Tėvo diena artėja

Sveiki, senokai čia berašiau. Tai aišku, prapuoliau daržuose, o dar ir buvau susirgusi, tai trys savaitės iškrito iš gyvenimo. Bet rašymas yra tas malonumas, kurio nepajėgiu atsisakyti, todėl jis vyksta net kai nepasidalinu su jumis.

Šiandien dalinuosi tik nuoroda, bet straipsnis mano. Pradėjom gražų bendradarbiavimą su tinklaraščiu tenkurnamai.lt ir jo kapitone Sigita Petrunina. Man smagu, kad galėsiu rašyti tokiai gražiai, jaukiai svetainei, kuri labiausiai yra apie namus, bet ne tik. Joje rašys daugiau autorių, ne tik aš ir Sigita, todėl manau, jog bus ir žavu, ir įdomu, ir naudinga.

Tai nereiškia kad mano gyvenimaskaime.com sustos. Tikrai ne. Bet ko gero vasaros metu neturėsiu labai daug laiko rašymui, nes šiuo metu rašau dar vieną knygą. Intrigėlė intriga, žinau, jog dauguma jūsų norės sužinoti apie ką, kodėl ir pan. Kol kas noriu, kad tai liktų mažytė paslaptis, nes knygą turiu parašyti iki rugpjūčio, o leidyba bus finansuojama projekto lėšomis, todėl tai yra darbas – atsakingas, kūrybiškas, įkvepiantis ir kartu reikalaujantis.

Užuomina galėtų būti, jog knyga bus susijusi su Dzūkija. Jeigu kas neskaitėte istorijų apie mano močiutę ir senelį, kurie buvo dzūkai nuo Rudaminos, tai kviečiu panaršyti mano Instagram @gyvasdaržas, nes istorijas sukėliau ten dar pernai. Taigi, dzūkiško kraujo manyje yra, gyvenam kaime ant Dzūkijos – Suvalkijos paribio. O daugiau kol kas nesakysiu nieko. Na, gal dar tai, jog ši knyga vėl bus susijusi su tautodaile.

Jeigu turit ūpo, paspėliokit komentaruose.

Šiandien dalinuosi nuoroda į savo jaukų, atvirą ir šiltą straipsniuką Tėvo dienos proga. Jis gali pagelbėt jums išrinkti dovaną mylimam tėčiui, o gal tiesiog nukeliauti prisiminimais į vaikystę ir praleisti laiką su galbūt jau išėjusiu tėčiu…

straipsnis čia: https://www.tenkurnamai.lt/laikas-kartu-geriausia-dovana-teciui-tevo-dienos-proga/

Su šilčiausiais linkėjimais – Ieva

GYVO DARŽO ATMINTINĖ

Pirma mintis rašyti tokią knygą kilo tada, kai pasigedau lietuvių kalba patogaus įrankio – kalendoriaus tipo -, kuriame rasčiau kiekvieno mėnesio darbus tarsi priminimą, bet be papildomų informacijų apie chemines trąšas arba reklamų tam tikrų susijusių su daržu reikmenų ir pan. (mane šalutinė informacija neretai „išveda iš kelio“ – pradedu ja domėtis, užmiršusi, dėl ko atsiverčiau tą kalendorių. Anksčiau esu turėjusi ir plėšomų lapelių sieninius kalendorius (tie būdavo labiau juokingi, nei naudingi), ir sėją pagal mėnulį (per daugybę metų visgi nepritaikiau žinių, nelimpa man jos, nors tu ką, dirbu tada, kada noriu ir galiu, o ne pagal mėnulį). Taip pat įvairių kitų kalnedorių buvau išmėginusi – plakato tipo sieninių ir kaip knygų.

Negaliu teigti, kad jie visi niekam tikę. Aišku kad ne. Bet mes turbūt visi labai skirtingi, ir kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam. Be to, savo Instagram paskyroje @gyvasdarzas vis sulaukdavau sekėjų klausimų kada ką sodinti, arba kodėl taip ir kitaip darau, arba, kaip reikėtų daryti. Šią žiemą kažkaip susivokiau, jog mano galva ir ilgametė praktika jau tiek pilna žinių, kad laikas jas suguldyti į lentynas, t.y. sudėlioti taip, kad iš pabiro kratinio išeitų kas nors naudingo ne tik man, bet ir kitiems. kadangi man nesvetima rašymo dovana, pirma mintis ir atėjo – surašyti. Nes video kurti dar nemoku, ir kol kas nesijaučiu tą sugebanti. Mokymų vesti karantinas neleidžia, be to, gyvenant gana atokiai nuo didžiųjų miestų, suprantu, jog būriais mokiniai pas mane nevažiuos… (o gal? 😀 parašykite, kas norėtų, gyvas kontaktas visada labai smagu ir šių vartų tikrai dar neuždarau, tik laikinai laikau privertus).

Kai jau pradėjau rašyti, norėjau, kad atsivertęs turinį, skaitytojas galėtų susirasti tiksliai, ko jam reikia, ir nebūtina skaityti viską iš eilės. Šiuo principu pernai parašiau kitą knygą – apie lietuvių tautodailės tradicinius kūrinius, tai tarsi vadovėlis pagalbininkas. Tokios norėjau ir šios atmintinės.

Kas geriau galėtų save pagirti, jei ne pats… Tikrai, esu patenkinta rezultatu! Darbas buvo didesnis, nei pradžioje įsivaizdavau – galvoje žinių daug, viskas patikrinta praktikoje, tačiau tikrinau ir kitus šaltinius, nes tikrai nesinorėjo kaži kokių pievų prirašyti. Kėliau sau šiuos tikslus:

  1. užnorinti skaitytoją turėti gyvą, gamtinį daržą, kuriame vyktų daržininko ir žemės bendrystė, draugystė ir tas buvimas teiktų abipusį džiaugsmą;
  2. aprašyti kuo trumpiau ir aiškiau pagrindinius gamtinės daržininkystės principus;
  3. sudėlioti darbų kalendorių – atmintinę, kurią gali turėti telefone, ar, prireikus, atsispausdinti, ir neužmiršti svarbių dalykų, kurie būtų vienoje vietoje, o ne išmėtyti per kelis skirtingus profilius ar knygas.

Man atrodo, kad visus šiuos tikslus „Gyvo Daržo atmintinė“ išpildo. Galiausiai sumaniau, jog į knygą galiu sudėti visas anksčiau parašytas Gyvo Daržo istorijas, nes jos gražios ir šmaikščios, o dar pilnos visokių mažų paslapčių!

Tad jeigu dar abejoji ir neįsigijai – kviečiu tai padaryti mano elektroninėje parduotuvėje. 1 euras/mėn ir tu turėsi nesenstantį kalendorių bei žinių apie gamtinį daržą!

https://gyvenimaskaime.com/2021/04/05/gyvo-darzo-atmintine/

Ačiū kad skaitai ir remi mano veiklą. Man tai svarbu!

Ieva

Gyvo Daržo atmintinė




Knyga „Gyvo Daržo atmintinė“

SKUBĖK ĮSIGYTI!

Kaina: 12.69 eur

Ačiū kiekvienam, įsigijusiam knygą!

Jūs padedate man gyventi iš mylimo užsiėmimo ir skatinate mane augti!

Knyga elektroninė, ją galite atsispausdinti dalimis, jeigu yra poreikis.

Pirkti knygą čia!

Peržiūrėti įrašą

Spalio mėnesio „Gyvas daržas“ iš 19/10 „Sodo spalvų“

Ė, Pagrūzdi, Pažaliuoki!

Tu raudonai nusijuoki,

Aidu atsilieps laukai

Ir oranžiniai miškai.

Neša vėjai ant sparnų

Spalio skrandą už skvernų.

Apsisuko metai greitai, jau dešimtą mėnesį skaičiuojame, ilsindami rankas po vasaros darbų. Podėliuose pūpso gėrybių prigrūsti stiklainiai, kuriuose laimingi dūsauja pomidorai savo sultyse, burbuliuoja rauginti agurkai, raudoniu trykšta burokėliai įvairiuose pavidaluose. Rugpjūčio ir rugsėjo darbymetis praėjo, atslūgo skuba kartu su kraujospūdžiu, kuris tikrai buvo gerokai šoktelėjęs nuo apsisukimų skaičiaus. Ir dabar juntu, kaip kartu su Gyvu Daržu įžengiu į ramųjį laiką – spalį, kuris ne tik tikrąjį rudenį atrakina, bet ir padaro įžangą į žiemą. Pagrūzdžiu, Varniniu ar Pažaliuokiu senolių vadintas mėnuo sugrąžina tylą į laukus, miškus, net ir į dangų, nes daugybė migruojančių paukščių jau kadai paliko Lietuvą, o likusieji irgi elgiasi nelyginant ramiau, nei pavasarį ar vasarą. Net gaidys, ir tas rytais nebe taip linksmai ir šauniai gieda, o vištos, padėjusios kiaušinį, tik kvarkteli keletą kartų, nebesileisdamos į ilgų serijų kudakavimus su pakrykavimais.

Pagrūzdis toks visas neapsisprendęs – ar jam rudenio pažiba būti, ar geriau grąsinti žiema. Žiūrėk, jei vieną savaitę bobas sukviečia šiltas skrandas pamesti ir paskutinį sykį blauzdas saulei parodyt, bobų vasara pasidžiaugti žiopsant į dailiai nuspalvintus miškus, tai jau kitą dešimtadienį grąsiai bruka šaltą rasą rytais, su apšarmojusiais mašinų langais ir daržo pakraščiais. Arba, lyg koks pūtikas, baisiausiu vėju veja visus vidun, liepdamas kurti židinius ir prie ugnies tupėti, užuot vaikštinėjus, nes, mat, gali ir mus, kaip lapus, nupūsti, į griovius suversti ir palikti ten trūnyti per žiemą. Retsykiais spalis ir visai pablūsta – ima ir atšąla tiek, kad žemę gruodas sukausto, arba kokią dieną pridrebia šlaputėlio sniego, kol dar mūsų žieminiai batai dėžėse guli laukdami savo laiko. Tada burbuliuodama ant jo baruosi, kad gi galėtų dar palūkėti, atseit, bus dar to laiko mus pašaldyti ir sušlapint. Bet vistiek traukiu iš spintų šiltus drabužius bei apavą, kad būtume visi pasiruošę visokiam orui. Gal ir gerai, kad jis savo nepastovia nuotaika mus ištreniruoja būti parengty, kitaip, vasaroje užsibuvę, staiga atšalus orams, visai nebežinotume, kur dėtis.

Man spalis reiškia ir galvojimą apie artėjančių kalėdų dovanas, nes būrys tų, kuriuos norisi nudžiuginti kokia miela smulkmena, gana didelis, o rankos tik dvi, kas kad darbščios ir greitos. Taigi, rašau sąrašus, planuoju, kuriu jau dabar: kas ką mėgsta, prisimenu, kam geriau tiktų džiovintų mėtų ir ramunėlių arbata, o kam gal reikia krapų ar daržinio dašio savo įspūdingiems kulinariniams eksperimentams. Kažkam gal levandinis spintų kvėpiklis patiktų, o kitam ir naminis pomidorų padažas, arba šparaginių pupelių stiklainėlis atneštų džiaugsmo. Galvoju, kad tokios mažytės smulkmenos, bet savos, iš savo daržo, ar mūsų su vaikais laukuose surankiotos, arba kartais – drauge sumeistrauti rankdarbiai – daugiau laimės teiktų brangiausiems ir artimiausiems, nei parduotuvėje nupirkta dar viena nereikalinga smulkmena. Tyliai mintiju, kad gal ir Žemei nuo to būtų lengviau, ir vaikus ekologiškai mąstyti mokintume. Nes kiek gi galima pirkti ir vis kaupti apie save daiktus, kai visko tiek daug paprasto, naudingo ir reikalingo – o dar už dyką – gamta pasiūlo. Juk tikriausiai pažįstame kažką, kas, kad ir labai norėtų, neturi galimybės pagrybauti, ir tą žmogų tikrai nudžiugintume sauja džiovintų baravykų, surinktų mūsų miškelyje. Arba gal žinome gėlių mylėtoją, kuriai gėlių sėklos visada dovanoja šypseną veide. Tad su tokiomis mintimis ir vaikštau visą spalį – nes sėklų pasirinkti vis dar galima, jei nespėjome to padaryt iki šiol. Taip pat galime peržiūrėti podėlius džiovintų žolelių, išragauti įvairius jų derinius arbatos puodelyje ir paruošti puikių arbatos rinkinių – sveikatai stiprinti, jėgoms atgauti, vitaminų atsargoms papildyti.

Kaip tikra voverė, laikausi tvarkos tuose savo triūsuose, kad niekas nebūtų pamirštas. Tokiu būdu sutaupau daug savo laiko, nes išvengiu gruodžio karštligės, kuriai daugybė žmonių vis dar pasiduoda.

Kaip tikra kaimietė, džiaugiuosi Varninio laiku, nes dar nereikia šalti rankų, apeinant ūkį, bei vis dar leidžiama pasimėgauti šiltais saulės spinduliais tvarkant peržydėjusių gėlių vazonus, rūpinantis daržovių patogumais rūsyje ar kasant šiltnamyje jaunus braškių sodinukus.

Kaip tikra daržininkė, stebiu temperatūrų svyravimus, dabodama laiku nuskinti paskutinius du didelius moliūgus, besiridinėjančius nurudusiame lauke. Noriu spėti tai padaryti anksčiau, nei piktoji šalna, kuri jau kelis sykius grybštelėjo daržo pakraščius, bet šių dviejų nespėjo užgriebti.

Ėgi, raudonai nusijuokęs Pagrūzdis mirktels tuoj vieną akį, ir, pasipustęs vyžotus padus, nustraksės laukais link miško, savo olon pasislėpti iki kitų metų, užleisdamas vietą šlapiakojui Balaniniui (šitaip seniau vadintas lapkritis).

RUGPJŪTIS

Raškau šiltnamy pomidorus. Stori, raudoni, oranžiniai, baklažanų spalvos ir beveik juodi…Dedu į pintinę – jau antrą didelę šiandien renku. Pirmoji buvo tik iš vienos lauko lysvės. Rugpjūtis – didysis derliaus metas. Tempiu namo išsišiepus – ne tiek iš laimės, kiek iš sunkumo – reikia ne tik nuplauti, išspausti sultis, išplauti stiklainius, paruošti dangtelius, paskui dar kaitinti, pilstyti… Ak, vėl pusdienis prie karštos viryklės, su kondicijonieriumi svajonėse. Gartraukis ūžia visu smarkumu, bet padeda mažai – aprasoja net langas virtuvėje. Iš kitos pusės, man patinka tas ūžesys, nes turiu priežastį kažko nenugirsti, kažką pro ausis praleisti. Mažieji ko nors nepasidalina, pro ūžesį girdžiu: “mama!”, o pati niūniuoju panosėje ir toliau sau dirbu – ką beatsakyčiau, vistiek negirdės, tai kam laidyti gerklę, tegu patys išsiaiškina, ugdosi socialines kompetencijas.

Šiemet lietaus garsas tapo gražiausia muzika ausims – jo šniokštimas po kelių savaičių pertraukos kartu ir guodė, ir ramino, ir viltį suteikė, kad štai jau baigėsi sausra. Bet paskui ji vėl grįždavo, ir kartais atrodydavo, kad gyvename ne lietaus krašte Lietuvoj, o karčio kamuojamoj Meksikoj. Vidurdienio temperatūros buvo tokios, kad nebelaukiau didelio derliaus iš šiltanamio, nes nes atidarius abejas duris, skersvėjo neužtekdavo temperatūrai numušti, tad ji dienos metu laikydavosi visada virš keturiasdešimt. Bet aš tikrai neprašoviau užsodindama dvi nemažas lysves pomidorų lauke – iš jų ir yra didžiausias derlius. Truputį apmaudu gal, bet ką darysi. Tačiau šiltnamyje šiemet puikiai vasaroja melionai – juos iš sėklų sudaiginau pati, ir tik pirmą kartą, todėl esu ypatingai laiminga – kaip ir kiekvienas daržo naujokas, sukelia daržininkui ypač daug teigiamų emocijų. Štai lauke augančios peruvinės dumplūnės irgi yra mano šių metų džiaugsmo šaltinis. Bet iš sėklų auginti viengalviai svogūnai, deja, nenudžiugino. Pavasarį sodinukų kaina buvo neįprastai aukšta, tad nusprendžiau pamėginti pasėti sėklas. Ant pakuotės rašė, kad svogūnai iš sėklų išauga tik trisdešimt – keturiasdešimt dienų vėliau, nei sodinukai, tad nutariau paeksperimentuoti. Bet pavasarinė sausra, matyt, dar labiau nuvėlino jų dygimą, paskui pasunkino augimą, tad svogūniukai užaugo maži. Kol kas tyliai tupi lysvėse, dar leisiu jiems iki rugsėjo pamojuoti laiškais šalia mėsingų burokų lapų, tegu džiaugiasi saule ir toliau augina roputes.

Mano darže naujokų šiemet yra ir daugiau. Štai labai pasiteisinę gyventojai – garbanotieji kopūstai Kapral. Jų kareiviškos tamsiai žalios rikiuotės ne tik puošia daržą vasarą, bet, panašu, kad juos bus galima palikti ir žiemoti. Be kita ko, gal bijodami jų kaprališkos prigimties, o gal šiaip neatpažinę, jų nepuola kopūstiniai grobuonys, kurie smagiai naikina visas darže pasitaikančias gūželes. Garbanotieji Kapralai traškūs, skanūs, ir drąsiai krenta į salotų dubenis vietoje pačių salotų, kurios ir šiemet mano darže gyvavo labai vangiai. Tiesa, salotinės sultenės ir zelandiniai špinokai šiemet kompensavo salotų trūkumą. Be to, gavau ir daug pamokų, viena jų – atrasti tai, kas auga būtent mano darže, o ne kankintis kasmet su tomis pačiomis kultūromis, kurios, ką bedarytum, augti nenori. Beje, šiemet sėjamų salotų puikus pakaitalas buvo ankstyvą pavasarį nusipirktos parduotuvėje salotos vazonėliuose. Tyčia pirkdavau skirtingas, ir, suvalgius salotas, šakneles įkišdavau į žemę šiltnamyje. Po geros savaitės jau skabėme šviežiai ataugusius lapelius. Tokiu būdu užsiauginau kelių rūšių visokių spalvų salotų. Manau, kad kitąmet nė nebepirksiu salotų sėklų, nes jau tiek daug jų išbandyta, ir visomis nusivilta.

Įjungiu savo tyliąją išverminguolę, lėtaeigę sulčiaspaudę – ji viena iš mano mylimiausių virtuvės pagalbininkų, ir, ko gero, viena iš didžiausių investicijų. Bet ko gi nepadarysi dėl sveikatos… Todėl jau liepą ištraukiu ją iš pogrindžio – aukštos virtuvės spintos, kurioje ji tūno visa žiemą – ir pastatau garbingoje vietoje ant stalo, kad kasdien galėčiau naudoti. Jai padedant, darau labai paprastus ledus vaikams (šaldytas uogas, vaisius, bananus tiesiog sutrina ir išspaudžia per specialų ledų antgalį), na, o rugpjūtį jau pilnai spaudžiu sultis. Iš pradžių –daržovių (tinka viskas, ką mėgstate, su trupučiu to, ko visai nemėgstate, bet kas sveika), vėliau ir obuolių bei morkų. Mano geroji darbininkė dar stovės ant stalo visą rugsėjį, ir ko gero, spalį, kuomet visi gersime sveikas obuolių – morkų – burokėlių sultis ir kaupsime vitaminų atsargas žiemai savo kraujagyslėse ir visose kaupiančiose ląstelėse.

Violetinės šparaginės pupelės Rumba vėjyje rumbos ritmu kraipo užpakalius. Užsilipusios ant žalio tvoros tinklo, mojuoja kitoje lysvėje ant tokio pat tinklo įsitaisiusiems agurkams. Šiemet pagudravau – nesėjau vienu metu visų agurkų, bet pusę lysvės užsėjau, kai kita pusė buvo jau dailiai suaugę penkialapiai daigai. Ši mažytė apgaulė padeda man turėti agurkų derlių ilgesnį laikotarpį – dalis jau suvalgyta, kiti dar auga, o kiti dar tik augina mažulyčius agurkėlius. Taip geriau, nei kad kibirais tempti agurkus, ir per keletą dienų įveikti visos lysvės gausų derlių, taip ir liekant neatsivalgius žaliųjų “vandenukų”. Šiemet, kaip ir pernai, mano gaiviausias agurkinio laiko topas – agurkais gardintas vanduo. Jei birželį į ąsotį merkiau mėtų bei juodųjų serbentų lapus, gardinau citrina ir užpildavau šaltu vandeniu, tai rugpjūtį panašiai mus gaivina agurkai – pripjaustau jų riekučių į ąsotį ir užpilu vandeniu. Po pusvalandžio jau galima mėgautis. Ir gražu, ir skonis toks subtilus, ir tikrai gaivina. Ko tik neprisigalvoji, žmogus, iš to dyko buvimo vasarą – ir ten bėgi, ir ten leki, vos spėji suktis, bet kartu kiek naujo sugebi pamatyti, patirti ir išragauti!

Rumba pupelių derlius kibirais

Rugpjūčio pomidorai krenta į lėtaeigę burną, iš kranelio išbėga raudonos sultys be odelių ir sėklų, bet su visais vitaminais, liuteinu ir likopenu. Įmetu dar keletą garbanoto kopūsto lapų, du kiek peraugusius ridikėlius (šiemet juos sėju kas kelios savaitės, tai derlius niekaip nesibaigia), petražolių šakelių – sultys pakeičia spalvą. Įpilu šlakelį mėgstamo aliejaus – sezamų arba moliūgų sėklų, geriu godžiai tą vitaminų bombą ir jaučiu, kaip mano skruostai rausta kaip to pomidoro, o ląstelės užsipildo vitaminais. Galvoju sau – prabangiai gyvenu – šviežiai spaustos sultys, grynas oras, kaitra kaip pagal užsakymą, ir įdegis nuo pat gegužės tarsi būčiau pleže gulėjusi… Tada pasižiūriu į savo rankas ir sugrįžtu į žemę – jose visi ravėjimai, kaupimai ir skabymai įrašyti, vadinasi, ir pomidorinis bei agurkinis džiaugsmas. Na ir gerai, kad yra kas į realybę grąžina. Kitaip, žiūrėk, užsimirčiau, kad visoks geris ne iš dangaus į saujas nupuola, bet iš žemės, prakaitu palaistytas, užauga.

Ramus besisukančios sulčiaspaudės sraigto garsas nenustelbia pomidorų aikčiojimo – nebūna jie morališkai nusiteikę sultimis pasileisti. Bet ką darysi – tenka susitaikyti su likimu, kaip ir mums, daržininkams, pamoka ta pati – priimti viską kaip yra. Gamtą su visais netikėtumais, ir derliaus gausumą arba trūkumą, ir prieš nieką nemaištauti, ypač prieš tą didelę piktžolių armiją, kuri, regis, vos mums nusisukus, ima klonuotis ir nevaldomai daugėti…