Džyr barkšt taukšt…
Džyr, drrrr, barkšt – girdžiu tolumoj vyriškų darbų triukšmą. Kaimynai statosi rąstinę pirtelę, keli vyrukai kloja vainikus vieną ant kito šviesios, gražios medienos, gulasi rąstai, susiglaudžia… Et, kiek metų dabar jiems teks gulėti štai šitam lauke, visus vakarų vėjus atlaikyti iš lauko, o dar didžiulį molinio pečiaus karštį iš vidaus… Kaukšt – stipriu smūgiu kūjis priploja neklusnų rąstą, katras prisiglaust prie brolio nenori. Taip ir kaukši, džeržgia visą dieną saulėtam lauke nuo kaimynų pusės. O aš savo pusėje darže dirbu, lygiagrečiai statomai pirtelei – ir klausausi, ir mintį audžiu, ir vieniša nesijaučiu. Visgi įdomu, kai naujų garsų kaime atsiranda, ne … Skaityti toliau: Džyr barkšt taukšt…