Šiais laikais audžia retas kuris. Bet nesutikau nė vieno, kuris, atsidūręs prie dirbančių staklių, neapmirtų kelioms minutėms, pakerėtas to paprasto- nepaprasto veiksmo, kai šaudyklės nardo žiotyse, kojos takši minamas pakojas, o po delnais skleidžiasi rašto kelias – pamažu, po vieną ataudų siūlą, bet aiškiai žinodamas savo kryptį, kurią jam iš anksto nurodė audėjas, kiekvieną metmenų siūlą pernėręs per nyčių kilpelę…
Šį savaitgalį riesim metimą į mano stakles. Žodis “mano” čia tarsi netinka, nes, nors staklės mūsų sodybos senojoj pirkioj atsirado prieš metus, bet jos priklausė Mičiūnų kaimo (Kaišiadorių r.) audėjai Anelei Aciūtei-Lazauskienei, o vėliau, nuo 1970 m. jomis audė Anelės dukra Adelė Lazauskaitė-Kasiulienė. Iš Adelės dukros Meilės aš ir įsigijau jos mamos stakles, suradusi per Facebook. Štai taip suveda kelius socialiniai tinklai, kuriuos kai kurie keikia,o man jie atnešė daug gero. Juose sutikau daugybę žmonių (mes patys renkamės, ar gyventi tik virtualiai, ar visgi perkelti tas pažintis į realybę), kurių dėka šiandien ne tik turiu stakles, bet ir rimtai mokausi audimo amato. Ar seniai apie tai svajojau? Tikrai taip! Kodėl? Turbūt todėl, kad daugybė kitų amatų jau mano pačiupinėti, daugiau ar mažiau įvaldyti (vilnos vėlimas, mezgimas, nėrimas vąšeliu, siuvinėjimas, siuvimas, virvių rišimas/pynimas ir kt.), o štai šis vis viliojo kaip didžiulė paslaptis. Kai pernai pirmą kartą sudalyvavau “Dzūkijos dzyvų“ organizuotoje audimo savaitėje, jau buvau sukūrusi vienuolika pasakaičių vaikams dzūkų tarme apie mergelę – audėjėlę. Pati šiuos dalykus susiejau tik vėliau, kai gavau progą atsisėsti prie staklių, argi ne keistas sutapimas?
Taigi, kodėl nuo pernai tos staklės riogso ir laukia tavęs?- galite paklausti. Nes viskam reikia laiko. Tai lėtosios technologijos visom prasmėm. Po pernai stovyklos degiau noru austi, bet supratimas apie patį audimą buvo nedidelis. Žinojau, kaip atrodo tas audimo įrenginys, per žiemą pramokau austi rinktines juostas mažomis juostų staklytėmis, o senųjų Adelės staklių detalės buvo gražiai nuplautos ir išdžiovintos. Šiemet vėl važiavau pas mokytojus, toliau mokytis austi. Nesakysiu, kad daug daugiau išmokau, bet tikrai kitoks supratimas atėjo – gal žinios susigulėjo, gal patirties daugiau įgijau. Grįžus neliko kito kelio, tik imti atkurti savo turimas stakles. Aišku, kad ne mano tai buvo darbas, bet vyro. Tai jis matavo, tvėrė, kas buvo, rado, ko trūksta, klijavo, pjovė, suleido… Sena sutrešusi mediena buvo ne tik išpurkšta nuo kenkėjų, bet ir alyvuota. Trūkstamos detalės padirbintos. Senosios nytys ir skietai, kuriuos gavau su staklėmis – niekam tikę, reikėjo naujų. Skietus užsakiau Latvijoje (nes Lietuvoje niekas neprekiauja- įsivaizduojat, kokia maža paklausa??), o nytis teko rišti naujas pačiai. Kas tos nytys, paklausite? Tai tokios siūlų kilpelės, mano pasirinktam raštui reikia 720 nyčių, padariau 20 nyčių daugiau (dėl visa ko, jei paaiškėtų, kad suklydau skaičiuodama ar kuri nytis sutrūktų). Taigi, 1 nytis rišama iš 3 dvigubų mazgų (tai yra padaromos 3 kilpelės ), tad man teko sumazgyti 2220 dvigubų mazgelių 🙂 Paskui tas visas nytis po 180 + suvėriau ant balanėlių (perveriant apatines ir viršutines kilpas per virvelę, kad būtų kartu, bet atskirai). Prieš metus dar nebūčiau sugebėjusi to padaryti pati. Tiesa, nytyklę irgi vyras pagamino. Gerai, kai abu tokie auksarankiai 🙂
Dabar atėjo laikas metimui – suskaičiuoti siūlus pagal ilgį ir plotį, vynioti juos tam tikru būdu, darant skiemenis, tada tvarkingai supinti užmestą metimą į kasą, kad vėliau būtų galima įriesti jį į stakles. Metimui reikia mestuvų – jų dar neturiu. Bet galiu pasiskolinti pradžiai. Bet metimo viena daryti nenoriu, nes esu nepatyrusi, ir žinau, kad kelios galvos turi daugiau šansų atlikti darbą be klaidų. Todėl nekantraudama laukiu šeštadienio ir merginų susibėgimo. Jūs žinote, kad stakles įriesdavo kelios moterys/audėjos? Čia reikia ne vienų rankų. Ir akių – kad suverti siūlus į teisingas nyčių kilputes. Ir visa tai netrukus, mūsų Gyvo Daržo sodyboje! Pati negaliu patikėti!
Laukite tęsinio, nes jis tikrai bus 😉 Kol tikrai galėsiu pasakyti, kad šios staklės “mano“.
O čia dalinuosi gera žinia: kad audimo amatas neišnyktų, mes visi galime prisidėti. Grupelė entuziastų – Parėdzymai – sugalvojo viską nufilmuoti ir padaryti prieinamą Youtube kanale! Tai reiškia, kad bet kas galės atsidaryti video ir mokytis.
Ir nesvarbu, ar jūs audžiat ar ne. Tai mūsų protėvių brangiausias palikimas – žinios, kurios pasieks kitas kartas ir padės gyvuoti šiam amatui.
Tai, ką daro šie žmonės, yra mums visiems. Mes galime padėti daryti gera. Rėmimo nuoroda čia:
Mano video filmuką rasi čia:
Jei negali remti pats, dalinkis nuoroda!
GYVENIMAS KAIME 