Kategorija: patyrimai

patyrimaiParašykite komentarą

HARMONINGAS KOSMOSAS, Į KURĮ NORISI GRĮŽTI

Ieva

Nebetoli ta akimirka, kai visi metmenų siūlai bus tolygiai įtempti ir, numynus pakojas, prasivers žiotys – mistiškieji siūlų vartai, pro kuriuos vikri kaip žuvis šaudyklė praslys tarp metmenų, ištiesdama ataudų siūlą, tarsi pradėdama naujo audinio naują istoriją.  Ką papasakos vienos ir kitos spalvos siūlas? Kiek valandų prabėgs, šaudant pirmyn ir atgal šaudykles, trinant šeivas, minant pakojas, takšint muštuvais? Kiek milijonų kartų pirštai lies siūlus, įkraus juos savo energija, glostys, mazgys, riš, vynios…? Rankomis išaustas audinys šiai dienai yra neįkainojamos vertės. Mes tiesiog per daug pripratę pirkti pramoninę tekstilę, išmesti nebereikalingą. Visko norime greitai, dabar ir čia.  Audimas man yra ne … Skaityti toliau: HARMONINGAS KOSMOSAS, Į KURĮ NORISI GRĮŽTI

patyrimaiParašykite komentarą

RYTAS arba ROMANTINIS REALIZMAS XXI a.

Ieva

Pabundu nuo šviesos pliūpsnio tiesiai į akis. Nors viena koja dar sapne, akys taip stipriai sumerktos, kad net norėdama nesugebu jų praplėšt… pirma mintis tokia niurzganti: kodėl durys praviros ir dar ta šviesa koridoriuj? Dešine ranka mosteliu lovoje greta…tuščia. Mintys greit rikiuojasi galvoje, dar patikrinu žadintuvą – 6.05… Mano žmogus visada keliasi pirmas, kartais taip anksti, kad nejuntu kada lova ištuštėja, bet koridoriaus šviesos nejungia, tyliai būna virtuvėj su pasaulio naujienomis ekrane. Miegamojo durys praviros – prisimenu girdėjus dar ir puodus barškant sapnuose – kartais jis jas palieka, nenorėdamas manęs pažadinti su rankenos “takšt”.  Šiaip ne taip išsiridenu iš šilto guolio, einu prie laiptų – viršuje irgi šviesos, mažas šurmulys.  Skaityti toliau: RYTAS arba ROMANTINIS REALIZMAS XXI a.

patyrimaiKomentarų: 7

PRISITAIKYTI

Ieva

Jeigu neturi ką pasakyti, tai geriau patylėk. Jeigu neturi ką GERO pasakyti, tai juo labiau patylėk. O jeigu turi ką pasakyti, ir dar gero, tai… sakyk? O kas tau sakė, kad tavęs kas nors klausysis? Mūsų laikais tiek daug sakančių, kalbančių, šaukiančių – tiek realiai, tiek virtualiai, ir tiek mažai besiklausančių. Aš vis galvodavau – kodėl taip? Kodėl tiek daug mūsų yra kalbančių, ir tiek mažai mes girdime vieni kitus? Kaip ten sakoma, Dievas ne šiaip sau davė mums dvi ausis, ir tik vieną burną… Bet štai visai neseniai tokią įžvalgą gavau, tiesiog, bemąstydama prie puodų – labai kasdieniška meditacijos … Skaityti toliau: PRISITAIKYTI

patyrimaiParašykite komentarą

Tėvo diena artėja

Ieva

Sveiki, senokai čia berašiau. Tai aišku, prapuoliau daržuose, o dar ir buvau susirgusi, tai trys savaitės iškrito iš gyvenimo. Bet rašymas yra tas malonumas, kurio nepajėgiu atsisakyti, todėl jis vyksta net kai nepasidalinu su jumis. Šiandien dalinuosi tik nuoroda, bet straipsnis mano. Pradėjom gražų bendradarbiavimą su tinklaraščiu tenkurnamai.lt ir jo kapitone Sigita Petrunina. Man smagu, kad galėsiu rašyti tokiai gražiai, jaukiai svetainei, kuri labiausiai yra apie namus, bet ne tik. Joje rašys daugiau autorių, ne tik aš ir Sigita, todėl manau, jog bus ir žavu, ir įdomu, ir naudinga. Tai nereiškia kad mano gyvenimaskaime.com sustos. Tikrai ne. Bet ko gero … Skaityti toliau: Tėvo diena artėja

patyrimaiParašykite komentarą

Laukimai

Ieva

Savo laukimus ji žymėjosi kalendoriuje. Jis buvo pilnas visokių raudonai, mėlynai ar juodai apibrauktų datų. Kai kurie turėjo trumpus prierašus. Kai kur nuo vienos datos per visą savaitės ar dar daugiau, ilgį, driekėsi ištisinė linija, virš kurios būdavo parašyta: “atostogos“, “stovykla“, “paroda“ ir pan. Kalendorius buvo primargintas laukimais. Bet apie tai niekas namuose nekalbėjo, nes laukimai visada būdavo uždaryti jos vienos širdyje. Užrakinti ir saugomi, kartu su milijonais kitų svarbių dalykų, prisiminimų, išgyvenimų… Bet gyvenimas ne vien tik iš laukimų ir ne vien tik iš datų. Štai šiandien ryte švietė saulė, ir atrodė, kad vėjas nurimęs. Po pietų staiga pakilo … Skaityti toliau: Laukimai

patyrimai, Veikla su vaikaisParašykite komentarą

Tylus sinavadų užkalbėjimas

Ieva

Šiandien, kaip ir kasmet, suskamba manyje ta pati užgauta širdies styga, lyg katilėlio žiedas ašarotas nuo rasos. Galva nusvyra, kaip apsunkęs bijūno žiedas. Ir norisi sustoti, ir nieko nedaryti, tik žvakę užsidegus pasėdėti ir pabūti su tais, kuriuos ištrėmė, ir kurie nebegrįžo ir su tais, kurie grįžo toliau gyventi savo Lietuvą… Aš kartais pasvarstau, kas būtų, jeigu būtų. Išminčiai sako, kad svarstyt nereikia. Kad neveda tai niekur, kad naudos neduoda. Bet mane intuityviai vis masina šita idėja, nes galbūt esu per daug lakios fantazijos? Galbūt, jei įsijautusi į pamatytą nuotrauką, galiu pradėti ašaroti, tai gal kažkas neiškalbėto manyje gyvena? Kažkas, … Skaityti toliau: Tylus sinavadų užkalbėjimas

patyrimaiKomentarų: 4

Nieko nespėju…

Ieva

Mintis apie tai parašyti kilo vakar, perskaičius kolegės daržininkės Lauros pasisakymą /pasiguodimą veidaknygės grupėje, kad ji nieko nespėja. Esu sau pasakiusi, kad dalinsiuosi tik tomis mintimis, kurios kažkam gali būti naudingos arba teiks teigiamą poveikį (kaip kad mano grožiniai parašinėjimai). Visada galvojau, kad tokia tema daugių daugiausiai tinkama draugių pašnekesiui prie kavos, o ne rašymui apie ją. Visgi, iš Lauros posto komentavimo aktyvumo, suprantu, kad tai yra aktualus klausimas, ir kad galbūt mano asmeninė patirtis bent kažkuo galėtų pagelbėt ieškantiems sprendimų (tiems, kurie nori tik pasiguosti ir išsikalbėti, tikrai nesieikiu patarinėt 🙂 Aš pati gyvenu labai aktyvų gyvenimą. Turiu daug … Skaityti toliau: Nieko nespėju…