Rekomenduojamas

Kaimas vs. Miestas

 

img_20190111_081752

Kaip mylimo ranka švelniai slysta nuo pečių žemyn, glostydama kūno linijas, taip mano akys glamonėja snieguotus horizontus: rytą – kalvas ir slėnius, nušviestus raudonos kylančios saulės, vakare – tylias laukų lygumas vakaruose, su kur ne kur išaugusiais krūmynais ar pavieniais medžiais. Šiuose laukuose vasarą gyvena traktoriai ir kombainai, galima stebėti javų augimo ciklą. Tuo tarpu rytiniuose slėniuose veši laukinės pievos, kuriose nuolat gali aptikti dar nematytų prisisėjusių augalėlių, gėlių ir žolynų. Dabar, žiemą, tiek slėniai, tiek laukai nurimę ir taikūs. Žvilgsniu taip patogu klaidžioti, nutolti kur norisi, vėl priartėti prie sodybos. Darže pripėduota paukštukų. Aplink šiltnamį Majos prabėgta didelėmis pėdomis, visas kiemas ištrepsėtas mūsų rainiuko Bingo, kuris, panašu, yra didžiausias žingsniuotojas žiemą, nes pėdučių galima rasti visur.

Snyguriuoja ir šiandien. Kaip gražu, kad gamta vis atnaujina sniego patalus. Kai žvelgi į tolį, tai per snigimą atrodo, kad viskas aplieta baltu pienu, lyg koks dažas vos vos perregimas užpiltas, ir akys ilsisi. Ir, nors kasdien tas pats, nenusibosta. Kasdien ta pati kylanti saulė, kaip koks raudonas didžiulis kamuolys, kartais pakimbantis šarmotose medžių šakose, vis ritasi aukštyn dangumi, kol tampa šviesiai geltonas ir taip plieskia snieguotą paviršių, kad norsi prisimerkti.

1548420845090.jpg

Kasdien tas pats kamuolys įkrenta laukų gale į debesis, nepasiekęs žemės, ir nudažo dangų tokiais gaisais, kurie niekada nepasikartoja. Vienok, nors ir yra panašūs, bet visada kažkuo skirtingi ir tokie stebuklingi, kad meti visus buities darbus ir eini grožėtis. Kasdien tas pats kaimo kelias, iš šonų apaugęs medžiais ir susivėlusiais karklų krūmais, vieną dieną slidesnis, kitą – iš naujo sniegu užpudruotas. Ir visada savaip gražus. Nes gamta negali atsibosti, nei žiemą, nei vasarą. Negali atsibosti nedidelis tvenkinukas, tarsi kaimo akis dauboje, kuris vasarą skęsta visų atspalvių žalumoj, o žiemą tampa toks paslaptingai baltas, lyg paslėptas akivaras. Negali pabosti tos kalvos ir daubos, upelių vagos. Tiesiog negali.

IMG_20190119_214624_920.jpg

Kartais važiuoju į miestą. Ten irgi smagu žvilgsnį paganyti, paklaidžioti juo stikliniais dangoraižiais, bažnyčių varpinėmis, įmantriais gatvių grindiniais. Net kojomis gali jais patrepsėti. Tai žavu, kaip kokia pramoga. Šešėliuotose senamiesčių gatvelėse, slėpininguose skveruose smagu rasti užuovėją, laukiantį suolelį. O kur fontanai, varpų skambesys ir bendras miesto šurmulys! Tiesa, žiemą mažiau smagu: iš sniego pasidariusi purvynė, besitaškančios pravažiuojančios mašinos. Bet viskas tik požiūrio klausimas, tiesa? Visada reikia žvelgti į šviesiąją pusę. Ir vis dėlto, mieste gyventi nebenorėčiau. Akys ten jei ir randa kur pailsėti, o gal labiau pasportuoti, bet smegenys – daug sunkiau. O ir vaizdai, tie patys pastatai, tie patys grindiniai, tokio raminančio ir pripildančio efekto, kaip laukai kaime, man nesukelia. O ką jau kalbėti apie triukšmą, nuo kurio ausis taip atpratusi, kad naktį būtų sunku miegoti, girdint miesto dūzgimą net ir tolumoje.

Dar ir dar džiaugiasi mano širdis gyvenimu kaime. Ir tuo, kad rašymui žiemą daugiau laiko atrandu. Tiesa, jaučiuosi skolinga, nespėjanti paliesti visų temų, kurias norėčiau, bet gamta ir jos žavesys mane absoliučiai užvaldęs, ir aš jam nuolankiai paklūstu, vis liaupsinu ir liaupsinu.

 

Ačiū, kad skaitote, būtų labai smagu, jei ir čia, tinklaraštyje, paliktumėte savo patiktukų arba komentarų 🙂 Pastebėjau, kad veidaknygėje viskas prapuola, nėra tvarkos, ir negaliu ten jos palaikyti. Senesni įrašai kažkur nunyksta, kad ir kaip patikę, naujų skaitytojų surasti nebegali. O čia, šiuose rašinių namučiuose, viskas sudėliota į lentynas, taip, kaip aš ir mėgstu, kad galima būtų nesunkiai surasti pagal kategorijas, žymes. Gal kaip nors galėčiau patobulinti šiuos namučius? Gal kažką pražiūriu, kas suteiktų jums kokį patogumą skaitant? Būtinai parašykite, stengsiuosi pasitaisyti, įdiegti.

Galite sekti mano tinklaraštį, tuomet kaskart, man patalpinus naują rašinį, gautumėte pranešimą į el. paštą. Tam tereikia spustelėti mygtuką SEKTI, kuris yra puslapio apačioje, dėšinėje pusėje 🙂

Šiandien ypatinga diena, mano rašinį puošia nuostabios Joanos Bakūnės fotografijos. Nemoku gražiai fotografuoti aparatu, tik širdimi. Bet kai matau, kaip šauniai pavyksta kitiems pagauti gamtos grožį, norisi, kad tas grožis šalia mano žodžių sustiprintų įspūdį. Esu labai dėkinga Joanai ir tikiuosi, kad bendradarbiausime sėkmingai, o Jūs galėsite džiaugtis mūsų rezutlatais 🙂

Gražaus penktadienio ir puikaus turiningo savaitgalio. Mes visa šeima ketiname surengti netolimą žiemos žygį į gamtą, su laužu, pusnimis, klampojimais. Būtinai pasidalinsiu, jei pavyks fotografuoti.

Straipsnis apie mane portale moteris.lt

 

Spalio mėnesio „Gyvas daržas“ iš 19/10 „Sodo spalvų“

Ė, Pagrūzdi, Pažaliuoki!

Tu raudonai nusijuoki,

Aidu atsilieps laukai

Ir oranžiniai miškai.

Neša vėjai ant sparnų

Spalio skrandą už skvernų.

Apsisuko metai greitai, jau dešimtą mėnesį skaičiuojame, ilsindami rankas po vasaros darbų. Podėliuose pūpso gėrybių prigrūsti stiklainiai, kuriuose laimingi dūsauja pomidorai savo sultyse, burbuliuoja rauginti agurkai, raudoniu trykšta burokėliai įvairiuose pavidaluose. Rugpjūčio ir rugsėjo darbymetis praėjo, atslūgo skuba kartu su kraujospūdžiu, kuris tikrai buvo gerokai šoktelėjęs nuo apsisukimų skaičiaus. Ir dabar juntu, kaip kartu su Gyvu Daržu įžengiu į ramųjį laiką – spalį, kuris ne tik tikrąjį rudenį atrakina, bet ir padaro įžangą į žiemą. Pagrūzdžiu, Varniniu ar Pažaliuokiu senolių vadintas mėnuo sugrąžina tylą į laukus, miškus, net ir į dangų, nes daugybė migruojančių paukščių jau kadai paliko Lietuvą, o likusieji irgi elgiasi nelyginant ramiau, nei pavasarį ar vasarą. Net gaidys, ir tas rytais nebe taip linksmai ir šauniai gieda, o vištos, padėjusios kiaušinį, tik kvarkteli keletą kartų, nebesileisdamos į ilgų serijų kudakavimus su pakrykavimais.

Pagrūzdis toks visas neapsisprendęs – ar jam rudenio pažiba būti, ar geriau grąsinti žiema. Žiūrėk, jei vieną savaitę bobas sukviečia šiltas skrandas pamesti ir paskutinį sykį blauzdas saulei parodyt, bobų vasara pasidžiaugti žiopsant į dailiai nuspalvintus miškus, tai jau kitą dešimtadienį grąsiai bruka šaltą rasą rytais, su apšarmojusiais mašinų langais ir daržo pakraščiais. Arba, lyg koks pūtikas, baisiausiu vėju veja visus vidun, liepdamas kurti židinius ir prie ugnies tupėti, užuot vaikštinėjus, nes, mat, gali ir mus, kaip lapus, nupūsti, į griovius suversti ir palikti ten trūnyti per žiemą. Retsykiais spalis ir visai pablūsta – ima ir atšąla tiek, kad žemę gruodas sukausto, arba kokią dieną pridrebia šlaputėlio sniego, kol dar mūsų žieminiai batai dėžėse guli laukdami savo laiko. Tada burbuliuodama ant jo baruosi, kad gi galėtų dar palūkėti, atseit, bus dar to laiko mus pašaldyti ir sušlapint. Bet vistiek traukiu iš spintų šiltus drabužius bei apavą, kad būtume visi pasiruošę visokiam orui. Gal ir gerai, kad jis savo nepastovia nuotaika mus ištreniruoja būti parengty, kitaip, vasaroje užsibuvę, staiga atšalus orams, visai nebežinotume, kur dėtis.

Man spalis reiškia ir galvojimą apie artėjančių kalėdų dovanas, nes būrys tų, kuriuos norisi nudžiuginti kokia miela smulkmena, gana didelis, o rankos tik dvi, kas kad darbščios ir greitos. Taigi, rašau sąrašus, planuoju, kuriu jau dabar: kas ką mėgsta, prisimenu, kam geriau tiktų džiovintų mėtų ir ramunėlių arbata, o kam gal reikia krapų ar daržinio dašio savo įspūdingiems kulinariniams eksperimentams. Kažkam gal levandinis spintų kvėpiklis patiktų, o kitam ir naminis pomidorų padažas, arba šparaginių pupelių stiklainėlis atneštų džiaugsmo. Galvoju, kad tokios mažytės smulkmenos, bet savos, iš savo daržo, ar mūsų su vaikais laukuose surankiotos, arba kartais – drauge sumeistrauti rankdarbiai – daugiau laimės teiktų brangiausiems ir artimiausiems, nei parduotuvėje nupirkta dar viena nereikalinga smulkmena. Tyliai mintiju, kad gal ir Žemei nuo to būtų lengviau, ir vaikus ekologiškai mąstyti mokintume. Nes kiek gi galima pirkti ir vis kaupti apie save daiktus, kai visko tiek daug paprasto, naudingo ir reikalingo – o dar už dyką – gamta pasiūlo. Juk tikriausiai pažįstame kažką, kas, kad ir labai norėtų, neturi galimybės pagrybauti, ir tą žmogų tikrai nudžiugintume sauja džiovintų baravykų, surinktų mūsų miškelyje. Arba gal žinome gėlių mylėtoją, kuriai gėlių sėklos visada dovanoja šypseną veide. Tad su tokiomis mintimis ir vaikštau visą spalį – nes sėklų pasirinkti vis dar galima, jei nespėjome to padaryt iki šiol. Taip pat galime peržiūrėti podėlius džiovintų žolelių, išragauti įvairius jų derinius arbatos puodelyje ir paruošti puikių arbatos rinkinių – sveikatai stiprinti, jėgoms atgauti, vitaminų atsargoms papildyti.

Kaip tikra voverė, laikausi tvarkos tuose savo triūsuose, kad niekas nebūtų pamirštas. Tokiu būdu sutaupau daug savo laiko, nes išvengiu gruodžio karštligės, kuriai daugybė žmonių vis dar pasiduoda.

Kaip tikra kaimietė, džiaugiuosi Varninio laiku, nes dar nereikia šalti rankų, apeinant ūkį, bei vis dar leidžiama pasimėgauti šiltais saulės spinduliais tvarkant peržydėjusių gėlių vazonus, rūpinantis daržovių patogumais rūsyje ar kasant šiltnamyje jaunus braškių sodinukus.

Kaip tikra daržininkė, stebiu temperatūrų svyravimus, dabodama laiku nuskinti paskutinius du didelius moliūgus, besiridinėjančius nurudusiame lauke. Noriu spėti tai padaryti anksčiau, nei piktoji šalna, kuri jau kelis sykius grybštelėjo daržo pakraščius, bet šių dviejų nespėjo užgriebti.

Ėgi, raudonai nusijuokęs Pagrūzdis mirktels tuoj vieną akį, ir, pasipustęs vyžotus padus, nustraksės laukais link miško, savo olon pasislėpti iki kitų metų, užleisdamas vietą šlapiakojui Balaniniui (šitaip seniau vadintas lapkritis).

RUGPJŪTIS

Raškau šiltnamy pomidorus. Stori, raudoni, oranžiniai, baklažanų spalvos ir beveik juodi…Dedu į pintinę – jau antrą didelę šiandien renku. Pirmoji buvo tik iš vienos lauko lysvės. Rugpjūtis – didysis derliaus metas. Tempiu namo išsišiepus – ne tiek iš laimės, kiek iš sunkumo – reikia ne tik nuplauti, išspausti sultis, išplauti stiklainius, paruošti dangtelius, paskui dar kaitinti, pilstyti… Ak, vėl pusdienis prie karštos viryklės, su kondicijonieriumi svajonėse. Gartraukis ūžia visu smarkumu, bet padeda mažai – aprasoja net langas virtuvėje. Iš kitos pusės, man patinka tas ūžesys, nes turiu priežastį kažko nenugirsti, kažką pro ausis praleisti. Mažieji ko nors nepasidalina, pro ūžesį girdžiu: “mama!”, o pati niūniuoju panosėje ir toliau sau dirbu – ką beatsakyčiau, vistiek negirdės, tai kam laidyti gerklę, tegu patys išsiaiškina, ugdosi socialines kompetencijas.

Šiemet lietaus garsas tapo gražiausia muzika ausims – jo šniokštimas po kelių savaičių pertraukos kartu ir guodė, ir ramino, ir viltį suteikė, kad štai jau baigėsi sausra. Bet paskui ji vėl grįždavo, ir kartais atrodydavo, kad gyvename ne lietaus krašte Lietuvoj, o karčio kamuojamoj Meksikoj. Vidurdienio temperatūros buvo tokios, kad nebelaukiau didelio derliaus iš šiltanamio, nes nes atidarius abejas duris, skersvėjo neužtekdavo temperatūrai numušti, tad ji dienos metu laikydavosi visada virš keturiasdešimt. Bet aš tikrai neprašoviau užsodindama dvi nemažas lysves pomidorų lauke – iš jų ir yra didžiausias derlius. Truputį apmaudu gal, bet ką darysi. Tačiau šiltnamyje šiemet puikiai vasaroja melionai – juos iš sėklų sudaiginau pati, ir tik pirmą kartą, todėl esu ypatingai laiminga – kaip ir kiekvienas daržo naujokas, sukelia daržininkui ypač daug teigiamų emocijų. Štai lauke augančios peruvinės dumplūnės irgi yra mano šių metų džiaugsmo šaltinis. Bet iš sėklų auginti viengalviai svogūnai, deja, nenudžiugino. Pavasarį sodinukų kaina buvo neįprastai aukšta, tad nusprendžiau pamėginti pasėti sėklas. Ant pakuotės rašė, kad svogūnai iš sėklų išauga tik trisdešimt – keturiasdešimt dienų vėliau, nei sodinukai, tad nutariau paeksperimentuoti. Bet pavasarinė sausra, matyt, dar labiau nuvėlino jų dygimą, paskui pasunkino augimą, tad svogūniukai užaugo maži. Kol kas tyliai tupi lysvėse, dar leisiu jiems iki rugsėjo pamojuoti laiškais šalia mėsingų burokų lapų, tegu džiaugiasi saule ir toliau augina roputes.

Mano darže naujokų šiemet yra ir daugiau. Štai labai pasiteisinę gyventojai – garbanotieji kopūstai Kapral. Jų kareiviškos tamsiai žalios rikiuotės ne tik puošia daržą vasarą, bet, panašu, kad juos bus galima palikti ir žiemoti. Be kita ko, gal bijodami jų kaprališkos prigimties, o gal šiaip neatpažinę, jų nepuola kopūstiniai grobuonys, kurie smagiai naikina visas darže pasitaikančias gūželes. Garbanotieji Kapralai traškūs, skanūs, ir drąsiai krenta į salotų dubenis vietoje pačių salotų, kurios ir šiemet mano darže gyvavo labai vangiai. Tiesa, salotinės sultenės ir zelandiniai špinokai šiemet kompensavo salotų trūkumą. Be to, gavau ir daug pamokų, viena jų – atrasti tai, kas auga būtent mano darže, o ne kankintis kasmet su tomis pačiomis kultūromis, kurios, ką bedarytum, augti nenori. Beje, šiemet sėjamų salotų puikus pakaitalas buvo ankstyvą pavasarį nusipirktos parduotuvėje salotos vazonėliuose. Tyčia pirkdavau skirtingas, ir, suvalgius salotas, šakneles įkišdavau į žemę šiltnamyje. Po geros savaitės jau skabėme šviežiai ataugusius lapelius. Tokiu būdu užsiauginau kelių rūšių visokių spalvų salotų. Manau, kad kitąmet nė nebepirksiu salotų sėklų, nes jau tiek daug jų išbandyta, ir visomis nusivilta.

Įjungiu savo tyliąją išverminguolę, lėtaeigę sulčiaspaudę – ji viena iš mano mylimiausių virtuvės pagalbininkų, ir, ko gero, viena iš didžiausių investicijų. Bet ko gi nepadarysi dėl sveikatos… Todėl jau liepą ištraukiu ją iš pogrindžio – aukštos virtuvės spintos, kurioje ji tūno visa žiemą – ir pastatau garbingoje vietoje ant stalo, kad kasdien galėčiau naudoti. Jai padedant, darau labai paprastus ledus vaikams (šaldytas uogas, vaisius, bananus tiesiog sutrina ir išspaudžia per specialų ledų antgalį), na, o rugpjūtį jau pilnai spaudžiu sultis. Iš pradžių –daržovių (tinka viskas, ką mėgstate, su trupučiu to, ko visai nemėgstate, bet kas sveika), vėliau ir obuolių bei morkų. Mano geroji darbininkė dar stovės ant stalo visą rugsėjį, ir ko gero, spalį, kuomet visi gersime sveikas obuolių – morkų – burokėlių sultis ir kaupsime vitaminų atsargas žiemai savo kraujagyslėse ir visose kaupiančiose ląstelėse.

Violetinės šparaginės pupelės Rumba vėjyje rumbos ritmu kraipo užpakalius. Užsilipusios ant žalio tvoros tinklo, mojuoja kitoje lysvėje ant tokio pat tinklo įsitaisiusiems agurkams. Šiemet pagudravau – nesėjau vienu metu visų agurkų, bet pusę lysvės užsėjau, kai kita pusė buvo jau dailiai suaugę penkialapiai daigai. Ši mažytė apgaulė padeda man turėti agurkų derlių ilgesnį laikotarpį – dalis jau suvalgyta, kiti dar auga, o kiti dar tik augina mažulyčius agurkėlius. Taip geriau, nei kad kibirais tempti agurkus, ir per keletą dienų įveikti visos lysvės gausų derlių, taip ir liekant neatsivalgius žaliųjų “vandenukų”. Šiemet, kaip ir pernai, mano gaiviausias agurkinio laiko topas – agurkais gardintas vanduo. Jei birželį į ąsotį merkiau mėtų bei juodųjų serbentų lapus, gardinau citrina ir užpildavau šaltu vandeniu, tai rugpjūtį panašiai mus gaivina agurkai – pripjaustau jų riekučių į ąsotį ir užpilu vandeniu. Po pusvalandžio jau galima mėgautis. Ir gražu, ir skonis toks subtilus, ir tikrai gaivina. Ko tik neprisigalvoji, žmogus, iš to dyko buvimo vasarą – ir ten bėgi, ir ten leki, vos spėji suktis, bet kartu kiek naujo sugebi pamatyti, patirti ir išragauti!

Rumba pupelių derlius kibirais

Rugpjūčio pomidorai krenta į lėtaeigę burną, iš kranelio išbėga raudonos sultys be odelių ir sėklų, bet su visais vitaminais, liuteinu ir likopenu. Įmetu dar keletą garbanoto kopūsto lapų, du kiek peraugusius ridikėlius (šiemet juos sėju kas kelios savaitės, tai derlius niekaip nesibaigia), petražolių šakelių – sultys pakeičia spalvą. Įpilu šlakelį mėgstamo aliejaus – sezamų arba moliūgų sėklų, geriu godžiai tą vitaminų bombą ir jaučiu, kaip mano skruostai rausta kaip to pomidoro, o ląstelės užsipildo vitaminais. Galvoju sau – prabangiai gyvenu – šviežiai spaustos sultys, grynas oras, kaitra kaip pagal užsakymą, ir įdegis nuo pat gegužės tarsi būčiau pleže gulėjusi… Tada pasižiūriu į savo rankas ir sugrįžtu į žemę – jose visi ravėjimai, kaupimai ir skabymai įrašyti, vadinasi, ir pomidorinis bei agurkinis džiaugsmas. Na ir gerai, kad yra kas į realybę grąžina. Kitaip, žiūrėk, užsimirčiau, kad visoks geris ne iš dangaus į saujas nupuola, bet iš žemės, prakaitu palaistytas, užauga.

Ramus besisukančios sulčiaspaudės sraigto garsas nenustelbia pomidorų aikčiojimo – nebūna jie morališkai nusiteikę sultimis pasileisti. Bet ką darysi – tenka susitaikyti su likimu, kaip ir mums, daržininkams, pamoka ta pati – priimti viską kaip yra. Gamtą su visais netikėtumais, ir derliaus gausumą arba trūkumą, ir prieš nieką nemaištauti, ypač prieš tą didelę piktžolių armiją, kuri, regis, vos mums nusisukus, ima klonuotis ir nevaldomai daugėti…

Gyvas daržas – RUGSĖJIS, straipsnis, publikuotas „Sodo spalvose“ 2019 m Nr. 9

Pasivysiu saulę, ji kažkur kalnuose,

Palaikysiu saujoj, tyliai padainuosiu

Graudžią vėjo dainą apie tai, kad šąla,

Kad ruduo ateina, ir kad lyja, balos.

Kad šermukšnių uogos maudosi rūkuose

Ir kad smilgos nuogos styro jau laukuose.

Pasūpuosiu saulę, ir paleisiu vėlei

Tegu švies pasauliui

Tegu bus rugsėjis!

Štai taip, eiliuotai, išlydžiu vasarą. Kol kas – tik kalendorinę, nes darže, o ir visoje gamtoje – oj kiek dar daug vasaros jausmo, kiek pilna visokios gyvybės, bruzdėjimo, netgi, sakyčiau, skubėjimo, kuomet ne tik žmogus, bet ir kiekvienas gyvis – didelis ar mažas – su žiemos nuojauta rūpinasi atsargomis šaltajam sezonui. Štai ir aš, liepą ir rugpjūtį viriau bei šaldžiau uogas, o rudeniop mane užpuolė visokios daržovės iš daržo – kai kurios grąsinamai greitos, sparčiai augo, didėjo, ir visai nesirūpino, kad gal man vasaros pramogų reikia, ar kad atostogos – augo, pampo, nuo liepos, gavę lietaus ir šilumos, tiesiog tarpo lysvėse. Ir ką, nepasidaviau tam jų terorizmui – kantriai laukiau, sakiau – tupėkit sau su šaknimis žemėje, kol aš rankas išvaduosiu, o paskui matysim, ką su jumis visomis daryti. Tiesa, tos nedorėlės cukinijos, visa armija, kaip užpuolė apie liepos vidurį, tai valgyk nevalgęs, dalyk nedalijęs –  neužmatytos kelios į tokius milžinus išpampo, kad baugu net artyn prieiti – guli lyg kokie žali krokodilai, tarp lapų pasislėpę tūno, tarsi laukdami, kad arčiau prieičiau, o jei netoli pasikapstysiu – ranką arba koją – tik krimst!

Kitam daržo gale panašiai elgiasi moliūgai – jei pomidorų, augusių lauke, derlius jau daugmaž pabaigon, tai moliūgų galvas kaip tik dabar galima skaičiuoti. Nepaisė jie, kad voratinklinė erkutė užpuolė, anei kad lapai susisukę – pampo lyg juos būtų kas stebuklingu eliksyru laistęs. Ir dabar tų kamuolių – žalių, oranžinių ir geltonų – tiek daržo gale primėtyta, kad baugu ir įžengti – gali netyčia ant tokios minos užlipti ir aukštyn kojomis atsidurti. Jiems gi pramogų nedaug darže kiurksoti, tai tik ir laukia, kada aš skubėdama už jų užkliūsiu arba mažasis Jonas sukniubs ieškodamas agurkėlio.

O taip, agurkėlių gauja irgi nebloga užaugo. Šiemet sugudravau – sėjau juos su trijų savaičių tarpu, taip prasitęsė derliaus laikas – liepos vidury pradėjome skanauti traškius žaliukus, o rugsėjį jų vis dar turime valgymui, o nemaža dalis, užraugtų, ir į stiklainius pateko – skanu bus žiemą triuškinti – prie rūkyto lašinio, ar keptos naminės vištytės…

Geras tas rugsėjis – jau nebe vasara, vaikai į darželius, mokyklas išdundėjo – o mes, mamos, vis dar galime truputį pasimėgauti vasariška šiluma, taipgi daržui daugiau laiko atrasti. O tuo pačiu ir sau – naujų receptų ieškoti ir išbandyti, mainytis jau sukonservuotomis gėrybėmis su draugėm – kaip smalsu paragauti kaimynės mišrainės, kuri visai kitokia nei mano, o jeigu geresnė – tai kitąmet būtinai bus ir mano gaminama žiemai. Nes kaip tik tokiu būdu ne tik draugystės tvirtėja, bet ir geriausi receptai iškyla, yra perduodami iš kartos į kartą. Žinoma, skoniui draugų nebūna, bet vis dėlto, favoritų visuomet pasitaiko, kartais – pagal madą, kartais – pagal organizmo vidinį šauksmą.

Ką ten daržas, vistiek jo didžioji giesmė jau į pabaigą – derliaus nuėmimas greičiau graudus, nei džiugus veiksmas pačiam daržui. Bet rugsėjo dovanotomis spalvomis galime džiaugtis ne tik daržuose ar soduose, o kiekvienam Lietuvos kampely, mieste ar kaime. Nė nežinai, žmogus, kas iš tiesų gražiau – ar pasiilgta švelni žaluma po žiemos, ansktyvą pavasarį, ar šita marga besidažančių medžių vaivorykštė, prasidedanti rugsėjį ir besitęsianti iki pat didesnių šalnų. Grožiesi, gėriesi, ir dar kartą pripažįsti, jog didesnio dailininko už gamtą šitoj Žemėj nėra ir nebuvo… Ir kai viso to grožio fone, susikvietęs giminės talkininkus, nukasi bulves, o vaikai – visas būrys murzinų padūkėlių – mėtosi jomis bulviakasės suvarpytame lauke – supranti, kad nors ir nėra šiemet obuolių, tačiau rudens smagumo tai nesumažina.

Didelės saulėgrąžų galvos, vietomis išlesiotos paukščių, pramainiui su jurginais vis dar mojuoja iš tolo, tarsi liudydami, kad rugsėjis – tik saulėtų dienų mėnuo, o ne rudenio pranašas. Ir nesvarbu, kad rytiniai rūkai sunkina kėlimąsi, o drėgmė, atrodo, krenta ant galvos ir pečių visu rudenišku sunkumu. Nesvarbu, kad vėjui pučiant, laukuose styrančios smilgos jau atrodo graudžiai ir netgi liūdnai. Bet jeigu diena saulėta, ji vis dar šilta. O pasimaudžius saulutės spinduliuose ne tik mes, bet ir visa gamta atgyja. Tebūnie kaip yra, tebūnie šitas žingsnis. Tebūnie dar vienas rugsėjis.

Gyvas daržas, straipsnis „Sodo spalvose“ Nr. 7

Kukū, kukū – girdisi tolumoje kukuojant. Garsas ateina per slėnį, priaugusį visokių krūmų ir medžių – ten spėju esant kukuotojos buveinę. Mūsų kaime yra etatinė gegutė – pavadinau ją šitaip, nes ji daugiau nieko neveikia, tik kukuoja. Kaip pradeda gegužę, tai per visą vasarą, diena iš dienos. Greičiau nustembu, jei ji staiga nutyla, nei kad išgirdusi jos kukavimą, nes kasdienis ištisas kukū įsirašo į smegenis tarsi kokia programėlė. Galvoju, kad ta kukutė, kaip sakydavo mūsų jaunėlis, kiekvienu savo kukū skaičiuoja mūsų gyvenimo sekundes, minutes, valandas… Vakare gulėdama lovoje vis dar girdžiu monotonišką ir labai ritmišką kukū savo galvoje – kartais jis padeda užmigti, o kartais – priešingai, trukdo.

Šitaip kukavo gegutė ir iškukavo mums penkerius laimingus metus naujoje sodyboje kaime, tikiuosi, ji nenustos kukavusi dar bent 50, o tebūnie ir ilgiau. Pirmąją vasarą, prisimenu, kaip išbandžiau molio dirvą ir rudeniop įvertinau galimybes joje susikurti daržą. Tąsyk, po širdimi spurdant gyvybei, keturiomis oranžinio molio dirvoje dariau duobutes ir sodinau svogūnų sodinukus. Tuomet mulčiavau šienu (jo radome pilną kluoną – seno, susigulėjusio, net paplėkusio), kažkiek laisčiau, skynėme laiškus ir džiaugėmės. Tačiau vasaros antroje pusėje pamėginus išrauti cibuliukus, jie taip ir liko molyje. Juokas ima prisiminus, o tada buvo ir graudu, ir pikta, nė laistymas nepadėjo – molis buvo sausas lyg asfaltas. Bet iš šios pamokos supratome, kad norint turėti čia daržą, teks užvežti žemės, kuri molį palengvintų.

Antrą vasarą sodyboje jau atsirado pirmasis Gyvas Daržas – mandalos ( apskritimo su viduriuku) formos, į dvylika ratu einančių lysvių padalytas, maždaug vieno aro dydžio, daržas. Mažylį supdama vežime, kažkaip pasėjau, ką sugalvojau, bet ravėjimui teko kviesti pagalbą, nes rugpjūtį per piktžoles daržovių nesimatė. Tą vasarą dažniau teko stumdyti vežimėlį kaimo keliu, vis klausantis kukavimo…

Trečiąją vasarą jau turėjau trepsintį padėjėją ir naują šiltnamį šalia daržo, taigi, darbų padaugėjo, ir vėl mano kova su piktžolėmis (nors aš jas meiliai vadinau geržolėmis) bandė mane pakirsti. Atsilaikiau, pakeitusi požiūrį, nustojau ravėti ten, kur nebūtina, įsigijau patogias Fokino plokščiapjoves, su kuriomis darbas vykdavo sparčiau. Derlius džiugino, nors daržo vaizdas – būsiu atvira – nelabai.

Ketvirtąją vasarą mandalos daržą perkėlėme į kitą dirbamo lauko pusę – arčiau namų. Nes supratau, kad daugaybę kartų per dieną eidama 20 žingsnių mažiau negu pernai, per dieną „sutaupysiu“ kokį kilometrą vaikščiojimo ( O ne, žinau, kad vaikščioti sveika, bet kai pasivaikščioji didelėje sodyboje, tai supranti, kad 10 000 žingsnių – vieni niekai). Nes taip jau yra su šeimyna – tik pradėk darbuotis darže, jau reik bėgti pietus ruošti, arba – nosį ar ašarą mažyliui nušluostyti, arba vyresniuosius peštukus išskirti, tai vandens atsigerti, tai obuliukų paduoti išalkusiems nenuoramoms. Reikia rasti minutėlę kitą ir mums, suaugusiems, popiečio kava pasimėgauti, planuojant ir kuriant tolesnius sodybos puoselėjimo žingsnius, nes kitaip tų darbų neatsiginsi, jie tarsi ir laukia, kada tik tu užpakalį ramiai padėsi ant suolo ar sūpynės…

Penktoji vasara prasidėjo didele sausra. Sėklos nenorėjo dygti, kol jų nepalaisčiau. Bet Gyvas Daržas stiprus, ir net kai aš palūžusi, jis įkvepia man tikėjimo. Net vos keli žali daigeliai jame tarytum iš naujo užsuka ratą naujam gyvenimui. Manęs kartais klausia – kodėl mandala? Nes jas piešiu nuo studijų laikų, jomis gyvenu, gaivinuosi. Norėjau ir darže jaustis kūrėja, santarvėje su gamta. Nes mandalos kūrimas – visada kelionė į save, o apskritimas tarsi apjungia pabirusias detales į visumą, ir tokiu būdu sukuria užburiančią harmoniją. Kuriant – dirbant darže – aš visada pasiekiu darną su savimi, net jei nueinu į daržą pavargusi – atsigaunu, pikta – nusiraminu, liūdna – susitaikau.

Suprantu, kad daržas visai neprivalo būti apskritas. Svarbiausia, kad jis būtų gyvas. Juk jame nuolat kažkas auga, kažkas numiršta. Darže neturėtų būti tręšiama, nes tai puikiai atlieka pūdami šiaudai ar kitoks mulčas. Gyvas daržas mane išmokė klausyti ne tik savo norų, bet ir susitaikyti su netektimis, priimti jame gyvenančius kenkėjus ir jų nesigąsdinti, o tiesiog stebėti, natūraliais būdais saugoti daržoves. Gal todėl man nuėjus į daržą taip lengvai pavyksta pasikalbėti ir išgirsti jo gyventojus? Štai daugiagalvių svogūnų galvos jau traška, susispietusios į lizdą, o viengalviai, žinau, netrukus pradės stenėti, kokie jie stori ir išsipūtę. Taip pat turiu žinojimą, kad jeigu daržas ištvėrė sausrą sėjos metu, su negausiu palaistymu, ir sudygo – jis ištvers ir liepos karščius. Galbūt nebus burokų kilograminių meitėlių, bet tikrai bus ką valgyti.

Šių metų gegužę praėjusi siaubūnė šalna pridarė daug nuostolių daržininkams ir sodininkams, dar daugiau – sukėlė didelį liūdesį. Neslėpsiu, liūdėjau ir aš, radusi apšalusias rožes, nušalusius serbentus, vyšnias, dalį daugiamečių gėlių. Didelėje sodyboje visko apsaugoti nepavyksta, kad ir kaip stengtumeisi, o šalna, matyt, buvo kokia žiemos artima pusseserė, nes vietomis siekė -7 laipsnius, tad kur nuo tokios pasislėpsi. Tačiau aš neliūdėjau ilgai. Gamta mus vis moko kažką gauti, kažko netekti. Kaip sakome, neverk pametęs, nesidžiauk radęs. Priimk viską, kaip yra, ir neįisleisk į širdį liūdesio, nes viskame galima įžvelgti gerąją pusę. Jeigu kasmet pakniopstom verteisi per galvą rinkdamas vyšnias, serbentus ir virdamas uogienes, šiemet gausi pailsėti. O juk uogienių – būkim atviri – kasmet priverdame daugiau, nei suvalgom… Ateis laikas pribaigti užsistovėjusias ir nelaimingas uogas rūsiuose, šaldikliuose, bet tikrai visko užteksime.

Klausausi kukavimo, ir man smagu, kad kaime tiek nedaug svetimo triukšmo, dažniau tik savas – monotoniškai raminamas kukū, protarpiais nuskambantis mūūū iš kaimynų pievos, tarpais – švelnus gandrų kalenimas, šuns amtelėjimas ar gaidžio kakariekū. Jei labai nori – gali išgirsti, kaip skleidžiasi žiedas. Netikite? Pabandykite!