Gyvas daržas

Vasaris (rašinys iš žurnalo “Sodo spalvos“ nr.2

Žvarbu šiandien. Žingsniuoju girgždančiu baltutėliu sniegu mūsų kaimo keliuku, žvelgdama į rytus. Saulė tokia didelė ir raudona, ką tik nedrąsiai vos grybštelėjo šarmotas pakelės ąžuolų šakas, o dabar sustingusi atsuka savo šviesų veidą į mane. Stovime abi, tokios mažos viena kitai, tokios tolimos fizine prasme, bet tokios seseriškai artimos širdimis… Šios akimirkos neįkainojamos, trumpos ir labai brangios, kai mudvi galime pabūti vienos, niekieno netrikdomos, iki dugno atviros. Siunčiu Saulei savo meilę, nes kuo gi dar galėčiau ją labiau pradžiuginti? O ji mane pripildo tokios švarios vaiskos, kad manyje nebeliktų vietos abejonėms. Vaiskos, švaros ir šviesos įkvepiu su kiekvienu šaltu spinduliu. Kokia ji nuostabi, kad gali šitaip kiekvieną mūsų apdovanoti! Gal ne kasdien, bet labai dažnai, ir jos energijos taip ilgam užtenka! Šit, dar pati žiema, o ji vis dažniau pasirodo, vis aukščiau dangumi pasirita, vis daugiau širdžių pripildo šviesa, vis daugiau stebuklų gamtoje padaro.

Šiandien įžengiame į vasarį. Koks įdomus vardas, tiesa? Kai laukiausi savo vidurinėlio, kuris kaip tik ir gimė vasarį, vis svarsčiau, kad gal Vasario vardas jam pritiktų. Bet nepritiko, todėl pavadinome Vincentu. Bet Vasaris ir Vasarė man vis dar gražūs vardai, tokie lietuviški, tikri. Štai kitomis kalbomis vasarį vadina februar, February, Fevralj, Febraayo, Febrero, net latviškai Februaris, o mes vis kitoniškai. Seniau lietuviai vasarį vadindavo dar įdomesniais vardais: barsukiniu, veršiniu, ešeriniu, ragučiu, zuikiakoju, pridėtiniu (nes juk viena diena kartais prisideda). Vasaris mum ne bet koks mėnuo. Turime jame sau svarbią 16-tąją, taip pat dažnai švenčiame Užgavėnes, kurios veda į priešvelykinį Gavėnios laiką, taipgi reiškia, kad vasaris kadaise lietuviams būdavo ir labai sotus mėnuo, po kurio ilgam būdavo diržai suveržiami.

Pareinu iš pasivaikščiojimo, apeinu kiemą, palikdama šviežiame sniege savo žieminių kaliošų pėdsakus. Vidury kiemo straksi šarka – gražuolė, ką ir besakyti, su tokia puikia plunksnų kombinacija drąsiai gali būti laiminga. Pirmai, mačiau, lesiojo ką ant komposto krūvos, paskui šilauogių lysvėje, sniegą prasikapsčius. Ji mūsų vietinė, dažnai atlekia, beveik kasdien. Į zylučių lesyklą smarkiai nepretenduoja, katinas jos kažkodėl neveja, tai ji drąsiai ir straksi šen bei ten. Ką žinai, gal prisiklauso kokių naujienų mūsų kieme, paskui kitur kaime išnešioja, šarkos juk tokios – tarška, pliauškia. Anądien Wikipedijoje skaičiau, kad šarkos – vieni iš protingiausių paukščių, o ir gyvūnų. Šarkų smegenų ir kūno mąsės santykis panašus į žmogbeždžionių ir banginių, ir dar, jos išlaiko savęs atpažinimo veidrodyje testą, tik pamanyk, kokios gudruolės! Pasižiūrėjus supranti, kad tai dar vienas pavyzdys galimybės būti IR gražia, IR protinga. Bandau neatsilikti ir aš, jei šarka gali, kodėl gi man turėtų nepavykti?

Pozityvus nusiteikimas kiekvienai naujai dienai labai svarbus. Kai štai taip pradedu, su Saule, paskui su Šarka, tai smegenys kažkaip užsiprogramuoja geriems dalykams, geroms emocijoms, o kai visko šito pasikraunu pati, tai ir kitiems išsipinduliuoju tą patį. Tokiu būdu gerumas kaip koks virusas sklinda toliau, plačiau. Pavyksta, tiesa, ne kasdien, bet aš nenuleidžiu rankų. Pats geriausias pozityvumo pavyzdys man – A. Lindgren herojė Pepė Ilgakojinė. Ta mergaitė, mylinti savo strazdanas ir visą pasaulį, gali išties daug ko išmokyti. Tikėjimo, pasitikėjimo, gerumo, džiaugtis paprastais mažais dalykais ir visame kame matyti stebuklą. Nežinoti, kas yra pyktis ar nuoskauda, juoktis iš savęs ir savo netobulumo, mylėti tai, ką turi.

Aš tikiu, kad tiesa slypi ne kažkur anapus, bet mūsų pačių galvose. Bent jau mano galvoje tikrai slypi. Štai ir dėl to vasario – daugybė daržininkų dūsauja žvalgydamiesi į kovą ir balandį, kai kurie jau giriasi savo paprikų ar net pomidorų sodinukais. Mano paprikų sėklos irgi nekantrauja būti pasėtos, jau ir plastikinius indelius parsinešiau, susiskaičiavau, ir maišelių prikaupiau nuo vasaros, kad galėčiau lepūnėlėms mažus šiltnamius imituoti ant palangės. Beje, šiemet sėsiu tik šviesiai gelsvas saldžiąsias paprikas, kurios užauga į didelį krūmą ir duoda daug vaisių. Nes su kitomis man nepavyko susitarti nei pernai, nei užpernai.  Ir sėsiu tik antroje vasario pusėje, kas kelios dienos po kelias sėklas, kad augalėliai būtų skirtingo vėlyvumo. O šiandien tik pasiimu į rankas pakelį kitų sėklų (naujų nusipirkau, kaipgi be kasmetinių eksperimentų). Šį kartą tai darželinės blizgės sėklos. Pakeliu prie ausies, pakrutinu – tyliai sušnara – kaip gera klausytis. Bandau prisijaukinti, pakalbinti. Šios dvimetės gėlytės antraisiais metais pražysta, o vėliau subrandina plokščias sėkladėžes, kurios labai primena pinigėlius. Ir kai jas virpina vėjelis, jos taip tyliai tyliai barška ir blizga it kokios viliokės žvejo blizgės. Kai pagalvoju, kaip gera vien tų sėklų barškėjimo pakelyje klausytis… O kokia dovana bus, kai užaugs! (Tikiu, pavyks, negatyvui čia nėra vietos!)

Perpiet žvilgteliu pro langą – saulė jau kažin kur užsiritusi, pametus naivųjį raudonumą, šviečia geltona kaip koks sviestuotas blynas. Nuo stogo kapsi vanduo, o sode ant vyšnios šakos supasi Šarka su Pepe Ilgakojine: Pepė kojomis tabaluoja, o dideli jos batai tarsi kokie laivai jūroje – siūbuoja pirmyn atgal. Raudoni Pepės plaukai, juodai baltas Šarkos frakas, abiejų gudrūs sąmokslininkių žvilgsniai ir skardus juokas, tarsi šiame pasaulyje tik jodvi dvi tebūtų… Po akimirkos pasižiūriu vėl – tuščias sodas, nieko negirdėti. Gal akys ir ausys mano apsigavo? O gal tokie tie Saulės stebuklai pradžioje vasario?

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s