Rasos, Joninės, Kupolės…

Mano močiutė sakydavo: kaip pavadinsi, nepagadinsi. Iš esmės sutinku, nes svarbiau, kokią prasmę mums koduoja žodžiai.

Joninės jau praėjo, bet galvoju, kad apie jas skaityti verta ir po jų. Įdomu, kokia jūsų nuomonė apie šventimą – kokį renkatės? Triukšmingą ir šiuolaikišką, ar senovišką, persunktą tradicijomis?

Liaudies dainos, kupoliavimas, būrimai iš žolynų, laužo (ugnies) garbinimas, duonos dalijimasis… Yra daugybė bendrystės būdų, kurie suartina, augina, keičia mus. Man tai artimas kelias. Bet jis nebūtinai tinka visiems, suprantu.

Nuoroda į šaunų tinklaraštį apie namus, kuriame rašo įvairūs autoriai, dalijasi patirtimis apie augalus, interjerą, buitį, gamtą ir tai, kas artima kiekvienam.

Šį kartą aš pasidalinau savo pamąstymais apie Jonines.

Gero skaitymo 🙂 rekomenduoju prenumeruoti tenkurnamai.lt naujienlaiškį!

Tėvo diena artėja

Sveiki, senokai čia berašiau. Tai aišku, prapuoliau daržuose, o dar ir buvau susirgusi, tai trys savaitės iškrito iš gyvenimo. Bet rašymas yra tas malonumas, kurio nepajėgiu atsisakyti, todėl jis vyksta net kai nepasidalinu su jumis.

Šiandien dalinuosi tik nuoroda, bet straipsnis mano. Pradėjom gražų bendradarbiavimą su tinklaraščiu tenkurnamai.lt ir jo kapitone Sigita Petrunina. Man smagu, kad galėsiu rašyti tokiai gražiai, jaukiai svetainei, kuri labiausiai yra apie namus, bet ne tik. Joje rašys daugiau autorių, ne tik aš ir Sigita, todėl manau, jog bus ir žavu, ir įdomu, ir naudinga.

Tai nereiškia kad mano gyvenimaskaime.com sustos. Tikrai ne. Bet ko gero vasaros metu neturėsiu labai daug laiko rašymui, nes šiuo metu rašau dar vieną knygą. Intrigėlė intriga, žinau, jog dauguma jūsų norės sužinoti apie ką, kodėl ir pan. Kol kas noriu, kad tai liktų mažytė paslaptis, nes knygą turiu parašyti iki rugpjūčio, o leidyba bus finansuojama projekto lėšomis, todėl tai yra darbas – atsakingas, kūrybiškas, įkvepiantis ir kartu reikalaujantis.

Užuomina galėtų būti, jog knyga bus susijusi su Dzūkija. Jeigu kas neskaitėte istorijų apie mano močiutę ir senelį, kurie buvo dzūkai nuo Rudaminos, tai kviečiu panaršyti mano Instagram @gyvasdaržas, nes istorijas sukėliau ten dar pernai. Taigi, dzūkiško kraujo manyje yra, gyvenam kaime ant Dzūkijos – Suvalkijos paribio. O daugiau kol kas nesakysiu nieko. Na, gal dar tai, jog ši knyga vėl bus susijusi su tautodaile.

Jeigu turit ūpo, paspėliokit komentaruose.

Šiandien dalinuosi nuoroda į savo jaukų, atvirą ir šiltą straipsniuką Tėvo dienos proga. Jis gali pagelbėt jums išrinkti dovaną mylimam tėčiui, o gal tiesiog nukeliauti prisiminimais į vaikystę ir praleisti laiką su galbūt jau išėjusiu tėčiu…

straipsnis čia: https://www.tenkurnamai.lt/laikas-kartu-geriausia-dovana-teciui-tevo-dienos-proga/

Su šilčiausiais linkėjimais – Ieva

GYVO DARŽO ATMINTINĖ

Pirma mintis rašyti tokią knygą kilo tada, kai pasigedau lietuvių kalba patogaus įrankio – kalendoriaus tipo -, kuriame rasčiau kiekvieno mėnesio darbus tarsi priminimą, bet be papildomų informacijų apie chemines trąšas arba reklamų tam tikrų susijusių su daržu reikmenų ir pan. (mane šalutinė informacija neretai „išveda iš kelio“ – pradedu ja domėtis, užmiršusi, dėl ko atsiverčiau tą kalendorių. Anksčiau esu turėjusi ir plėšomų lapelių sieninius kalendorius (tie būdavo labiau juokingi, nei naudingi), ir sėją pagal mėnulį (per daugybę metų visgi nepritaikiau žinių, nelimpa man jos, nors tu ką, dirbu tada, kada noriu ir galiu, o ne pagal mėnulį). Taip pat įvairių kitų kalnedorių buvau išmėginusi – plakato tipo sieninių ir kaip knygų.

Negaliu teigti, kad jie visi niekam tikę. Aišku kad ne. Bet mes turbūt visi labai skirtingi, ir kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam. Be to, savo Instagram paskyroje @gyvasdarzas vis sulaukdavau sekėjų klausimų kada ką sodinti, arba kodėl taip ir kitaip darau, arba, kaip reikėtų daryti. Šią žiemą kažkaip susivokiau, jog mano galva ir ilgametė praktika jau tiek pilna žinių, kad laikas jas suguldyti į lentynas, t.y. sudėlioti taip, kad iš pabiro kratinio išeitų kas nors naudingo ne tik man, bet ir kitiems. kadangi man nesvetima rašymo dovana, pirma mintis ir atėjo – surašyti. Nes video kurti dar nemoku, ir kol kas nesijaučiu tą sugebanti. Mokymų vesti karantinas neleidžia, be to, gyvenant gana atokiai nuo didžiųjų miestų, suprantu, jog būriais mokiniai pas mane nevažiuos… (o gal? 😀 parašykite, kas norėtų, gyvas kontaktas visada labai smagu ir šių vartų tikrai dar neuždarau, tik laikinai laikau privertus).

Kai jau pradėjau rašyti, norėjau, kad atsivertęs turinį, skaitytojas galėtų susirasti tiksliai, ko jam reikia, ir nebūtina skaityti viską iš eilės. Šiuo principu pernai parašiau kitą knygą – apie lietuvių tautodailės tradicinius kūrinius, tai tarsi vadovėlis pagalbininkas. Tokios norėjau ir šios atmintinės.

Kas geriau galėtų save pagirti, jei ne pats… Tikrai, esu patenkinta rezultatu! Darbas buvo didesnis, nei pradžioje įsivaizdavau – galvoje žinių daug, viskas patikrinta praktikoje, tačiau tikrinau ir kitus šaltinius, nes tikrai nesinorėjo kaži kokių pievų prirašyti. Kėliau sau šiuos tikslus:

  1. užnorinti skaitytoją turėti gyvą, gamtinį daržą, kuriame vyktų daržininko ir žemės bendrystė, draugystė ir tas buvimas teiktų abipusį džiaugsmą;
  2. aprašyti kuo trumpiau ir aiškiau pagrindinius gamtinės daržininkystės principus;
  3. sudėlioti darbų kalendorių – atmintinę, kurią gali turėti telefone, ar, prireikus, atsispausdinti, ir neužmiršti svarbių dalykų, kurie būtų vienoje vietoje, o ne išmėtyti per kelis skirtingus profilius ar knygas.

Man atrodo, kad visus šiuos tikslus „Gyvo Daržo atmintinė“ išpildo. Galiausiai sumaniau, jog į knygą galiu sudėti visas anksčiau parašytas Gyvo Daržo istorijas, nes jos gražios ir šmaikščios, o dar pilnos visokių mažų paslapčių!

Tad jeigu dar abejoji ir neįsigijai – kviečiu tai padaryti mano elektroninėje parduotuvėje. 1 euras/mėn ir tu turėsi nesenstantį kalendorių bei žinių apie gamtinį daržą!

https://gyvenimaskaime.com/2021/04/05/gyvo-darzo-atmintine/

Ačiū kad skaitai ir remi mano veiklą. Man tai svarbu!

Ieva

Gyvo Daržo atmintinė




Knyga „Gyvo Daržo atmintinė“

SKUBĖK ĮSIGYTI!

Kaina: 12.69 eur

Ačiū kiekvienam, įsigijusiam knygą!

Jūs padedate man gyventi iš mylimo užsiėmimo ir skatinate mane augti!

Knyga elektroninė, ją galite atsispausdinti dalimis, jeigu yra poreikis.

Pirkti knygą čia!

Peržiūrėti įrašą

Spalio mėnesio „Gyvas daržas“ iš 19/10 „Sodo spalvų“

Ė, Pagrūzdi, Pažaliuoki!

Tu raudonai nusijuoki,

Aidu atsilieps laukai

Ir oranžiniai miškai.

Neša vėjai ant sparnų

Spalio skrandą už skvernų.

Apsisuko metai greitai, jau dešimtą mėnesį skaičiuojame, ilsindami rankas po vasaros darbų. Podėliuose pūpso gėrybių prigrūsti stiklainiai, kuriuose laimingi dūsauja pomidorai savo sultyse, burbuliuoja rauginti agurkai, raudoniu trykšta burokėliai įvairiuose pavidaluose. Rugpjūčio ir rugsėjo darbymetis praėjo, atslūgo skuba kartu su kraujospūdžiu, kuris tikrai buvo gerokai šoktelėjęs nuo apsisukimų skaičiaus. Ir dabar juntu, kaip kartu su Gyvu Daržu įžengiu į ramųjį laiką – spalį, kuris ne tik tikrąjį rudenį atrakina, bet ir padaro įžangą į žiemą. Pagrūzdžiu, Varniniu ar Pažaliuokiu senolių vadintas mėnuo sugrąžina tylą į laukus, miškus, net ir į dangų, nes daugybė migruojančių paukščių jau kadai paliko Lietuvą, o likusieji irgi elgiasi nelyginant ramiau, nei pavasarį ar vasarą. Net gaidys, ir tas rytais nebe taip linksmai ir šauniai gieda, o vištos, padėjusios kiaušinį, tik kvarkteli keletą kartų, nebesileisdamos į ilgų serijų kudakavimus su pakrykavimais.

Pagrūzdis toks visas neapsisprendęs – ar jam rudenio pažiba būti, ar geriau grąsinti žiema. Žiūrėk, jei vieną savaitę bobas sukviečia šiltas skrandas pamesti ir paskutinį sykį blauzdas saulei parodyt, bobų vasara pasidžiaugti žiopsant į dailiai nuspalvintus miškus, tai jau kitą dešimtadienį grąsiai bruka šaltą rasą rytais, su apšarmojusiais mašinų langais ir daržo pakraščiais. Arba, lyg koks pūtikas, baisiausiu vėju veja visus vidun, liepdamas kurti židinius ir prie ugnies tupėti, užuot vaikštinėjus, nes, mat, gali ir mus, kaip lapus, nupūsti, į griovius suversti ir palikti ten trūnyti per žiemą. Retsykiais spalis ir visai pablūsta – ima ir atšąla tiek, kad žemę gruodas sukausto, arba kokią dieną pridrebia šlaputėlio sniego, kol dar mūsų žieminiai batai dėžėse guli laukdami savo laiko. Tada burbuliuodama ant jo baruosi, kad gi galėtų dar palūkėti, atseit, bus dar to laiko mus pašaldyti ir sušlapint. Bet vistiek traukiu iš spintų šiltus drabužius bei apavą, kad būtume visi pasiruošę visokiam orui. Gal ir gerai, kad jis savo nepastovia nuotaika mus ištreniruoja būti parengty, kitaip, vasaroje užsibuvę, staiga atšalus orams, visai nebežinotume, kur dėtis.

Man spalis reiškia ir galvojimą apie artėjančių kalėdų dovanas, nes būrys tų, kuriuos norisi nudžiuginti kokia miela smulkmena, gana didelis, o rankos tik dvi, kas kad darbščios ir greitos. Taigi, rašau sąrašus, planuoju, kuriu jau dabar: kas ką mėgsta, prisimenu, kam geriau tiktų džiovintų mėtų ir ramunėlių arbata, o kam gal reikia krapų ar daržinio dašio savo įspūdingiems kulinariniams eksperimentams. Kažkam gal levandinis spintų kvėpiklis patiktų, o kitam ir naminis pomidorų padažas, arba šparaginių pupelių stiklainėlis atneštų džiaugsmo. Galvoju, kad tokios mažytės smulkmenos, bet savos, iš savo daržo, ar mūsų su vaikais laukuose surankiotos, arba kartais – drauge sumeistrauti rankdarbiai – daugiau laimės teiktų brangiausiems ir artimiausiems, nei parduotuvėje nupirkta dar viena nereikalinga smulkmena. Tyliai mintiju, kad gal ir Žemei nuo to būtų lengviau, ir vaikus ekologiškai mąstyti mokintume. Nes kiek gi galima pirkti ir vis kaupti apie save daiktus, kai visko tiek daug paprasto, naudingo ir reikalingo – o dar už dyką – gamta pasiūlo. Juk tikriausiai pažįstame kažką, kas, kad ir labai norėtų, neturi galimybės pagrybauti, ir tą žmogų tikrai nudžiugintume sauja džiovintų baravykų, surinktų mūsų miškelyje. Arba gal žinome gėlių mylėtoją, kuriai gėlių sėklos visada dovanoja šypseną veide. Tad su tokiomis mintimis ir vaikštau visą spalį – nes sėklų pasirinkti vis dar galima, jei nespėjome to padaryt iki šiol. Taip pat galime peržiūrėti podėlius džiovintų žolelių, išragauti įvairius jų derinius arbatos puodelyje ir paruošti puikių arbatos rinkinių – sveikatai stiprinti, jėgoms atgauti, vitaminų atsargoms papildyti.

Kaip tikra voverė, laikausi tvarkos tuose savo triūsuose, kad niekas nebūtų pamirštas. Tokiu būdu sutaupau daug savo laiko, nes išvengiu gruodžio karštligės, kuriai daugybė žmonių vis dar pasiduoda.

Kaip tikra kaimietė, džiaugiuosi Varninio laiku, nes dar nereikia šalti rankų, apeinant ūkį, bei vis dar leidžiama pasimėgauti šiltais saulės spinduliais tvarkant peržydėjusių gėlių vazonus, rūpinantis daržovių patogumais rūsyje ar kasant šiltnamyje jaunus braškių sodinukus.

Kaip tikra daržininkė, stebiu temperatūrų svyravimus, dabodama laiku nuskinti paskutinius du didelius moliūgus, besiridinėjančius nurudusiame lauke. Noriu spėti tai padaryti anksčiau, nei piktoji šalna, kuri jau kelis sykius grybštelėjo daržo pakraščius, bet šių dviejų nespėjo užgriebti.

Ėgi, raudonai nusijuokęs Pagrūzdis mirktels tuoj vieną akį, ir, pasipustęs vyžotus padus, nustraksės laukais link miško, savo olon pasislėpti iki kitų metų, užleisdamas vietą šlapiakojui Balaniniui (šitaip seniau vadintas lapkritis).