Pabundu nuo šviesos pliūpsnio tiesiai į akis. Nors viena koja dar sapne, akys taip stipriai sumerktos, kad net norėdama nesugebu jų praplėšt… pirma mintis tokia niurzganti: kodėl durys praviros ir dar ta šviesa koridoriuj? Dešine ranka mosteliu lovoje greta…tuščia. Mintys greit rikiuojasi galvoje, dar patikrinu žadintuvą – 6.05… Mano žmogus visada keliasi pirmas, kartais taip anksti, kad nejuntu kada lova ištuštėja, bet koridoriaus šviesos nejungia, tyliai būna virtuvėj su pasaulio naujienomis ekrane. Miegamojo durys praviros – prisimenu girdėjus dar ir puodus barškant sapnuose – kartais jis jas palieka, nenorėdamas manęs pažadinti su rankenos “takšt”. Šiaip ne taip išsiridenu iš šilto guolio, einu prie laiptų – viršuje irgi šviesos, mažas šurmulys.
Pasirodo, mažajam avarija lovoje. Paklausiu ar viskas gerai ir ar nereikia mano pagalbos, o išgirdusi “ne” grįžtu į šiltą lovą. Svetainėje žybsi židinys, praeidama pro lauko durų stiklą matau papudruotą sniegu šaligatvį…
Atsigulu ne tam, kad užmigčiau iš naujo, bet kad mintis susidėliočiau į vietas. Namuose šilta, vyras pasirūpino šiluma ir vaiku. Iš vakaro kalbėjomės apie karą ir artėjančią žiemą. Apie kylančias kainas ir tai, kad mums nieko netrūksta ir dar galime pasidalinti… Palaimink, Dieve, mane ir mano dieną, mano mylimiausius, ir pasirūpink tais, kurie šiandien be namų, šiltos lovos ir židinio. Palaimink tuos, kurie vieniši, ligoje ar netekties skausme. Palaimink mano mintis, žodžius ir darbus, kad šiandienoje būčiau geriausia, kas galiu būti.
Atsikėlusi einu į virtuvę, apsikabinu savo žmogų. Kaip gera tave turėti. Ruošiesi vykti į darbą lauke visai dienai. Suruošiu maisto lauknešėlį, termosą arbatos, skanuką – visada įsivaizduoju, kaip po kelių valandų darbo atsisėsi alkanas ir valgysi. Tada netikėtai rasi saldainį ar sausainių, ir aš būsiu laiminga, nes tuo metu mintimis apsikabinsim vėl. Tu išveži vaikus į mokyklą, o aš lieku prie puodų. Romantinis realizmas, ar kas čia per rašliavos?
Užkaičiu du puodus ir statau ant viryklės: vieną su bulvėmis (verdu su lupenomis, turiu idėją pietums), kitą su raugintais kopūstais – sniegas ir nukritusi temperatūra pažadina norą rūgštelės. Kol puodai verda, darau spirgus, kapoju cibulius ir verčiu viską keptuvėn. Minčių tėkmė tokia stipri, kad imu telefoną ir pradedu rašyti. Aišku, cibulis per daug suskrunda, nes rašant visada pametu laiko nuovoką. Bet kam tai rūpi, pietūs bus gardūs, rūkytos dešros likutis irgi puikiai čia tinka, pakvimpa visi namai. Ar turiu gartraukį? Žinoma, ir jis visada įjungtas, bet koks gartraukis galėtų sugerti spirgučių aromatus? Kai rinkomės šį prietaisą, daugiau dėmesio skyriau šviesai ir triukšmui, nei galingumui. Šiuolaikinis žmogus nori, kad gartraukis dirbtų 100 procentų ir ištrauktų garus su visais kvapais, o man, su urviniu supratimu, svarbu, kad tų kvapų liktų, nes namai, kuriuose kvepia duona ir spirgučiai, yra tikri ir nesumeluoti. Grįžti į skaniai kvepiančius namus reiškia gausą, sotumą, saugumą. Na, tebūnie, ir rauginti kopūstai paliks savo kvapą. Bet juk turiu nuostabų eterinių aliejų garintuvą, į kurį įlašinus stebuklingojo mišinio “Purification“ tuoj visi namų kvapai išsisklaidys ir harmonizuosis į vieną gaivią jaukumo natą – citrinžolių, arbatmedžio, rozmarinų ir mirtų mišinys tobulai panaikina kvapus ir išvalo orą. Spirgučiai grįš tik tada, kai iš naujo pašildysiu pietus.
Grįžta žmogus ir sako: neužsikuria mašina, niekur nevažiuosiu. Ir mano visos pusės iš karto apsidžiaugia, viduje plačiai nusišypsau (tu nematai) ir trinu delnais. Nedaug tų dienų, kai būni namie. Net kai būni, vis dirbi. Aš irgi nesėdžiu kaip rožė. Pirma mintis, šovusi į galvą – pasidarykim pikniką lauke su tuo visu lauknešėliu. Nes o kodėl ne? Bet jau girdžiu, kaip pradedi dėliot visokius planus ir darbus be manęs – paleidžiu, bus kaip bus. Aš turiu ką veikti, dramų karalienė seniai mirė (na, gal ne visai mirė, bet kietai miega letargo miegu).
Kartais galvoju, kad mano minčių gyvenimas – tas, kurio niekas nemato ir nevertina, – yra brangiausia, ką turiu. Savo mintis galime dėliot pagal nuotaiką, bet man geriau, kai nuotaiką sudėlioju pagal mintis. Štai ir dabar – eisiu prie staklių (tikra dzūkė pasakytų: aisiu pas stovus) verti siūlų į nytis. Panirsiu į transą, dainuodama sutartines ir skaičiuodama likusius siūlus, glostysiu slidų lino šiurkštumą ir leisiu sau būti užburtai visos audimo magijos.
O jus kviečiu įsigyti mano rašytą pasakų knygelę “Dabarcinės pasakos“, kurioje pagrindinė veikėja – irgi audėjėlė 🙂 Knyga jau internetinėje prekyboje. Ir ne tik dzūkams, bet kiekvienam lietuviui ji sukels nostalgijos arba nuostabos jausmą, nes visa, ką darome primityviai, kad ir kaip būtų keista, šiame technologijų amžiuje suteikia mums ramybę, padeda grįžti į save. Taip, kalbu ne tik apie vaikus (nors pasakos skirtos jiems), bet mes, suaugėliai, šiose pasakose irgi rasime kuo pasiguosti ar pasidžiaugti.
Tas momentas, kai pakimbame tarp sapno ir tikrovės – labai trumpas ir labai trapus. Ir kartais yra gera paklysti ir nebeatskirti vieno nuo kito. Nes balansas – geriausia, ką galime sau duoti kasdienybėje.
Mudvi su Vita Jasiene – nuostabių karpinių autore, “Dabarcinių pasakų“ pristatyme Druskininkuose.
Vitos Jasienės karpinys, kuris įkvėpė mane parašyti vieną iš pasakų – tą, kuri ir liko man pačiai mylimiausia. Atspėti galėsit perskaitę visas 🙂
GYVENIMAS KAIME 