Gyvas daržas

Balandžio mėnesio rašinys Gyvas daržas, spausdintas žurnale “Sodo spalvos“ Nr.4

gyvasdarzasbalandis

Trimetis Jonukas žvelgia pro virtuvės langą ir susimąstęs klausia: „kada galėsiu pūsti muilo burbulus?“

Nusišypsau, prisiminusi pernai vasarą, kai burbulų ir vaikų buvo pilnas kiemas,  vėjas nešiojo didžiulius ir mažiukus spindinčius burbulus tarsi gyvus po visą sodybą. Tai buvo džiaugsmo!

Atsakau: „Vasarą!“. „O kada bus vasara?“ Ak…kada gi ta vasara, iš tiesų? Dar tik balandis, o jis kaip koks išdavikas – užanty didelį pažadą atneša, kad jau tuoj tuoj šiluma užplūs žemę, o per naktį šast ir apsigalvoja, ir vėl papučia ledinis rytys, iškrenta kokia netikėta šlapdriba… Ir, nors sniego ant žemės nebėra, bet žiemos kerai dar ne visai išsisklaidę. Kaimo keliai prastai pravažiuojami, kai kur tokia košė išmalta, kad tai turbūt vienintelis metų laikas, kada suprantu, jog kaime gyventi gali būti iššūkis. Koridoriuje vis dar gyvena šiltos striukės, nors greta jau kabo iš spintų ištraukti megztukai. O tas noras dirbti žemę darosi nesuvaldomas. Ir Jonukas krapšto pirštuku savo svogūnų lovelyje žemę, ten tokia šaknų raizgalynė, laiškus jau nuo vasario skabome ir valgom, o galvos jau visai ne kažin kaip atrodo, bet vis leidžia ir leidžia tuos žalius vitaminizuotus plaukus, o papjausčius laiškų ir pabarsčius ant riekės sviestu užteptos juodos duonos, visai galva susisuka. Teoriškai jau pavasaris, o praktiškai?

„Po pavasario bus vasara – ir tada pūsim muilo burbulus“ – atsakau tvritu balsu, kad neliktų abejonių tuo, kas pasakyta – nei Jonukui, nei vasarai.

Na ir gerai – galvoju – tegu žino, kad čia jos laukiam. Kad jos jau reikia kaip vaistų užsižiemojusiai sielai.

Abudu aunamės guminius, rengiamės, šį kart dar šiltas žiemines striukes – eisim į daržą. Žemės dar nekapstom, bet yra darbų kitokių. Šiandien tarplysvius barstysiu pjuvenomis, prieš tai patiesus kartoninių per žiemą sukauptų dėžių – kad piktžolės nepultų augti anksčiau, nei gebėsiu jas suvaldyti. Jų pasalūniška prigimtis pavasarį kelia tikrą grėsmę mano daržui, nes sėjos darbų tiek daug, kad ravėjimui laiko niekaip nesurandu, bet dirvos šverumas labai svarbus sėklų dygimui. Todėl dirbu kalbėdama burtažodžius, kad tos klastūnės nešieptų dantų anksčiau negu reikia.

Lysvės tvarkingai užmulčiuotos šiaudais, kurie per žiemą gražiai sukrito ir buvo namais visokiai gyvybei, o netrukus taps maistu dirvai beigi puikiu drėgmės saugotoju. Mūsų daržas laukuose, užuovejos beveik nėra, tad stipresniems pavasario vėjams papūtus, o vėliau vasaros saulei įsibėgėjus, dirva tampa sausa, šiurkšti, negyvybinga. O štai po šiaudais visai kitoks mikroklimatas, ir sėkloms drėgmės būna daugiau. Tiesa, sėti lauke dar ankstoka, bet šiltnamyje darbai jau verda. Ten grūdinasi kai kurie pomidorų daigai, sėjamos daugiamečių gėlių sėklos, ridikėliai ir salotos. Nors pastarosios visai nenori dygti, bet tikiu, kad atrasiu kantrybės ir vieną kitą salotą vistiek užauginsiu pirmajam valgymui.

Einam su Jonuku per kiemą, vaikas nešasi mažą savo kibirėlį ir didžiulį grėblį. Kol aš barstau iš maišo pjuvenas daržo takeliais, jis grėbliu bando jas išsklaidyti. Kotas ilgas, neklusnus, nepasiduoda Jonukui, vis kliūva, o ir dantys grėblio kažkokie pikti šiandien… Meta grėblį, eina pas šunį. „Aš jau pavajgau, mamyte“ – sako apsisprendęs. Paglostęs šunį, išeina ieškoti kastuvo. Ne žaislinio, tikro. Mūsų Jonukas su žaislais ūkyje nežaidžia. Džiaugiuosi – kol mažomis savo kojytėmis apeis ūkinį beieškodamas kastuvo, aš darbą baigsiu. Garantuotai dar pastovės praeidamas prie vištų – jas stebėti ne tik vaikui, bet ir man malonumas, po žiemos, visos neatsidžiaugia ilgesne diena ir didesne šiluma, kiaušinius tik deda, plunksnas smėlio voniose tik purena.

Jonukas tikras vištų prižiūrėtojas – būdamas vos pusantrų metukų, sugalvojo kopėtėlėmis pas jas į namelį užlipti, spėjau pagauti belendantį pro dureles – dar kelios minutės, ir niekaip nebūčiau jo radusi. Dabar jau paūgėjęs, tai ir grūdų vištytėms įpila, ir vandens. Įėjęs į aptvarą, trepsi kojytėm, kad tos nepultų prie jo per arti. Pernai kartą sugalvojo išleisti vištas pasivaikščioti, vasaros vidury, tai vos suvijom nenaudėles atgal, kol viso mulčo darže neiškapstė. Taip, su tokiais pagalbininkais reik tik spėt suktis. Bet labai smagu matyti, kaip vaikui patinka – ir ūkis, ir daržas, ir tėvelio dirbtuvės, ir tikrai labiau negu filmukai iš žydrojo ekrano.

Pasitaisau ant galvos kepurę – vėjas toks, kad norisi greičiau bėgti iš daržo. Teks ir šiandien pasitenkinti tuo, ką padariau, nors darbų daržo sąsiuviny ilgas ilgas sąrašas. Vistiek per tokį vėją daugiau nenudirbsiu, o susisargdinti visai nenoriu. Pakeliu akis į besidriekiančius tolumoje laukus, įkvepiu giliai tos ilgesiu persisunkusios pavasario gaivos. Šūkteliu savo mažojo pagalbininko – ir tikrai, išgirstu atsiliepiant nuo vištų: „aš duodu vištytėms lapų!“ – negi bus radęs kokią varnalėšą ar pienę vištelėms papenėti mūsų Jonukas? Einu link vištidės, ir tikrai – rankytėj laiko dar nedidelį, bet jau lapą – per tvorą vištoms atkišęs, šypsosi, laimingas, lyg laikas būtų mūsų kieme sustojęs prieš penkiasdešimt metų. Tegu taip ir lieka, tegu nesikeičia kaimas taip greitai, kaip technologijos. Žemė vis ta pati, ir ramybė jos ta pati, tikra ir su niekuo nesupainiojama. Ir gamtos ciklas iš esmės nepasikeitęs, tik mūsų , žmonių, neišmanėliškos veiklos jau kiek sutrikdytas. O prisitaikyti vistiek tenka mums patiems, jei norim išlikti. Todėl man daug ramiau žinoti, kad šita žemė, dirbtinių trąšų nemačiusi, ir šiemet užaugins mums maisto, ir ne tik kūnui, bet ir širdies džiaugsmui, kurio jokioje parduotuvėje ir už jokią valiutą nenusipirksi. Štai todėl taip smagu ją dirbti, tą žemę, nes kai dirbi, tai, regis, glostai, o glostydamas pasiimi jos motinišką rūpestį. Todėl taip gera ant jos basomis vaikščioti arba gulėti žvelgiant į dangų.

Imu Jonuką už rankos, einame link trobos. Balandis dar vėsus. Ir rankos atšąla besidarbuojant – norėk nenorėjęs, o šilumos dar reikia palaukti. Kaip ir muilo burbulų.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s