Aš šiandien

rpt

Šiandien turėjau gyvą transliaciją iš Instagram @gyvasdarzas paskyros, kurioje kalbėjausi su Lina iš laimingo daržo, ir kalbėjomės apie mano knygą „Gyvo Daržo atmintinė“.

Pokalbis pavyko, Lina puikiai sudėliojo akcentus, kuo knyga naudinga pradedančiajam ir pažengusiam daržininkui, paminėjo kas dar jai patiko, palygino su kitomis knygomis apie gamtinį daržą (tiesą sakant, mažai su kuo yra lyginti). Aš labai dėkinga Linai už tokį puikų pokalbį.

Visą mūsų pokalbį rasite pasapaudę ant šios nuorodos:

https://www.instagram.com/tv/CV5IQBysLcc/?utm_source=ig_web_copy_link

Bet štai sėdžiu aš dabar, ir suprantu, kad ši nuostabi knyga jau gyvena savo gyvenimą. Ją perka gamtinio daržo entuziastai, kurie dar tik pradeda eiti šiuo keliu. Taip pat lėto gyvenimo propaguotojai – panašūs į mane kaimo naujokai arba tokie, kurie jau visai ne naujokai, bet nuolat ieško, ko naujo išmokti, ką daryti kitaip, geriau, tvariau. Ir džiaugiasi mano širdis, kad takelis knygai į jūsų širdis jau pramintas. Aš žinau, jog ši knyga ras savo skaitytoją ir tikrai gyvens.

Dėkoju visiems už palaikymą ir laukimą popierinės knygos varianto. Man dar viską reikia susidėlioti galvoje ir gerai gerai pasverti. Nes… šiuo metu po truputį panyru į naujos knygos rašymą! Tas „po truputį“ iš tiesų yra toks svaigus kritimas bedugnėn, kuomet įsigyvenu į savo herojų gyvenimą, jaučiu su jais, už juos…gyvenu jų kasdienybę, nebe savo. Aš suprantu, kad gyvenimas, tikroji realybė yra ne šalia manęs, bet tiesiog manyje, bet vis tiek renkuosi tą beprotišką pasinėrimą į ten, kitur, apie ką dar niekas niekas nežino… Įsivaizduojate?

Po to, kai pasaulį išvydo „Gyvo daržo atmintinė“, nespėjau nė deramai jos pristatyi pasauliui, o jau ėmiausi naujo projekto – rašiau pasakas vaikams dzūkų tarme (ieškokite informacijos apie jas „Dabarcinės pasakos“). Visą vasarą savo Gyvame Darže mačiau naujus herojus, visokius pasakų stebuklus. Buvau audėja, mažojo brolio sesuo, našlaitė, drąsuolė, bailė – viskas vienu metu… Iš manęs išbyrėjo 11 pasakaitių. Panašių, ale nevienodų… Linksmų, liūdnų, gražių, pamokančių.

Įvyko pristatymai. Pasakojau, dalinausi. Paleidau. Gyventi. Rasti skaitytoją.

Ir štai dabar vėl toji būsena, kai rašau kažką nauja. Žinau, kad tai bus dar geriau, negu buvo visus keturis ankstesnius kartus. Taip pat žinau, jog stalčiuje laukia beveik parengta knyga eilėraščių. Labai mėgstu daryti iki galo tai, ko jau imuosi daryti. Todėl nebaigti projektai truputį spaudžia pečius. Drauge žinau, jog viskam savo laikas, ir dabar eilėms dar ne laikas. Dabar mane užpuolė kiti herojai, jų nuotykiai ir istorijos, nauji charakteriai ir naujos pamokos.

Jaučiuosi nesvietiškai visko pilna. Tokia pilna, kad kartais sunku tą pilnumą panešti. Nes viduje jaučiu, jog man užtenka ir to mažai… To trupučio, kuriuo galiu misti dienų dienas. Aš maudausi visa ko gausoje, ir kartais emociškai nuo to būna sunku. Iš tiesų jaučiu, jog ateina laikas pabūti vienai, pabūti sau ir dėl savęs. Nes tokio laiko gerą pusmetį neturėjau. Iš kitos pusės, per daugybę metų gyvenimo šeimoje, dėl kitų, su kitais, esu tarsi pripratusi atidėti savo jausenas „geresniems laikams“. Šį atidėliojimą palengvina ir prašviesina mano pomėgiai rankdarbiams: kai rišu macrame mazgus, neriu vąšeliu arba mezgu, visas pasaulis kažkur nors trumpam nutolsta, lieku aš, rami, pati sau. Dabar stipriausiai šį jausmą sukelia naujas pomėgis – audimas. Net baugu paimti staklytes į rankas, nes žinau, kad jos mane praris… Žinokit, blogiau negu telefonas – išeinu į kitą dimensiją. Širdis, rodos, lėčiau plakti pradeda. Kaišau šaudyklę, pirštais siūlus renku, kilnoju…ir taip ramu ramu, taip gera gera pasidaro. Nereikia nei valgyti, nei gerti, nei galvoti. Išneša iš realybės totaliai.

Dažniausiai sugrįžti noriu tik dėl to kito pasinėrimo – į rašymą. Pas savo herojus, į nematytas šalis, patirti naujų nuotykių. Aš suprantu, kad esu gyvenimo apdovanota. Ta dovana nėra lengva, nes reikalauja visos manęs, atsidavimo. Tačiau ji nėra ir sunki – nes kai pasineriu, tai eina kaip iš pypkės. Ir galvoju, Dieve, kokia esu laiminga su tomis visomis dovanomis! Ir suprantu, kad čia ir dabar turiu viską, ko galima norėti turėti.

Ačiū jums, kurie skaitote. Ačiū už jūsų nuostabius atsiliepimus apie mano knygas! Jūs neįsivaizduojate, kaip prasminga yra tas grįžtamas ryšys, kaip man jo reikia! Kai sėdžiu ir barškinu klaviatūrą, aš juk nematau jūsų, nežinau, kiek ir kas perskaitys tas mano rašliavas. Su knygomis irgi – iš dešimčių nusipirkusių, tik vienas kitas parašo, kaip ir kas patiko, kokį įspūdį paliko. Tad kviečiu jus – dalinkitės gerumu, netaupykit tų žodžių, jeigu kažkur kažkas patiko, parašykit atsiliepimą, tam, kuris pasidalijo, tai svarbu! (čia kalbu ne tik apie savo knygas, bet apskritai). Kartais nepakanka paspausti širdelę. Širdelės paspaudimas yra greito gyvenimo atributas. Jūsų žodis – lėto gyvenimo palydovas. Mes mąstome, formuluojame, užrašome. Mes girdime vienas kitą, jaučiame. Bendrauti – tai šildyti ir šviesti. Mes bendraujam tik tada, kai mūsų poelgiai šildo ir šviečia.

Kviečiu kiekvieną šildyti ir šviesti! Savo rate, mažam ar dideliam, bet atsiverkime, kurkime bendrystę, nes mums reikia vieniems kitų!

Rasos, Joninės, Kupolės…

Mano močiutė sakydavo: kaip pavadinsi, nepagadinsi. Iš esmės sutinku, nes svarbiau, kokią prasmę mums koduoja žodžiai.

Joninės jau praėjo, bet galvoju, kad apie jas skaityti verta ir po jų. Įdomu, kokia jūsų nuomonė apie šventimą – kokį renkatės? Triukšmingą ir šiuolaikišką, ar senovišką, persunktą tradicijomis?

Liaudies dainos, kupoliavimas, būrimai iš žolynų, laužo (ugnies) garbinimas, duonos dalijimasis… Yra daugybė bendrystės būdų, kurie suartina, augina, keičia mus. Man tai artimas kelias. Bet jis nebūtinai tinka visiems, suprantu.

Nuoroda į šaunų tinklaraštį apie namus, kuriame rašo įvairūs autoriai, dalijasi patirtimis apie augalus, interjerą, buitį, gamtą ir tai, kas artima kiekvienam.

Šį kartą aš pasidalinau savo pamąstymais apie Jonines.

Gero skaitymo 🙂 rekomenduoju prenumeruoti tenkurnamai.lt naujienlaiškį!

Tėvo diena artėja

Sveiki, senokai čia berašiau. Tai aišku, prapuoliau daržuose, o dar ir buvau susirgusi, tai trys savaitės iškrito iš gyvenimo. Bet rašymas yra tas malonumas, kurio nepajėgiu atsisakyti, todėl jis vyksta net kai nepasidalinu su jumis.

Šiandien dalinuosi tik nuoroda, bet straipsnis mano. Pradėjom gražų bendradarbiavimą su tinklaraščiu tenkurnamai.lt ir jo kapitone Sigita Petrunina. Man smagu, kad galėsiu rašyti tokiai gražiai, jaukiai svetainei, kuri labiausiai yra apie namus, bet ne tik. Joje rašys daugiau autorių, ne tik aš ir Sigita, todėl manau, jog bus ir žavu, ir įdomu, ir naudinga.

Tai nereiškia kad mano gyvenimaskaime.com sustos. Tikrai ne. Bet ko gero vasaros metu neturėsiu labai daug laiko rašymui, nes šiuo metu rašau dar vieną knygą. Intrigėlė intriga, žinau, jog dauguma jūsų norės sužinoti apie ką, kodėl ir pan. Kol kas noriu, kad tai liktų mažytė paslaptis, nes knygą turiu parašyti iki rugpjūčio, o leidyba bus finansuojama projekto lėšomis, todėl tai yra darbas – atsakingas, kūrybiškas, įkvepiantis ir kartu reikalaujantis.

Užuomina galėtų būti, jog knyga bus susijusi su Dzūkija. Jeigu kas neskaitėte istorijų apie mano močiutę ir senelį, kurie buvo dzūkai nuo Rudaminos, tai kviečiu panaršyti mano Instagram @gyvasdaržas, nes istorijas sukėliau ten dar pernai. Taigi, dzūkiško kraujo manyje yra, gyvenam kaime ant Dzūkijos – Suvalkijos paribio. O daugiau kol kas nesakysiu nieko. Na, gal dar tai, jog ši knyga vėl bus susijusi su tautodaile.

Jeigu turit ūpo, paspėliokit komentaruose.

Šiandien dalinuosi nuoroda į savo jaukų, atvirą ir šiltą straipsniuką Tėvo dienos proga. Jis gali pagelbėt jums išrinkti dovaną mylimam tėčiui, o gal tiesiog nukeliauti prisiminimais į vaikystę ir praleisti laiką su galbūt jau išėjusiu tėčiu…

straipsnis čia: https://www.tenkurnamai.lt/laikas-kartu-geriausia-dovana-teciui-tevo-dienos-proga/

Su šilčiausiais linkėjimais – Ieva

GYVO DARŽO ATMINTINĖ

Pirma mintis rašyti tokią knygą kilo tada, kai pasigedau lietuvių kalba patogaus įrankio – kalendoriaus tipo -, kuriame rasčiau kiekvieno mėnesio darbus tarsi priminimą, bet be papildomų informacijų apie chemines trąšas arba reklamų tam tikrų susijusių su daržu reikmenų ir pan. (mane šalutinė informacija neretai „išveda iš kelio“ – pradedu ja domėtis, užmiršusi, dėl ko atsiverčiau tą kalendorių. Anksčiau esu turėjusi ir plėšomų lapelių sieninius kalendorius (tie būdavo labiau juokingi, nei naudingi), ir sėją pagal mėnulį (per daugybę metų visgi nepritaikiau žinių, nelimpa man jos, nors tu ką, dirbu tada, kada noriu ir galiu, o ne pagal mėnulį). Taip pat įvairių kitų kalnedorių buvau išmėginusi – plakato tipo sieninių ir kaip knygų.

Negaliu teigti, kad jie visi niekam tikę. Aišku kad ne. Bet mes turbūt visi labai skirtingi, ir kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam. Be to, savo Instagram paskyroje @gyvasdarzas vis sulaukdavau sekėjų klausimų kada ką sodinti, arba kodėl taip ir kitaip darau, arba, kaip reikėtų daryti. Šią žiemą kažkaip susivokiau, jog mano galva ir ilgametė praktika jau tiek pilna žinių, kad laikas jas suguldyti į lentynas, t.y. sudėlioti taip, kad iš pabiro kratinio išeitų kas nors naudingo ne tik man, bet ir kitiems. kadangi man nesvetima rašymo dovana, pirma mintis ir atėjo – surašyti. Nes video kurti dar nemoku, ir kol kas nesijaučiu tą sugebanti. Mokymų vesti karantinas neleidžia, be to, gyvenant gana atokiai nuo didžiųjų miestų, suprantu, jog būriais mokiniai pas mane nevažiuos… (o gal? 😀 parašykite, kas norėtų, gyvas kontaktas visada labai smagu ir šių vartų tikrai dar neuždarau, tik laikinai laikau privertus).

Kai jau pradėjau rašyti, norėjau, kad atsivertęs turinį, skaitytojas galėtų susirasti tiksliai, ko jam reikia, ir nebūtina skaityti viską iš eilės. Šiuo principu pernai parašiau kitą knygą – apie lietuvių tautodailės tradicinius kūrinius, tai tarsi vadovėlis pagalbininkas. Tokios norėjau ir šios atmintinės.

Kas geriau galėtų save pagirti, jei ne pats… Tikrai, esu patenkinta rezultatu! Darbas buvo didesnis, nei pradžioje įsivaizdavau – galvoje žinių daug, viskas patikrinta praktikoje, tačiau tikrinau ir kitus šaltinius, nes tikrai nesinorėjo kaži kokių pievų prirašyti. Kėliau sau šiuos tikslus:

  1. užnorinti skaitytoją turėti gyvą, gamtinį daržą, kuriame vyktų daržininko ir žemės bendrystė, draugystė ir tas buvimas teiktų abipusį džiaugsmą;
  2. aprašyti kuo trumpiau ir aiškiau pagrindinius gamtinės daržininkystės principus;
  3. sudėlioti darbų kalendorių – atmintinę, kurią gali turėti telefone, ar, prireikus, atsispausdinti, ir neužmiršti svarbių dalykų, kurie būtų vienoje vietoje, o ne išmėtyti per kelis skirtingus profilius ar knygas.

Man atrodo, kad visus šiuos tikslus „Gyvo Daržo atmintinė“ išpildo. Galiausiai sumaniau, jog į knygą galiu sudėti visas anksčiau parašytas Gyvo Daržo istorijas, nes jos gražios ir šmaikščios, o dar pilnos visokių mažų paslapčių!

Tad jeigu dar abejoji ir neįsigijai – kviečiu tai padaryti mano elektroninėje parduotuvėje. 1 euras/mėn ir tu turėsi nesenstantį kalendorių bei žinių apie gamtinį daržą!

https://gyvenimaskaime.com/2021/04/05/gyvo-darzo-atmintine/

Ačiū kad skaitai ir remi mano veiklą. Man tai svarbu!

Ieva

Gyvo Daržo atmintinė




Knyga „Gyvo Daržo atmintinė“

SKUBĖK ĮSIGYTI!

Kaina: 14.69 eur

Ačiū kiekvienam, įsigijusiam knygą!

Jūs padedate man gyventi iš mylimo užsiėmimo ir skatinate mane augti!

Knyga elektroninė, ją galite atsispausdinti dalimis, jeigu yra poreikis.

Pirkti knygą čia!

Peržiūrėti įrašą