsinto/šalto virinto vandens. ri paplakame, kol gaunam norimos koncistencijos majonezą.

Dėmesio: jeigu plakant matote, kad netirštėja, trūksta rūgšties. Pabandykit įpilti kiek daugiau citrinos sulčių ar obuolių acto. Pabaigoje ragaukite ir pridėkite, jeigu kažko trūksta. man šios proporcijos beveik tobulos, bet skoniai visų skirtingi, taigi 🙂

SKANAUS!

Tylus sinavadų užkalbėjimas

tr3

Šiandien, kaip ir kasmet, suskamba manyje ta pati užgauta širdies styga, lyg katilėlio žiedas ašarotas nuo rasos. Galva nusvyra, kaip apsunkęs bijūno žiedas. Ir norisi sustoti, ir nieko nedaryti, tik žvakę užsidegus pasėdėti ir pabūti su tais, kuriuos ištrėmė, ir kurie nebegrįžo ir su tais, kurie grįžo toliau gyventi savo Lietuvą…

Aš kartais pasvarstau, kas būtų, jeigu būtų. Išminčiai sako, kad svarstyt nereikia. Kad neveda tai niekur, kad naudos neduoda. Bet mane intuityviai vis masina šita idėja, nes galbūt esu per daug lakios fantazijos? Galbūt, jei įsijautusi į pamatytą nuotrauką, galiu pradėti ašaroti, tai gal kažkas neiškalbėto manyje gyvena? Kažkas, ką, žinau, turiu neštis per gyvenimą ir papasakoti savo vaikams. Nežinau kodėl, baimės lyg ir neturiu, o bet tačiau, kasmet birželio 14-tąją susisodinu vaikus, ir kalbamės. Ir parašyti sumaniau tik tam, kad ir jūs, dabar skaitydami, pamėgintumėt įsivaizduoti. Nesvarbu, ar dabar esate Lietuvoje, ar turite kitus namus Airijoje, Norvegijoje, JAV ar dar kokiam pasaulio kampelyje.

Tyli vasaros naktis, galbūt karas tik prasidėjęs ir jau palietęs nekaltas šeimas, o gal jis jau besibaigiąs ir tiek visus nualinęs, kad, regis, jau visi pamiršo, kaip bijoti, arba – ko? Ta priešistorė šiuo atveju nėra labai svarbi, daug svarbiau, kas įvyksta naktį. Jūs miegate, o kažkas staiga pradeda daužyti namų duris. Namų, kuriuos per didelį vargą kūrėte, statėte. Kur miega jūsų vaikai, galbūt ir tėvai. Ir maždaug per valandą, trumpiau ar ilgiau, jūsų visa buitis paskubomis sutelpa į kelias dėžes, skepetas, krepšius, o visa BŪTIS susispaudžia laike ir erdvėje į mažytį tašką, kurį vežatės su savimi. Kartu su šeima, vaikais ir tėvais, arba – palikę vaikus, tėvus, esate atskiriami. Pabūkite vietoje motinos, kuri per akimirką turi nuspręsti, ką daryti, gelbėjant vaikus – jeigu ją tremia su vyru ir vyresniais, o ji turi naujagimį, kuris, žinia, trėmimo neišgyventų…Vežtis jį ar palikti bet kam, greituoju būdu – artimiesiems ar kaimynams (visai neaišku, kas bus su jais, bet o gal Dievas apsaugos, ir vaikui bus geriau su svetimais, ar savais, bet ne su tėvais ir broliais Sibire?) Pabūkite vietoje mažo berniuko, kuriam vos treji ar ketveri, o gal mergaitės pirmokės vietoje… Ar jūsų vaikai verkia ir pyksta, kai juos prikeliate nelaiku? Pabūkite vietoje tėvo, kuris visa tai mato, o nieko negali pakeisti. Išjauskite vyriškumą, moteriškumą, tėvystę ir motinystę… Pabūkite senelio ar močiutės kailyje, kurie jau, atrodo, visko gyvenime matė, ir karo, ir maro…Bet dabar jie mato, kas laukia jų. Ir jiems išties nedaug rūpi, kad nepažįstamas ginkluotas vyras su šautuvo buože vienu smūgiu galėtų suknežinti jiems galvas arba paleisti kulkų tiradą, regint vaikams ir anūkams (ir šį vaizdą pastarieji nešiosis galvoje ir širdyje dar daug daug metų, iki paskutinio atodūsio). Jiems labiau rūpi, kas nutiks jų vaikams, anūkams – jų palikuonims, dėl kurio tiek vargta, statyta, dirbta, auginta. Pabūkite jų vietoje šiandien. Ir neatsitapatinkite nuo tų, kurie tai patyrė, nes kitaip neįmanoma išjausti, įsijausti ir išbūti. Kad suvoktume, koks buvo baisus TAS rugiagėlių žydėjimas. Koks griaunantis ir ilgas buvo gyvenimo etapas, nesvarbu, kiek metų kam trukęs. Ir kokiai daugybei žmonių jis buvo paskutinis – baisus, šaltas, beviltiškas…

 

Ir aš dabar kalbu apie tai savo vaikams, ir klausiu – jūs įsivaizduojate, kokia baisi mūsų tautos istorija? Jūs suprantate, kokie jūs ir mes laimingi, kad niekas pas mus šiąnakt neateis, neišvarys su pundeliais iš MŪSŲ namų į amžino įšalo nežinią, niekas nežudys mūsų senelių, tėvų. O mus ištrėmus, neatims MŪSŲ namų, žemės, gyvulių, neišgrobstys ir neišdalins to, ką sunkiai užgyvenome dirbdami kiekvieną dieną. Vaikai linksi galvomis. Taip, jie supranta. Iš akių matau, kad kokiais 10 % tikrai supranta. Bet ir tai yra gerai. Nes jiems mes galime tik per pavyzdžius papasakoti. Įsivaizduoji, kad galėtum vežtis tik vieną savo meškutį, o visus lego, japoko ir karkasones turėtum palikti, visas knygas, vaikyste ir motinos pienu kvepiančią savo pagalvę ir visa kita…Ar tu įsivaizduoji?

O ne, aš ne tremties vaikas. Tik tremtinio dukra. Tik tremtinių anūkė, dukterėčia… Bet šitą dieną visada nešuosi širdyje. Žinau Visatos dėsnius, ir apie tai, kaip būti laiminga. Žinau, kaip neapykanta ar pyktis gali mus sugriauti – negrįžtamai. Turiu išmokti aš pati, ir išmokyti savo vaikus, kad turime paleisti. Išjausti, patirti, ir paleisti. Nes praeities našta tikrai mūsų niekur nenuves. Bet ar paleisdami galime padėti istoriją į stalčių? Ar galime lyg niekur nieko apie tai nebegalvoti, nebeprisiminti?

tr1

Kažin…tai kaip tylus sinavadų užkalbėjimas, kai jie tylioje pavakario saulėje tilindžiuoja po didžiuliais beržais, ir tame tilindžiavime girdėti monotoniškas traukinio dun dun, dun dun… Kai paryčiais palengva nuo pelkių kylantis rūkas iškreipia vaizdą kaip tąsyk, kai per ašaras žmonės nematė kelio. Bet ne, gyvybės niekas greitai ir lengvai neatėmė. Ją pamažu marino, dusino iš lėto, kartu su lietuviškumu, į kraują suleisdami vis didesnę baimės nuodų dozę, o į smegenis – vis stipresnių atminties blokatorių…

Mūsų tokia maža saujelė belikus. Dalis išblaškyti po pasaulį, dalis įsitvėrę savosios žemės, visi kupini visų spalvų jausmų, ir visi kaip vienas žinome, kad esame lietuviai. Mokslininkai paskaičiavo, kad tada, per visus didžiuosius trėmimus, Lietuva neteko ne tik ištremtųjų, bet ir tų, kurie būtų gimę, jeigu nebūtų vykę trėmimai ir kitoks masinis naikinimas. Lietuva neteko virš milijono lietuvių! O kas gali šiandien paskaičiuoti, kiek lietuvių netenkame, nors nėra tremties, nei karo, nei maro?.. Vėl širdis mano tuk tuk, tuk tuk, kaip tasai traukinys, vis garsyn…

tr4

Išeisiu šiąnakt pažiūrėti į mėnulį. Tokios tylios ir gražios vasaros naktys dabar, su tais neatkartojamais garsais, krebždesiais, vėjo šiurenamais rugiais laukuose. Lygiai taip, kaip kadaise jau buvo. Ir kadaise bitės nešė medų iš mūsų pievų, ir grūdai brendo varpose, glostomi mūsų senelių sudiržusiomis nuo darbo rankomis, o laukai buvo bekraščiai, ir dangus – mėlynas kaip rugiagėlės žiedas…

tr2

Ieva Anelauskaitė Motiejauskė

@gyvasdarzas

http://www.gyvenimaskaime.com

2019.06.14

Iriso padūmojimai prieš žydėjimą

IMG_20190531_174852.jpg

Iriso padūmojimai prieš žydėjimą

Rąžausi tiesdamasis visu ilgiu į dangų. Rytas…Toks gaivus ir šviežias metas, kol saulė dar mūsų nepasiekia. Palinguoju į šonus: broliai, kelkitės! Gana miegoti, laikas puošti dieną! Pasitikrinkime, gal kuris jau pasiruošęs šiandien atverti akis?

Broliai sušnara vėjyje plonais lapeliais, bet iš tylos suprantu, kad šiandien dar ne ta didžioji diena skleisti savo mėlynus žiedlapius. Vadinasi, teks dar lukterti, ir mums, ir šeimininkei.

O, štai kaip tik ir ji pasirodė. Dabar ateina vis dažniau, beveik kasdien, o kartais ir po kelis kartus per dieną. Dabar štai, atsitempė kažkokią spalvotą pūslę – gerai neįžiūriu, mano žiedlapiai irgi dar labai suspausti, tik vos vos primerktu akies krašeliu galiu pažvelgti – pumpuoja ir purškia. Bet ne ant mūsų. Aha, kliuvo flioksams, paskui ir šiurpiniams gvazdikams… Anų daugybė šiemet išaugo, krauna žiedus, su mumis lenktyniauja, betgi aišku, kad nepavys, galės tik po mūsų perimti žydėjimo estafetę. Šeimininkė padeda pūslę į šalį, burbuliuoja kažką po nosim, matyt, kaip vakar, rūgoja tas juodas kirmėles, kurios šiemet kartu su amarais susimanė baisiai pulti gėlynus. Paskui atsitūpusi ravi: ne tiek matau, kiek girdžiu, kaip peša iš žemės, traukia su šaknim garšvas (tos net cypia iš netikėtumo!), asiūklius, išdidžiai ištiesusius kaklus jau net viršt tulpių, dar kokią pienę randa. Šios kaimynėlės ir man nepatinka. Pamanyk, kažkokia nupiepus piktžolė, o į tokį prakilnių gėlių būrį skverbiasi, tarsi giminė būtų. Ir dar taip akiplėšiškai – išauga prie pat kokios gėlės koto, taip, kad net išravėti jos negalima, nes šeimininkė arba nemato jos prigludusios, arba gaili gėlės, tad tik nupeša lapus. O kas jai – toji šast, kotą ilgą išleidžia, gėle prisimeta, žydi kelias dienas iššišiepus, o paskui baltu burbulu pavirsta, ir, vos vėjeliui papūtus, per visą gėlyną išsibarsto! Pamanyk, kiek reikia turėti varguolei akiplėšiškumo, kad tarp mūsų, tarp elito, šitaip drąsiai savo nuomonę skleistų. Paskui ją po to dar visokių, atseit žydinčių, bet visgi, piktžolių, vejasi: dirvinis vijoklis turbūt vienas atkakliausių ir sukeliančių daugiausiai darbo gėlyne. Jis mus, gėles, taip apraizgo, kopdamas į viršų, kad neleidžia laisvai mojuoti lapais, nei vienai kitą paglostyti, nei palinguoti su vėjeliu į taktą. Čia tarp mūsų dar gyvena ir kita bjaurybė, siauralapis vikis, kuris taip pat turi mažus žiedukus, ir, jais prisidengęs, prašosi į mūsų tarpą. Kadangi dirva čia kasmet pagerinama, tai nesistebiu, kodėl tuos visus prašalaičius čia taip traukia. Bet geroji šeimininkė vis eina ir rauna juos lauk. Na ir negaila, tegu cypauja, nėra ko augti jiems mūsų, išrinktųjų žemėje. Anąsyk girdėjau kaip du vikiai nepasidalino trąšų žirniuko. Neturi anie nei garbės, nei orumo. Nesupranta, kad visiems užteks, kad kantrybė yra dorybė… Bet argi gali prastuomenė tokius dalykus išmanyti?

Et, ką aš čia, per daug dėmesio tiems netikėliams. Geriau papasakosiu jums, kas tarp mūsų, gėlių, čia vyksta. Štai per patį vidurį išbujojęs didžiulis bijūnas. Jau treti metai, o nė vieno žiedo neparodė. Galvoju, ko jam čia būti, tiek daug vietos užima. Tiesa, lapai jo visai dailūs, ne tokie nupiepę, kaip mūsų, gal dėl tų lapų jį čia laiko? O gal vis tikisi kad žiedus parodys? Šeimininkės vietoje, perdaug nesitikėčiau. Tokiam dideliam krūmui didelė dalis mūsų visų maistinių medžiagų tenka, o jei jis nė žiedų nerodo, tai galėtų bent kuklus pabūti. Šalia jo prisišliejusi gėlyno naujokė, aukšta beveik kaip pats bijūnas, ir žydi oj žydi gražuolė katžolė. Pavardės nežinau, bet tolėliau, prie pat rausvojo ylalapių flioksų kilimo glaudžiasi jos mažoji sesė – visai mažutė, bet tokiais pačiais žiedeliais. Abi jos čia nuo pernai apgyvendintos, tai šaunuolės, kad stengiasi dėl bendro tikslo. O ir katinui, manau, patinka. Kartais atslenka, pasitrina į kupstelį, paskui raivosi ant žolės, tyliai murkdamas – užtenka girdėti, ir suprantu, kas vyksta. Kitapus flioksų kilimo lapais mojuoja vėlyviai. Keista gėlė, sakyčiau, pametusi savo identifikaciją. Pavasarį puikuojasi lapais, kaip kokia salota, o rudenį stebina visus, apsimesdama krokais… Vasarą, deja, jų lapus tenka nukirpti, nes tampa nebegražūs, ir tokie dideli, išgriūva į šonus. Tas jų netikėtas violetinių žiedų taurelių pasirodymas rugsėjo pabaigoje dažniausiai maloniai nustebina visas gėles, nes jei dar koks jurginas ir žydi (o mūsų gėlyne paprastai tokie būna du arba trys), tai kitos gėlės dažniausiai būna seniai atsisveikinusios su žiedais. Tiesa, kitas rugsėjo puikuolis yra rudeninis astras. Apsipila nedidukais bet ryškiais violetiniais žiedais, ir mes visi džiaugiamės jo buvimu.

Taip norisi pasistiebti dar kokį centimetriuką, kad iškelčiau savo dailią galvą dar nors kiek aukščiau… Na gerai jau, prisipažinsiu, norėčiau aukščiau už tuos…na, tuos prakilniuosius pusbrolius irisus… Ką jau čia slėpti, visi jiems pavydi, tai ir aš, nemeluosiu. Jie patys didžiausi iš visų mūsų, ir aišku, patys gražiausi. Dideliais nenusakomos spalvos rudai violetiniais žiedais. Kotai tokie drūti, stori,ir, nors auga pavieniui, o ne taip kaip mes, susispietę į pulką – bet dažniausiai atlaiko visus vėjus per savo žydėjimą, ir net savo sunkiąsias galvas retai kuris neišlaikęs paguldo. Štai, kas juos dažniausiai nukauna, tai lietus. Tada krenta visa jų didybė į purvą, šeimininkė atėjusi kerpa juos, skina, nešasi trobon. Ir to pavydu, nes mums taip niekad nedaro (mes, kita vertus, ir didžiausias liūtis stojiškai atlaikome). Mums jokių gelbėjimo akcijų, tik pasigrožėjimas visais rakursais. Turbūt todėl, kad mes po vieną nelabai žiūrimės, mums tenka būti pulke, kad sulaukti aikčiojimų. Bet mes tą mokam.

Tiesa, šiemet mūsų vieną pulką padalino, kažur ištrėmė dalį brolių, o jų vietoje Veronikų pasodino. Per namo kampą nematyt kur broliai apgyvendinti, bet įtariu, kad kažkur yra dar vienas gėlynas (o taip norėtųsi mums būti vieninteliais!). Iš čia, kur augu, gerai matau tą ilgą juostą dešinėje, kuri driekiasi palei keliuką į kiemą. Ten dar jokio didelio grožio nemačiau, bet prikaišiota visokių gėlių, vis kažkokie eksperimentai vyksta, tai ir pavydėti nėra ko. Nebent dėmesio, nes šiemet kaip niekad, šeimininkė ten praleidžia lygiai tiek laiko, kaip ir prie mūsų. Nežinau, kaip ji ir spėja visur apeiti ir visais pasidžiaugti. Kairėje nuo mūsų, kiek toliau, pernai atsirado rožynas. Kiek girdžiu, šeimininkė vis vaikšto aplink jį su pūsle ir keikia amarus. Šiandien girdėjau, džiūgavo radusi boružėlę. Tai stebuklas! Galėtų neskubėti su tais purškimais ir leisti boružėlėms atlikt savo darbą. Nors, ką žinai, gal kol jos atras tą rožyną, amarai bus visus pumpurus nuėdę, nes tas aikčiojimas su graudžiais padūsavimais buvo aiškiai nelaimingas. O juk rožėms dabar pats pumpurų krovimas!

Štai mūsų, mėlynųjų aukštaūgių vilkdalgių, žiedai jau sukrauti. Mes tik saulės laukiame truputį daugiau, nes lietaus neseniai sulaukėme ir iki soties atsigėrėme. Be jo, kažin ar kuris mūsų būtų išdrįsęs žydėti, nors esam laistomi ir tręšiami, bet augame sunkioje molynėje, ir mūsų plonas šaknis kelių mėnesių sausra buvo visiškai suspaudusi, net skaudėjo. Bet dabar, po lietaus, jaučiamės puikiai. Tik, kadangi gyvenam daliniame šešėlyje, turime būti kantrūs. Žinau, kad mūsų giminaičiai jau visoj Lietuvoj plieskia spalvingais žiedais, bet mes kantrūs, lėto gyvenimo šalininkai. Maniau, kad šiandien prasižios koks vienas brolis, paskui jį ir kiti paprastai suskumba. O gal rytoj AŠ būsiu tas pirmasis? Kaip anksčiau apie tai nepagalvojau! Kiek dėmesio ir liaupsių sulaukčiau! Ak, reikia kuo giliau įsiskverbti į žemę, kuo daugiau šiandien prigerti, kad ryt rytą žiedas būtų pasirengęs atsivėrimui! Šnarėkit, broleliai, kutenkitės lapeliais išdykaudami, o aš turiu kilnų ir didelį tikslą – tyliai sau pagalvoju. Aš rytoj būsiu žvaigždė. Pirmoji mėlyna, ryški. Ir tikrai pasistiebsiu dar truputį, kad būčiau arčiausiai dangaus. Ta visa supanti mėlynė tokia vaiski ir viliojanti…

Trakš trakšt trakšt – kažkas tyliai sukrebždėjo visiškai greta. „Koks gražus pasaulis aplinkui, broliai!“ – garsiai sušuko kairėje šalia manęs… Kol aš iš visų jėgų stiebiausi aukštyn, šitas mažas ėmė ir atsimerkė pirmasis! Pamanyk, koks smalsus! Nieko, tegu jis sau žiopso, aš palūkėsiu savo laiko. Kad ir ne pirmas būsiu, vistiek kartu linguosime ir puošime šitą mažą salelę pievoje. Vistiek visiems mums užteks dangaus ir žemės po šita didele saule…

IMG_20190531_182726.jpg

Gražaus ir prasmingo vasaros laiko, mielieji. Padėkokime šiam nuostabiam pavasariui, kuris jau išeina 🙂

Rabarbarų pyragas

Kadangi rabarbarai šiomis dienomis yra ir dėl grožio (sutikite, vaizdelis gale daržo įspūdingas, kai lapai pūpso didžiuliais krūmais) ir dėl pilvo, tai pats metas kaip tik juos visu greičiu ir valgyti. Ypatignai daug ką nuveikti su rabarbarasi nesumąstau, bet kompotą praverdu kartas nuo karto, o šiemet dar ir naują pyrago receptą išradau. Įdomu, nes pernai irgi buvau išradusi, bet neatsimenu, kokį, o pasibaigus rabarbarų sezonui, ir visai užmiršau. Todėl šiemet teko išgalvoti naują 🙂

Mano išgalvojimas, supraskite, ne iš dangaus, o iš to, ką randu kituose receptuose. Man tiesiog niekaip neįtinka koks nors visas receptas, todėl sukomnonuoju du arba tris į vieną. Šitas irgi būtent taip gimė.

Įdarą pyragui gaminu dieną ar net dvi prieš kepimą. Rabrabarus supjaustau (aš imu apie 400g rabarbarų, galima naudoti kiek mažiau, bet man patinka storas jų sluoksnis) ir užpilu cukrumi (neskaičiuoju, jeigu trūks saldumo, galima įberti vėliau, verdant masę), palieku pusdieniui ar per naktį. Išsiskiria daug sulčių, tuomet statau rabarbarus virti. Virdama ragauju ir, jei trūksta, pridedu daugiau cukraus. Pačioje pabaigoje į šaltą vandenį pasigaminu bulvių krakmolo makaliošės ir supilu į rabarbarų masę. Užverdu ir viską palieku ataušti. Masė virdama būna jau nugaravusi, nebe skysta, kaip pradžioje, o supylus krakmolą visai sutirštėja.

Tešlą taip pat darau iš vakaro, kad šventės dieną tiesiog būtų viską greita ir paprasta iškepti. Bet galima tešlą daryti ir tą pačią dieną, tik ją, pagamintą, reikėtų bent valandą palaikyti šaldytuve.

Tešlai reikės:

400g miltų

200g sviesto

100g cukraus

2 v.š. vandens

1 kiaušinio

Miltus suberkite į dubenį, sutarkuokite šaltą sviestą, įpilkite du šaukštus vandens, ir viska suminkykite į trupinius. Tuomet pabaigoje dar įmuškite kiaušinį ir padarykite vientisą tešlos gabalą, jį dėkit šaldytuvan. Po kurio laiko išėmę dalinkite į dvi dalis, viena turi būti kiek didesnė už kitą. Didesnysis gabalas bus pyrago dugnas, todėl reikia, kad jis padengtų ne tik formos dugną, bet ir kraštus. Iškočiokite pagal turimą formą, ir įklokite į vidų. Mano forma keraminė, 21x30cm, bet manau, kad jokio skirtumo formos dydis. Mažesnis pyragas tiesiog bus storesniu dugnu. Tešlą subadykite šakute, kad kepdama nesutrūkinėtų.

Tešlos dugną kepame orkaitėje apie 15min, 200C temperatūroje. kad pyrago šonai laikytųsi vertikaliai, aš juos kočioju vos vos didesnius, ir tiesiog užkabinu už formos kraštų.

Ištraukę kepinį, dedame rabarbarų įdarą. Iš tiesų įdarą galima dėti visokių uogų ar vaisių, priklausomai nuo sezono. Aš šią vasarą būtinai kartosiu kepinį su alyviniais obuoliais ir avietėmis, mėlynėmis, jei tik jų bus. Įdarą paruošti reikia panašiai, galima uogas virti su uogienių cukrumi ar tiesiog uogienių tirštikliu, kad jis nebūtų skystas.

Taigi, sudėję rabarbarus, tolygiai paskirstome. Mažesnį tešlos gabalą iškočiojame tokio dydžio, koks yra mūsų kepimo formos dugnas. Aš tešlos dangtį papuošiau išpjovusi porą širdelių su sausainio formele, ir dar keletu skylučių šonuose. Galima prigalvoti visaip, ar net tešlą supjaustyti juostomis ir kloti įstrižai ant pyrago viršaus.

Šaunam į orkaitę toje pačioje temperatūroje kepti dar 15-20min, kol gražiai pagels viršus. Aš atvėsinto pyrago širdeles dar pabarsčiau tarkuoto šokolado drožlėmis. galima puošti kaip tik sugalvojate.

Pyragas tikrai labai gardus, linkiu smagaus kepimo ir gero apetito! IMG_20190518_130021.jpg

 

Džyr barkšt taukšt…

IMG_20190522_205800.jpg

Džyr, drrrr, barkšt – girdžiu tolumoj vyriškų darbų triukšmą. Kaimynai statosi rąstinę pirtelę, keli vyrukai kloja vainikus vieną ant kito šviesios, gražios medienos, gulasi rąstai, susiglaudžia… Et, kiek metų dabar jiems teks gulėti štai šitam lauke, visus vakarų vėjus atlaikyti iš lauko, o dar didžiulį molinio pečiaus karštį iš vidaus… Kaukšt – stipriu smūgiu kūjis priploja neklusnų rąstą, katras prisiglaust prie brolio nenori. Taip ir kaukši, džeržgia visą dieną saulėtam lauke nuo kaimynų pusės.

O aš savo pusėje darže dirbu, lygiagrečiai statomai pirtelei – ir klausausi, ir mintį audžiu, ir vieniša nesijaučiu. Visgi įdomu, kai naujų garsų kaime atsiranda, ne kasdien juk… Anoje pusėje daržo tylios po žeme guli bulvės. Manau, čia tos laimingiausios sugulė, kurioms gyvenimas antrąkart pasikartoja. Jos dabar galės ir motinystės džiaugsmą patirti, mažuosius bulviukus augindamos į didelius gumbus, ir gražuolėmis spės pasijusti, žiedais apsipylusios. Kol kas kaip kokia nebyli slaptoji kariauna – laukas tylus ir nekaltas, vėjas virš jo tik pienių pūkus nešioja, kartais viena kita bitelė prazvimbia. Bet štai ansktyvųjų lysvėse jau kažin kas iš po žemių kyšo – viena kita jau prakuto, į saulę tiesiasi. Dar savaitė kita, ir juodas žemių laukas taps darnia žalia lysve, pilna gyvybės, būtų gerai, kad be tos krutančios raudonos arba dryžuotos… Pernykštį koloradų rankiojimą už neklausymą vaikai iki šiol prisimena kaip skaudžiausią bausmę. O ką daryti, kai peštukai kitoms priemonėms nepaklūsta, tenka auklėti bausmėmis, kurios suvienytų, o ir atgrąsytų nuo kepšiojimosi ilgam, gal net su visam!

Šiandien kapstausi kitoje daržo pusėje. Turiu 17 lysvių, kiekviena po 6 metrus ilgio, taigi, visą 102 m ilgio ritmiško vaikščiojimo, tūpčiojimo, sunkumų nešiojimo takelį. Mankštinuosi reguliariai, kiekvieną dieną: pirmame etape išraviu ir supurenu, tada darau vageles, jas laistau, tada beriu sėklas arba sodinu paaugintus daigus. Galiausiai mulčiuoju šiaudais ir juos dar kiek palaistau. Peržegnoju ir einu tolyn. Šiandien iš tų 17 teliko 7. Ta mintis labai mane palaiko, kai valandų valandas kepinant saulei ir besiklausant rąstų dejavimo kukuojant gegutei, reikia ravėti, sėti, laistyti, vėl ravėti… Bet štai, stumiuosi tuo bėgimo takeliu, vis pirmyn, ir jau matau šviesą tunelio gale. Kita vertus, gromuluoju sau: tai bent savanorystė. Rąstus statantys vyrai už atlyginimą ten kepa, o aš juk visiškai savo noru čia pirtinuosi. Dar klausimas, ar mano triūsas bus atlygintas, ar gamta savaip susidoros su įsivaizduojamu „mano“ derlium. Juk kasmet šitaip – darai, o nežinai, ką gausi, ką atims ir kiti alkani suvalgys. Bet šita rusiška ruletė, mums, daržininkams, patinka. Tikriausiai ir tame randame adrenalino. Nes variantų „ai, šiemet nebesodinsiu“, „galima ir maximoje nusipirkti“ – nebūna.

Kukurūzų pernai surinktų grūdų sauja užmerkta jau laukia būti pasodintais, taip pat cukinijos ir agurkai. Ak, agurkai, ypatingai laukiami Jonuko. Anądien, atėjęs prie mūsų senojo šulinio kiemo vidury, išmintingai paklausė: mama, ar čia mes auginame raugintus agurkus? Kas man beliko, pasakiau, kad tikrai taip, nes juk būtent iš čia tėvelis traukia tuos skanius, traškius ir šaltus pernykščius agurkėlius, kurie iš daržo lysvės buvo sudėti stiklainiuosna ir panardinti giliam vandeny. Bet kad būtų ką rauginit, dabar pats metas pasėti. Apie tai kol kas Jonukui nepasakoju, per daug sunku jam suprasti, kad iš tos mažos sėkliukės gali užaugti agurkas. Nors aš vis bandau, stengiuosi bent jau: anądien radau šiltnamyje sudygusią gilę, ąžuoliukas jau kokių 12cm, su keliais lapais. Rodau į didelį ąžuolą prie kelio, sakau, štai, šitas galiūnas iš tokios giliukės išaugo. Žiūri vaikas, nesupranta, niekaip jam galvelėje nesutelpa. Gerai pagalvojus, ir man sunkiai sutelpa galvoje toks gamtos stebuklas. Kaip ir daugybė kitų, kuomet pamatau, kaip nuostabiai teisingai, išmoningai ir logiškai šitas pasaulis surėdytas. Ir vis dėlto, stebuklams vietos palikta. Nes jeigu taip nebūtų, juk būtų nuobodu! Dabar štai, einu kaimo keliu, ir reginiu neatsistebiu: paprastas, pusiau nusekęs kaimo tvenkinukas tapęs puikiu gulbių ežeru! Plaukioja gražuolės išdidžios, grakščios..lyg būtų čia visą amžinybę plaukiojusios. Valdovės vietos, kurioje visai naujai pasirodė. Ir ką tu joms – jos gamots stebuklas!

Džyru džyru, barkšt, taukšt – vėl pasigirsta tolumoje. Iš kitos pusės pasiveja gandrų nekantrus kalenimas, anapus slėnio gegutės kukū lyg sugedusi radija. Ir taip kasdien, kol vasara. Imu kaltą ir aš, reikia lauko pomidorams kuolus sukalti, kad paskui tik parišti liktų. Taukš, taukšt, kalu vieną po kito. Žiū, jau mano mažieji padėjėjai iš tolo atzvimbia pešdamiesi, katras gaus pirmas kaltu pamojuoti… Ir taip kasdien, kol vaikystė, kol vasara, kol basomis galima visą didelį kiemą matuoti, lakstant pagalbon tai tėveliui statybose, tai mamai darže… Koks sodrus gyvenimo tikrumas, galvoju. Kokia laiminga mano vaikų vaikystė…

IMG_20190522_162828.jpg