Žiūrinėju telefone orų prognozes. Šalna, kaip koks gyvas padaras, gąsdinantis daugybę daržininkų tokioje permainingų orų Lietuvoje, turbūt yra baisiausias košmaras ir žydinčioms braškėms, vaismedžiams, o ypač moliūginėms daržovėms. Laimei, šalna nežadama rytojui nei kitomis artimiausiomis dienomis. Lengviau atsidūstu ir einu į lauką. Rytą daržas tylus, o štai kiemo paukščiai kelia tikrą alasą – vištos, mane pamačiusios, kudakuodamos bėga sveikintis, gaidys iškilmingai užšokęs kur aukščiau, gieda savo rytinę giesmę (o gal mano pasveikinimo?), žvirbliai, varnėnai, vyturiai savo giesmes traukia manęs nepaisydami, visas oras, atrodo, garsų pritvinkęs. Tolumoje sukalena snapais gandrai.

Einu darže ratu, ir taip glosto akis švelni daigų žaluma, kyšanti iš po šioaudų – kopūstai „straini“, nors liaunučiai dar, bet tokie kupini gyvybės. Mano ketvirtasis eksperimentas su jais prasideda. Negana to, kad pasėtus šiltnamyje daigus nuolat nukramto po žiemos alkani šliužai, bet ir kopūstiniai drugeliai juos taip atkakliai darže myli, nesvarbu, kad visos kopūstų augimui palankios sąlygos išpildytos būna, o vistiek kirmėliukams jų tenka daugiau negu mums. Šiemet bandysiu dar vieną gudrybę, šalia tų, kurias jau esu nesėkmingai bandžiusi. Šiemet dėsiu kopūstams vienkartines kepuraites, tokias kaip iš agro plėvelės, kur ligoninėse dėvimos. Daržas įspūdingiau atrodys, bet gal tai padės man išsaugoti derlių? Nes nusivylimas auginimo nesėkmėmis kasmet vis didėja, o motyvacija „vozotis“ su kopūstais akyse menksta…

Svogūnų laiškai mojuoja man iš visų pakraščių, nes šiemet taip sugalvojau juos susodinti, kad būtų ne visi vienoj lysvėj, o visur prikaišiota, nes man svogūnas yra labai gražus augalas, ne tik kad naudingas. Pakraštyje pasėti čiobreliai jau prakutę, bando pralenkti greta augančias petražoles – bet anos antrametės, tai kur ten jas pralenksi. Lapeliai jau nuo kovo ryškiai žali, jos gi daržo pleputės, paskalų nešiotojos, nori visur viską pirmos sužinoti, ir joms visai neblogai sekasi. Kol citrininiai ir raudonlapiai bazilikai – šiūmečiai kūdikėliai – dar tik šiaudus prasistūmę tiesia lapelius į saulę, petražolės jau garsiai visiems vadovauja, o kitur ir apibara. Turbūt žino, kad jų laikas netrukus baigsis, tegu pasidžiaugia dar ta savo lyderysteo paskui sukris į šaldymo maišelius, į džiovyklę ir į žaliąją druską kartu su krapais, ir baigsis jų vadovavimas daržui. Gaus visas būrys naujagimių rinktis sau naują vadą, mat pernykštis Karališkasis Bazilikas rudenį buvo iškilmingai mumifikuotas – tiesą pasakysiu, nedrįsau jo net liesti, per žiemą prastovėjo tos prakilnios mumijos, ir pavasarį palikau jas, su ta mintimi, kad gal kaip kokie faraonai, prisikels, dar ateis man pirštu pagrūmoti, lai būna sau, niekam netrukdo. Piramidžių, mes, aišku, jiems nestatysim, kad ir ką būtų sugalvojęs tas kurmis, kuris man visą daržo kraštą kurmiarausiais pavertė, galiausiai, matyt, buvo katino sugautas, o piramides išlyginau, paisdžiaugusi dirvos rupumu.

Žemuogių kupstai – vienoje eilėj raudonųjų, kitoje – geltonų, pernai mano pačios iš sėklų užaugintų – jau panašūs į tuos, kurie šiemet duos uogų. Tas irgi džiugina akį, oj, gal labiau burną – vos pagalvojus ir prisiminus tą švelniai rūgštų ir kartu saldų skonį, pilna burna seilių prisirenka. Žemuogių turim daug krūmelių, ir jomis visą vasarą visi džiaugiamės. Priešingai, nei braškėm, kurios tik daug rūpesčio kelia, o naudos gana mažai – įnoringos tos žemuogių giminaitės, tai joms drėgmės mažai, tai vietos trūksta, nors mes braškėms darže paskyrėm bene geriausius apartamentus, bet jų dideliems norams nepavyksta įtikti.

Birželis – geriausias laikas, ypač jo pradžia. Viskas darže jau pasėta, daugumą daigų (moliūgų, arbūzų, melionų) jau irgi saugu sodinti į atvirą gruntą ir atlaisvinti šiltnamio praėjimus, kur jie, bent jau man, pradeda trukdyti, kai lankau vos prieš porą savaičių susodintus pomidorus. Šis laikas ypatingas dar ir tuo, kad gėlės pradeda džiuginti spalvomis – štai einu ir grožiuosi jomis vazonuose, o taipgi ir gėlynuose randasi vis daugiau lapų ir spalvų. Bitučių tylus dūzgėjimas ramina ir džiugina, nes atrodo, kad jos, kaip ir prieš šimtus metų, taip ir šiandien – dirba savo darbą, žino ką daro, ir niekas nepasikeitė, nepaisant technologijų pažangos, nepaisant visuotinės pasaulio beprotybės, gamta nėra išprotėjusi ar susipainiojusi, ir viskas vyksta daugiau mažiau taip, kaip ir turi vykti.

Žingsniuoju link pakeltos lysvės – tokią vieną turiu netoli namo, ir joje smagu pasilaužti salotų, krapų, svogūnų laiškų. Šiemet joje įsikūrė ir pirmasis mūsų aštuomečio Vincento daržiukas – su besivijančiais žirniukais, galvutes auginančiais ridikėliais bei dailiai eilutėmis sudygusiais žioveiniais, kuriuos kaip tik šiandien ketinu perkraustyti į didijį gėlyną. Vasaros ryški žaluma aplinkiniuose laukuose ramina, o telkiniuose šylantis vanduo tarsi pažadėtas stebuklas, laukiamiausia vaikų vasaros pramoga, jau visai čia pat, už kampo tyko. Dar kelios savaitės, baigsis pamokos mokyklose, ir prasidės tikrasis vasaros šėlsmas, kurį mūsų šeima tradiciškai švęs kartu su artimiausiais draugais Joninių naktį, nes turėti šeimoje Joną yra kaip turėti didelį pinigą piniginėje. Nauju ąžuolo vainiku vainikuotas, mūsų Jonukas išdidžiai apeina ratą aplink laužą, nešdamas rankose pernykštį ąžuolų vainiką, vis įteikdamas kiekvienam ir išklausydamas palinkėjimų sau, Jonui, šios dienos karalaičiui. Kai ratas apsisuka, Jonas dėkoja už linkėjimus ir linksmai meta sausą vainiką į laužo liepsnas. Ir tada vakarojame dainuodami liaudies dainas, šnekučiuodamiesi iki paryčių. Dangus iš raudonai geltono pasidaro mėlynas, violetinis, vis tamsėja ir grimzta tolumon į mišką, o laužo šviesa šildo ir suartina. Ar gali kas būti geriau už stebuklingai trumpą birželio naktį, kai su artimiausiais, o draug ir su tolimiausiais – savo protėviais – susitinki dainų poringėse, paparčio žiedo kartu su mumis beieškančiais…