Gyvas daržas

Gyvas daržas Kovo mėn. rašinys (“Sodo spalvos“, nr. 3)

Mano palangė tarsi mažytės džiunglės, kur jau milžiniškais tapę mėsingi brugmansijų lapai ir stori kotai tarsi lijanos besistiebiančioms paprikoms ir tuoj prasikalsiantiems pomidorams. Šiemet buvau apdovanota – vietoje anksčiau turėtos vienintelės palangės namuose gavau visas keturias! Įsivaizduojate, ką tai reiškia mano užmojams ir toms vargšėms palangėms? Jeigu sausį dar sugebėjau santūriai megzti prie šnekančio židinio, tai vasarį jau per jaunatį pasėjau paprikas. Aišku, užmiršusi priesaiką sau sėti tik tas vienas, baltąsias, kurių sėklas gavau iš draugės. Dar sausį apsirūpinau saldžiomis ir aitriomis paprikų sėklomis, nors, prisiekiu, tikinau save, kad man visai nereikia daug… Et, kasmet tas pats su mumis, daržininkais. Bevaliai žmonės, per kelis ramybės mėnesius subrandinantys tokį apetitą sėkloms, jog įkalbinėjimai nebepadeda. Vis dėlto, aš iš tiesų šiemet noriu šiltnamyje turėti daugiau paprikų, todėl man mano argumentas tinka ir patinka.

Žiema šiemet žiemiška, snieguota ir šaltoka. Tikra tokia, graži. Buvo. O štai ir kalendorinis pavasaris atėjo. Nors kovas – mėnuo, kuriuo daugybėje šalių kadaise prasidėdavo metai (ir man visai dėl to nekeista, nes pavasaris išties labiau tinkamas pradžiai, nei sausis). Kovo mėnesio vardas siejamas su Marsu ir buvo sakoma, yra tinkamas karui pradėti (argi ne keista, kad gali būti pasaulyje tinkamas laikas karui??). Gal todėl ir mes, daržininkai ir sodininkai, kovą pradedame rimtai ginkluotis daigais, daigeliais, kastuvais, šakėmis ir plokščiapjovėm, darbo pirštinėmis su nagais ir be nagų? Kaip kokie tikri savanoriai, pasiryžę aukoti vietą namuose mažiems ir dideliems loveliams, vazonėliams ir net padėklams su daigyklomis, aukoti savo laiką (gyvenime nesu sutikusi daržininko, kuris būtų suskaičiavęs savo darbo nuo sėjos pradžios iki derliaus nuėmimo, laiką), savo, neretai sunkiai uždirbtus eurus (juk mes mokame skaičiuoti, matome, kaip po truputį brangsta ne tik sėklos, daigams skirta žemė, bet ir visas inventorius!). Pasiryžę paaukoti viską, kad tik gamta, darbas, šeima, galimybės, trumpai sakant, visa Visata, leistų mums žaisti toj mieloj, juodoj, kvapnioj smėlio dėžėj, kurią vadiname daržu beigi sodu. O taip, mes matome, kaip linguoja galvas draugai (o gal nedraugai?) nedaržininkai, kaip mums nuėjus varto akis, nes pasak jų, mes išprotėję kasmet „su tais savo daržais“, „kam tu tiek visko auginti?!“, „ir vėl paskui dalinsi cukinijas ir moliūgus, arba verksi, kokia esi pavargusi ir kad be manikiūro“. Na ir kas. Tegu sau. O mes, mūsų daržininkų ir žemės mylėtojų „rasė“ turime kiečiausių argumentų visom tom blevyzgom atremti.

Sodas ir daržas – tai kas auga ir kartu augina mus. Sėti, rūpintis gležnais daigeliais – tai tarsi galimybė užauginti kitą sielą – augalėlį, kuris paskui mus pamaitina, atiduoda savo sukauptą saulės ir žemės energiją, vitaminus ir mineralus mūsų nuo darbų pavargusiems kūnams. Tuo pačiu, augindami tuos mažuosius kitus, mes auginame save. Nes darbas su augalais darže, sode, gėlyne mus užgrūdina, ugdo daugybę svarbių savybių: moko planuoti, būti kantrius (kartais nėra taip lengva laukti tos dygstančios sėklytės, kurią šildai, laistai, švieti, kad tik ji prasikaltų), motyvuoja mus ir drausmina (negali mesti visų savo augalų ir išlėkti neribotam laikui prie jūros bambą pasikaitinti), kas dieną ugdo mūsų organizacines savybes kartu su kūrybiškumu, nes be jo, kažin ar sugebėtume į vieną šiltnamį pasodinti tiek skirtingų rūšių ir veislių augalų, o dargi sulaukti neblogo derliaus. Augalų organizavimas darže, priešsėlio ir kaimynystės paisymas reikalauja iš mūsų būti tokiais šauniais armijos generolais, kad ginkdie nesugalvotų koks kininis bastutis pyptelt dėl to, kad jam kaimynė kalendra smirdi, arba kad kokia gražuolė sultinga braškytė nesumanytų maištauti prieš greta augančius cibulius arba česnakus. Savo daržuose kasmet iš naujo tampame lyderiais, poetais, valdovais ir nuolankiausiais tarnais tuo pačiu metu. O kadangi dirbti tenka daug ir kasdien, tai mūsų vidinis „aš“ nuolat ir tolygiai yra stimuliuojamas augimui ir pokyčiams, ir net geriau nei kokie dirbtiniai stimuliatoriai, kuriuos kartais panaudojame daržininkystėje ar gėlininkystėje. Visuose žemės darbuose tampame drąsūs, kūrybiški, pasitikintys savimi, tačiau kartu ir santūrūs, nes pripažįstame gamtos valią ir galią, lyginant su mūsų pačių tupinėjimais. Štai užpernai vasara buvo baisiai lietinga. Pernai viena sausra. Jei ne mūsų atkaklumas, ryžtas, kūrybiškumas, nebūtų nė to džiaugsmo, kurį dalijame sezono gale visiems, už dyką, ar už pinigus, cukinijų, moliūgų, pomidorų ar pupelių pavidalu. Tegu turi ir tie vargšai bežemiai baltarankiai vasarotojai, tegu nemiršta iš bado dėka mūsų darbštumo ir gerų širdžių!

Gerai pagalvojus, jei jau daržininkystė ir sodininkystė tokia efektyvi ugdant asmenybę, kovojant su stresu, dvasinėm bei fizinėm problemom, tai kodėl mes to neišnaudojame ugdydami jaunimą, vaikus? Juk tai tobula praktika, mokanti visko, ko iš tiesų prireikia gyvenime, bendraujant, dirbant, kažką statant ar kuriant. Štai kodėl ant vienos mūsų palangės puikuojasi du mano mažųjų sūnelių cibuliukai – vienas didesnis, kitas mažesnis, abu su pankiškomis šviesiai žalių laiškų skiauterėmis, nuolat skabomi nuo vasario pradžios.

Ką jau kalbėti apie džiaugsmą, kurį suteikia pražydęs žiedas, užmegztas vaisius. Ak, kaip toli nužingsniavau įsijautusi… Pažvelgiu į žalią brugmansijų mišką ant palangės. Kažin, ar bent jos žino, kiek džiaugsmo duoda man kiekvienas naujas jų lapelis? Auginu jas pirmą kartą, labai laukiu, kada galėsiu pasodinti lauke į didelius vazonus ir tikėtis žiedų. Toks jau ta kovas – kaip tikras kovarnis, didelių juodų sparnų mostais iriasi per laiką į šiltesnes, šviesesnes dienas. Kaip tas gražus paukštis, kuris geba reikšmingai reguliuoti grambuolių gausą mūsų soduose ir sodybose, taip ir kovas rūpinasi kontroliuoti mūsų protus, kurie taip pasiilgę žemės darbų, kad tik palangių skaičiumi ir eurų piniginėse kiekiu gali pristabdyti mūsų apetitą užsėti kiekvieną turimos žemės lopinėlį…

O po ledu jau garma upeliai, ir, nors žemė dar atrodo tarsi sulopyta sena marška, mūsų palangėse bundanti gyvybė aiškiai skelbia, kad žiema jau traukiasi.

 

1 mintis apie „Gyvas daržas Kovo mėn. rašinys (“Sodo spalvos“, nr. 3)“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s