Gyvas daržas

Džyr barkšt taukšt…

IMG_20190522_205800.jpg

Džyr, drrrr, barkšt – girdžiu tolumoj vyriškų darbų triukšmą. Kaimynai statosi rąstinę pirtelę, keli vyrukai kloja vainikus vieną ant kito šviesios, gražios medienos, gulasi rąstai, susiglaudžia… Et, kiek metų dabar jiems teks gulėti štai šitam lauke, visus vakarų vėjus atlaikyti iš lauko, o dar didžiulį molinio pečiaus karštį iš vidaus… Kaukšt – stipriu smūgiu kūjis priploja neklusnų rąstą, katras prisiglaust prie brolio nenori. Taip ir kaukši, džeržgia visą dieną saulėtam lauke nuo kaimynų pusės.

O aš savo pusėje darže dirbu, lygiagrečiai statomai pirtelei – ir klausausi, ir mintį audžiu, ir vieniša nesijaučiu. Visgi įdomu, kai naujų garsų kaime atsiranda, ne kasdien juk… Anoje pusėje daržo tylios po žeme guli bulvės. Manau, čia tos laimingiausios sugulė, kurioms gyvenimas antrąkart pasikartoja. Jos dabar galės ir motinystės džiaugsmą patirti, mažuosius bulviukus augindamos į didelius gumbus, ir gražuolėmis spės pasijusti, žiedais apsipylusios. Kol kas kaip kokia nebyli slaptoji kariauna – laukas tylus ir nekaltas, vėjas virš jo tik pienių pūkus nešioja, kartais viena kita bitelė prazvimbia. Bet štai ansktyvųjų lysvėse jau kažin kas iš po žemių kyšo – viena kita jau prakuto, į saulę tiesiasi. Dar savaitė kita, ir juodas žemių laukas taps darnia žalia lysve, pilna gyvybės, būtų gerai, kad be tos krutančios raudonos arba dryžuotos… Pernykštį koloradų rankiojimą už neklausymą vaikai iki šiol prisimena kaip skaudžiausią bausmę. O ką daryti, kai peštukai kitoms priemonėms nepaklūsta, tenka auklėti bausmėmis, kurios suvienytų, o ir atgrąsytų nuo kepšiojimosi ilgam, gal net su visam!

Šiandien kapstausi kitoje daržo pusėje. Turiu 17 lysvių, kiekviena po 6 metrus ilgio, taigi, visą 102 m ilgio ritmiško vaikščiojimo, tūpčiojimo, sunkumų nešiojimo takelį. Mankštinuosi reguliariai, kiekvieną dieną: pirmame etape išraviu ir supurenu, tada darau vageles, jas laistau, tada beriu sėklas arba sodinu paaugintus daigus. Galiausiai mulčiuoju šiaudais ir juos dar kiek palaistau. Peržegnoju ir einu tolyn. Šiandien iš tų 17 teliko 7. Ta mintis labai mane palaiko, kai valandų valandas kepinant saulei ir besiklausant rąstų dejavimo kukuojant gegutei, reikia ravėti, sėti, laistyti, vėl ravėti… Bet štai, stumiuosi tuo bėgimo takeliu, vis pirmyn, ir jau matau šviesą tunelio gale. Kita vertus, gromuluoju sau: tai bent savanorystė. Rąstus statantys vyrai už atlyginimą ten kepa, o aš juk visiškai savo noru čia pirtinuosi. Dar klausimas, ar mano triūsas bus atlygintas, ar gamta savaip susidoros su įsivaizduojamu „mano“ derlium. Juk kasmet šitaip – darai, o nežinai, ką gausi, ką atims ir kiti alkani suvalgys. Bet šita rusiška ruletė, mums, daržininkams, patinka. Tikriausiai ir tame randame adrenalino. Nes variantų „ai, šiemet nebesodinsiu“, „galima ir maximoje nusipirkti“ – nebūna.

Kukurūzų pernai surinktų grūdų sauja užmerkta jau laukia būti pasodintais, taip pat cukinijos ir agurkai. Ak, agurkai, ypatingai laukiami Jonuko. Anądien, atėjęs prie mūsų senojo šulinio kiemo vidury, išmintingai paklausė: mama, ar čia mes auginame raugintus agurkus? Kas man beliko, pasakiau, kad tikrai taip, nes juk būtent iš čia tėvelis traukia tuos skanius, traškius ir šaltus pernykščius agurkėlius, kurie iš daržo lysvės buvo sudėti stiklainiuosna ir panardinti giliam vandeny. Bet kad būtų ką rauginit, dabar pats metas pasėti. Apie tai kol kas Jonukui nepasakoju, per daug sunku jam suprasti, kad iš tos mažos sėkliukės gali užaugti agurkas. Nors aš vis bandau, stengiuosi bent jau: anądien radau šiltnamyje sudygusią gilę, ąžuoliukas jau kokių 12cm, su keliais lapais. Rodau į didelį ąžuolą prie kelio, sakau, štai, šitas galiūnas iš tokios giliukės išaugo. Žiūri vaikas, nesupranta, niekaip jam galvelėje nesutelpa. Gerai pagalvojus, ir man sunkiai sutelpa galvoje toks gamtos stebuklas. Kaip ir daugybė kitų, kuomet pamatau, kaip nuostabiai teisingai, išmoningai ir logiškai šitas pasaulis surėdytas. Ir vis dėlto, stebuklams vietos palikta. Nes jeigu taip nebūtų, juk būtų nuobodu! Dabar štai, einu kaimo keliu, ir reginiu neatsistebiu: paprastas, pusiau nusekęs kaimo tvenkinukas tapęs puikiu gulbių ežeru! Plaukioja gražuolės išdidžios, grakščios..lyg būtų čia visą amžinybę plaukiojusios. Valdovės vietos, kurioje visai naujai pasirodė. Ir ką tu joms – jos gamots stebuklas!

Džyru džyru, barkšt, taukšt – vėl pasigirsta tolumoje. Iš kitos pusės pasiveja gandrų nekantrus kalenimas, anapus slėnio gegutės kukū lyg sugedusi radija. Ir taip kasdien, kol vasara. Imu kaltą ir aš, reikia lauko pomidorams kuolus sukalti, kad paskui tik parišti liktų. Taukš, taukšt, kalu vieną po kito. Žiū, jau mano mažieji padėjėjai iš tolo atzvimbia pešdamiesi, katras gaus pirmas kaltu pamojuoti… Ir taip kasdien, kol vaikystė, kol vasara, kol basomis galima visą didelį kiemą matuoti, lakstant pagalbon tai tėveliui statybose, tai mamai darže… Koks sodrus gyvenimo tikrumas, galvoju. Kokia laiminga mano vaikų vaikystė…

IMG_20190522_162828.jpg

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s