Pasivysiu saulę, ji kažkur kalnuose,
Palaikysiu saujoj, tyliai padainuosiu
Graudžią vėjo dainą apie tai, kad šąla,
Kad ruduo ateina, ir kad lyja, balos.
Kad šermukšnių uogos maudosi rūkuose
Ir kad smilgos nuogos styro jau laukuose.
Pasūpuosiu saulę, ir paleisiu vėlei
Tegu švies pasauliui
Tegu bus rugsėjis!
Skaityti toliau: Gyvas daržas – RUGSĖJIS, straipsnis, publikuotas “Sodo spalvose“ 2019 m Nr. 9
Kukū, kukū – girdisi tolumoje kukuojant. Garsas ateina per slėnį, priaugusį visokių krūmų ir medžių – ten spėju esant kukuotojos buveinę. Mūsų kaime yra etatinė gegutė – pavadinau ją šitaip, nes ji daugiau nieko neveikia, tik kukuoja. Kaip pradeda gegužę, tai per visą vasarą, diena iš dienos. Greičiau nustembu, jei ji staiga nutyla, nei kad išgirdusi jos kukavimą, nes kasdienis ištisas kukū įsirašo į smegenis tarsi kokia programėlė. Galvoju, kad ta kukutė, kaip sakydavo mūsų jaunėlis, kiekvienu savo kukū skaičiuoja mūsų gyvenimo sekundes, minutes, valandas… Vakare gulėdama lovoje vis dar girdžiu monotonišką ir labai ritmišką kukū savo galvoje – kartais … Skaityti toliau: Gyvas daržas, straipsnis “Sodo spalvose“ Nr. 7
Žiūrinėju telefone orų prognozes. Šalna, kaip koks gyvas padaras, gąsdinantis daugybę daržininkų tokioje permainingų orų Lietuvoje, turbūt yra baisiausias košmaras ir žydinčioms braškėms, vaismedžiams, o ypač moliūginėms daržovėms. Laimei, šalna nežadama rytojui nei kitomis artimiausiomis dienomis. Lengviau atsidūstu ir einu į lauką. Rytą daržas tylus, o štai kiemo paukščiai kelia tikrą alasą – vištos, mane pamačiusios, kudakuodamos bėga sveikintis, gaidys iškilmingai užšokęs kur aukščiau, gieda savo rytinę giesmę (o gal mano pasveikinimo?), žvirbliai, varnėnai, vyturiai savo giesmes traukia manęs nepaisydami, visas oras, atrodo, garsų pritvinkęs. Tolumoje sukalena snapais gandrai. Einu darže ratu, ir taip glosto akis švelni daigų žaluma, kyšanti … Skaityti toliau: Gyvas daržas, straipsnis iš “Sodo spalvų“ Nr. 6
Vartau daržo sąsiuvinį – bandau suvaldyti užgriuvusius darbus darbelius… Nelengva. Balandį mūsuose pūtę vėjai labai mažai teleido nudirbti. Pavydžiai seku bendraminčių įkeliamas nuotraukas daržininkų veidaknygės grupėje – ten ir braškių krūmai žydėti ruošiasi, ir morkos ankstyvosios jau sudygusios, o tikrų daržo maniakų ridikėliai ir salotos šiltnamiuose užaugintos ir seniai įpusėtos valgyti. Pati visgi nespėju taip greitai suktis, šeimyna didelė, puodai manęs nepaleidžia, savaitgaliais lakstau tarp daržo, šiltnamio ir puodų, o vis dar reikia apsirengti megztuką, nes vėjas mūsų kaime nenustoja pūtęs, ir gegužės pradžioje jis vis dar šaltas arba vėsus – toks, kokio nenoriu būti perpūsta. Žinau, kad viskas šiame … Skaityti toliau: Gyvas daržas, straipsnis iš “ Sodo spalvos“ Nr. 5
Aš mažiukas Aš žirniukas Žalias daržo žmogeliukas! Ankštyje šiltai sūpuojuos, Linksmas daineles dainuoju: Užta užta opapa Žirnių bus pilna kapa. Bus močiutėm, bus vaikam Ir visiem daržo draugam! Šitas mažulėlis (nuo kepurėlės galo iki riestų batukų noselių visi 7,5 cm!) gimė kaip tik šiuo žaliuoju žirniukų laiku. Iš tiesų mane labiausiai įkvėpė, kai viriau šviežių daržovių pienišką sriubą su žirneliais pagal @beatanicholson receptą 🙂 gliaudžiau aš juos, ir supratau, kad arba dabar, arba niekada, taigi, per keletą dienų suraizgiau ir paleidau į pasaulį. Šita lėlytė spinduliuoja džiaugsmą. Kartais lėlė atsineša vienokią ar kitokią emociją. Šioji – tikras džiaugsmas. Taigi, … Skaityti toliau: Žirniukas
Iriso padūmojimai prieš žydėjimą Rąžausi tiesdamasis visu ilgiu į dangų. Rytas…Toks gaivus ir šviežias metas, kol saulė dar mūsų nepasiekia. Palinguoju į šonus: broliai, kelkitės! Gana miegoti, laikas puošti dieną! Pasitikrinkime, gal kuris jau pasiruošęs šiandien atverti akis? Broliai sušnara vėjyje plonais lapeliais, bet iš tylos suprantu, kad šiandien dar ne ta didžioji diena skleisti savo mėlynus žiedlapius. Vadinasi, teks dar lukterti, ir mums, ir šeimininkei. O, štai kaip tik ir ji pasirodė. Dabar ateina vis dažniau, beveik kasdien, o kartais ir po kelis kartus per dieną. Dabar štai, atsitempė kažkokią spalvotą pūslę – gerai neįžiūriu, mano žiedlapiai irgi dar … Skaityti toliau: Iriso padūmojimai prieš žydėjimą
Džyr, drrrr, barkšt – girdžiu tolumoj vyriškų darbų triukšmą. Kaimynai statosi rąstinę pirtelę, keli vyrukai kloja vainikus vieną ant kito šviesios, gražios medienos, gulasi rąstai, susiglaudžia… Et, kiek metų dabar jiems teks gulėti štai šitam lauke, visus vakarų vėjus atlaikyti iš lauko, o dar didžiulį molinio pečiaus karštį iš vidaus… Kaukšt – stipriu smūgiu kūjis priploja neklusnų rąstą, katras prisiglaust prie brolio nenori. Taip ir kaukši, džeržgia visą dieną saulėtam lauke nuo kaimynų pusės. O aš savo pusėje darže dirbu, lygiagrečiai statomai pirtelei – ir klausausi, ir mintį audžiu, ir vieniša nesijaučiu. Visgi įdomu, kai naujų garsų kaime atsiranda, ne … Skaityti toliau: Džyr barkšt taukšt…
GYVENIMAS KAIME 