Kažkas gali pasakyti, kad mama ir yra mokytoja, pati ankstyviausia, pati artimiausia. Tai čia neprieštaraučiau. Tačiau būti mama ir mokytoja vaikui, kuris ugdomas pagal bendrojo lavinimo programą namuose – visai kiti dalykai. Na, bent jau toks mano patyrimas iš metų ugdymo šeimoje mūsų dviejų berniukų – priešmokyklinuko Jono ir ketvirtoko Vincento.

Kadangi mokyklos nekeitėme, likome toje, kurią Vincentas lankė prieš tai, mums teko nuryti visą švietimo sistemos kabliuką. O nekeitėme, nes vaikas nenorėjo. Nes namų ugdymas buvo alternatyvus pilotinis projektas mūsų šeimoje, kad pamatytume ar mums tai tinka, kad pasimatuotume “iš arti“, o ne tiesiog būtume girdėje ar matę kitus. Svarbu ir tai, jog Vincentas nebuvo entuziastingai nusiteikęs tam. Iniciatyva buvo labiau mano. Ir jis sutiko bandyti su galimybe grįžti atgal pas tuos pačius draugus.

Mes turėjome konkrečią dienotvarkę, kurioje sudėliojome pamokų tvarkaraštį ir mokėmės panašiai, kaip mokykloje, tik buvome lankstesni – kartais pasinerdavome į dailę ir darbelius, kartais visą dieną tik skaičiavom matematiką. Šioje dienotvarkėje mums visiems labai patiko galimybė ilgiau pamiegoti, nes pradėdavom pamokas vėliau. Tačiau ką pastebėjau – tvarkos vaikams vis tiek reikėjo. Nes jei išvis nežadintum ir neprimintum, kad šiandien turime kažką nuveikti, tai būtų įsijungę pilną tinginio režimą. Žmogus iš prigimties yra tinginys (na, smalsus galbūt, bet tinginys). Smalsumo mūsų vaikams netrūksta, bet neparenkant pakankamai įvairių ir įdomių veiklų kiekvienai dienai, jei padarytų iš savo smalsumo tik dalį. Juos tiesiog reikia užvesti, įjungti. O tada jau varo patys, kas tai bebūtų, ar besmegenio ir jurtų statymas lauke, ar koks nors kardų ir skydų meistravimas tėvelio dirbtuvėse, ar lietuvių kalbos mokymasis, ar muzikavimas. Visur reikia impulso, susitarimo ir švelnaus pastūmėjimo.

Dauguma ugdymo šeimoje atstovų – tėvų ir mokytojų – kalba apie tai, kad mokykla “sugadina“ vaikus, atgrąso juos nuo tam tikrų veiklų ir kad norint išimti juos iš sistemos, reikia duoti laiko “išmokslinimui“ – kad vaikui įsijungtų tinginys, nuobodulys, kad jis natūraliai pasirinktų, kas jį domina. Pasak jų, tada vaikas lengvai ir be didelių pastangų išmoksta net sunkiausius dalykus. Man, kaip pedagogei, šitas teiginys visada buvo ir įdomus, ir kartu keistas. Galbūt todėl, kad aš niekada iki galo nesiekiau “iškristi“ iš sistemos ar “pasveikti“ nuo kažko. Mūsų ugdymo įstaigose vaikams sekėsi neblogai, tiek akademiškai, tiek emociškai. Ir man svarbu faktas, kad jų auklėjimas labiau vyksta šeimoje, nei mokykloje. Mes labai daug kalbamės, daug žinome apie įvykius mokykloje, dalyvaujame vaikų reikaluose nuo draugysčių iki santykių su mokytojais. Aš iš principo esu UŽ sistemą kaip tokią, bet esu PRIEŠ dabartinę švietimo sistemą. Man darosi nepriimtina vis daugiau dalykų, primetamų sistemos mums, mokytojams, ir aišku, mūsų vaikams. Pritariu ir minčiai, jog sistemoje nebelieka individualaus priėjimo – nes tai tiesiog neįmanoma. Mokykla yra toks fabrikėlis, kuriame visi bandomi užmaut ant vieno kurpaliaus ir man tai nepatinka. Tačiau išmintingas pedagogas mokykloje yra gėris, jis naudojasi įvariais įrankiais, diferencijuoja, motyvuoja, nukreipia.

Tačiau aš suprantu, kad pakeisti sistemą yra ne mano galioje. Todėl aš esu linkusi išmintingai prisitaikyti, išsaugant savo autentiškumą, poreikius, autonomiją. Man netgi atrodo, jog vaikus ugdant šeimoje yra būtina turėti sistemą. Valdorfo, Montessori ir kitos pedagogikos irgi yra sistemos. Jos pateikia tam tikrus griaučius, stuburą, pagal kurį formuojamos vertybės, įgūdžiai. Bet kokia ugdymo sistema vis tiek yra sistema: kažkokie metodai, įrankiai, technikos, o ne šiaip tiesiog anarchija.

Teiginiui, kad vaikas yra iš prigimties smalsus, o mokykla/darželis tą smalsumą užgniaužia – iš dalies pritariu. Bet tik iš dalies. Mes vis dėlto galime patys labai daug nuveikti ir po mokyklos. Vaiko talentams lavinti yra daugybė būrelių – net mes kaimo vietovėj gyvendami, turim daug galimybių iš ko rinktis. Talentus pastebėti ir atskleisti yra ne tik mokytojų pareiga. Tėvai turėtų pirmieji pastebėti kažkokius vaiko polinkius, juos lavinti, akcentuoti, jeigu to nori, vaiko ugdyme. Bene svarbiausias čia momentas – vaikų savijauta. Ar vaikas laimingas eidamas į mokyklą, ar vaikas laimingas mokydamasis namuose? Kur yra jam daugiau pliusų? Kur yra tėvams daugiau pliusų/minusų?

Man buvo nelengva būti ir mama, ir mokytoja. Kaip mokytoja, tu turi perduodi žinias: papasakoti – įdomiai, parodyti – mokančiai, kad vaikas ne tik suprastų, bet norėtų, įsitrauktų į veiklą. Namų darbų mes praktiškai neturėjom, bet mokėmės daug. Skaičiavom daug, rašėm, skaitėm. Nes individualiai praėjom su ketvirtoku visas programas, kurias vaikai eina mokykloje. Aš suprantu, galite sakyti – o kam jūs ten tiek mokėtės, galima praleisti, galima, jei vaikui lengva, imti daugiau, sunkiau. Galim plėsti ir gilinti ir t.t. Tačiau, vartydama vadovėlius aš supratau, kad nenoriu dirbti papildomo darbo – kurti kažkokius uždavinius, galvoti pratimus – nes tą kiti jau padarė vadovėliuose ir pratybose. Tiesa, buvo užduočių, kurias “prašokdavome“, nes “be ryšio“ arba pasigilindavome, nes užkabindavo – tada iškart prie kompiuterio, ir ieškai, randi, mėgaujiesi. Šitas laisvumas mums abiems su vaiku patiko labai.

Dar, kaip mamai, man labai patiko, kad priešmokyklinukas lygiom teisėm dalyvavo daugumoje muzikos ir lietuvių kalbos pamokų. Jis klausydavo, jam būdavo įdomu, klausinėdavo, rašydavo, darydavo tokias pat užduotis, kaip ketvirtokas brolis. Jis “paragavo“ mokyklos, pasimatavo, sužinojo, kas tos pamokos. Metams baigiantis, abu norėjo grįžti į mokyklą.

Ar dėl to jaučiuosi blogai? Ne, tikrai ir atvirai sakau – ne. Aš pavargau per tuos metus būti mama ir mokytoja. Tai didelis darbas ir atsakomybė. Kita vertus, šiuos metus laikau didele gyvenimo dovana, nes pažinau savo vaikus iš visai kitos pusės – sužinojau, KOKIE JIE YRA MOKINIAI. Nes būti mokiniu yra rolė. Tai ne tas pats kas būti tiesiog savimi. Pažinau jų, kaip mokinių, charakterius, sužinojau mokymosi stilių, silpnas vietas. Ypač tai svarbu dėl vyresnėlio. Mažylis norėjo būti pirmoku. Norėjo eiti į mokyklą. Dabar, pirmam pusmečiui įpusėjus, jis kartais pasako, kad norėtų ugdymo šeimoje, kad nusibnodo ta mokykla. Svarstau šią galimybę kitiems metams. Ugdyti vieną būtų lengviau nei ugdyti du. Aš nuoširdžiai nežinau, kaip tėvai patys vieni ugdo tris ir daugiau skirtingo amžiaus vaikų namuose. Kokie jų tikslai, į ką jie koncentruojasi, kaip jiems sekasi viską suderinti? Pasidalinkite komentaruose.

Man pačiai mokytis visada buvo džiaugsmas (ir tebėra!). Net tų dalykų, kurie buvo sunkūs (iš esmės dėl prastų pedagogų), mokykla man buvo laimės vieta, net ir ta sovietinė. Nebuvo lengva, ne. Teko padirbėti. Bet buvo smagu. Buvo visaip – o būtent toks ir yra gyvenimas.

Kartais aš galvoju, kad visuomenėje formuojasi toks stereotipinis požiūris dabar – vaikai “tradicinėje mokykloje“ – nelaimingi, užspausti programų, prastų pedagogų ir pan. O vaikai, ugdomi šeimoje – ypač laimingi, laisvesni, kitokie ir t.t. Manau, jog tai yra mitas, nes ir toj, ir kitoj sistemoj būna visaip. Ir mokykloj, ir namuose ugdomi vaikai patiria įvairių sunkumų, tiek akademinių, tiek emocinių, tiesiog jie yra skirtingi. Visgi, galvoju, kad žmogui labai svarbu išmokti reaguoti ir prisitaikyti. Prisitaikymas (nesvarbu kur – ten, kur įmeta gyvenimas) garantuoja išlikimą. Lankstumas, gebėjimas adaptuotis, gebėjimas remtis SAVO autentiškumu, gebėjimas jausti SAVO vertę, žinoti SAVO galimybes, gebėti lyginti savo pasiekimus su SAVIMI – štai ko labiausiai mums prireikia gyvenime, ir ko turėtų išmokyti vaikystės ir paauglystės patirtys, nesvarbu, ar tia bus mokykloje, ar šeimoje.

Esama namų, kurie yra baisiausia “mokykla“. Esama mokyklų, kurios yra geriausi namai. Esama namų, kuriuose vyksta nuostabiausias ugdymas. Esama mokyklų, kuriose skauda mokytis. Esama skirtingų žmonių ir skirtingų kelių. Ir nė vienas kelias nėra vien tik blogas arba vien tik geras.

Mama nori lepinti, glausti, mokytoja nori pažadinti vaiko didžiausią potencialą. Mama nori ilsėtis ir pabūti su savimi, mokytoja spaudžia atlikti pareigas – šie dalykai tokie skirtingi. Visus metus balansavau tarp jų kaip kokia akrobatė ant virvės – nuo vieno galo į kitą, dideliais šuoliais, kad tik būtų pusiausvyra ir nenugarmėtume visi žemėn… Sunkiausia visame tame man buvo tai, kad nebeliko vietos nei laiko MANO pomėgiams. Šie metai buvo visiškas atsidavimas vaikams. Praktiškai be išeiginių. Nesakau, kad tai buvo auka, ne. Bet supratau (žinojau anksčiau, tik pasitvirtinau), kad laikas, kurį skiriu savo pomėgiams, yra mano psichinių resursų kūrėjas. Mano visų vidinių galių baterija. Neturėdama tokio laiko, tampu nelaiminga. Amžinai alkana, pavargusi, “užsisukusi“ būtybė. Vaikų pomėgiai nebūtinai sutampa su manaisiais (tie, kurie sutampa – muzikavimas bei plaukimas – ir buvo tai, kas padėjo man išvežti tuos metus nepakrikusiais nervais, rimtai). Visiems kitiems savo pomėgiams pasakiau “palaukit manęs, grįšiu po metų“. Rašymui buvo įjungtas stabdis, ir tas buvo sunkiausia. Rašyti per trumpas pertraukėles nemoku, o rasti ilgesnių, deja, nesugebėjau. Gal nebuvau pakankamai organizuota, gal neteisingai prioritavau? Nežinau. Bandžiau būti ten, kur esu, tiek gerai, kiek sugebu, ir pavyko išsivartyti, bet buvo nelengva.

Jeigu perskaitėte iki čia, prašau, pareflektuokite, pasidalinkit, kokios mintys kyla jums, kokias patirtis išgyvenote jūs, o gal tik ruošiatės išgyventi?