Nebetoli ta akimirka, kai visi metmenų siūlai bus tolygiai įtempti ir, numynus pakojas, prasivers žiotys – mistiškieji siūlų vartai, pro kuriuos vikri kaip žuvis šaudyklė praslys tarp metmenų, ištiesdama ataudų siūlą, tarsi pradėdama naujo audinio naują istoriją. 

Ką papasakos vienos ir kitos spalvos siūlas? Kiek valandų prabėgs, šaudant pirmyn ir atgal šaudykles, trinant šeivas, minant pakojas, takšint muštuvais? Kiek milijonų kartų pirštai lies siūlus, įkraus juos savo energija, glostys, mazgys, riš, vynios…? Rankomis išaustas audinys šiai dienai yra neįkainojamos vertės. Mes tiesiog per daug pripratę pirkti pramoninę tekstilę, išmesti nebereikalingą. Visko norime greitai, dabar ir čia. 

Audimas man yra ne tik apie tradicijas. Ne tik apie ypatingos vertės audinių gimimą. Audimas man yra apie lėtumą. Čia nė vieno žingsnio negali daryti greitai, nes klaidų taisymas per brangiai kainuoja. Audimas reikalauja susikaupimo, atidumo, nuoseklumo. Paklausite – o kantrybės? Ne, čia jos nereikia. Argi jums reikia kantrybės patiriamam malonumui?? 

Audimas yra tyla, ramybė, šviesa, begalybė – toks savitas, be galo harmoningas kosmosas, į kurį norisi sugrįžti. 

Man liko pasirišti prijuostę (tai staklių priekyje prie veleno tvirtinamas audinys, prie kurio pririšama balana su metmenų siūlų pradžia – čia bus ir audinio pradžia). Dar reikia pririšti pakojas, išlyginti ir įtempti metmenis. Pritrinti šeivas ataudų siūlų. Sureguliuoti nyčių ir skieto aukštį. Giliai įkvėpti ir pasinerti į ritmingą audimo šokį rankomis ir kojomis. Viliuosi, kad tai įvyks dar šiemet. O išties nesvarbu. Aš einu, ir tai svarbiausia.

Mano audimo kelionę nuo pradžios rasite gyvenimaskaime.com ankstesniuose įrašuose kategorijoje PATYRIMAI.