Pasivysiu saulę, ji kažkur kalnuose,

Palaikysiu saujoj, tyliai padainuosiu

Graudžią vėjo dainą apie tai, kad šąla,

Kad ruduo ateina, ir kad lyja, balos.

Kad šermukšnių uogos maudosi rūkuose

Ir kad smilgos nuogos styro jau laukuose.

Pasūpuosiu saulę, ir paleisiu vėlei

Tegu švies pasauliui

Tegu bus rugsėjis!

Štai taip, eiliuotai, išlydžiu vasarą. Kol kas – tik kalendorinę, nes darže, o ir visoje gamtoje – oj kiek dar daug vasaros jausmo, kiek pilna visokios gyvybės, bruzdėjimo, netgi, sakyčiau, skubėjimo, kuomet ne tik žmogus, bet ir kiekvienas gyvis – didelis ar mažas – su žiemos nuojauta rūpinasi atsargomis šaltajam sezonui. Štai ir aš, liepą ir rugpjūtį viriau bei šaldžiau uogas, o rudeniop mane užpuolė visokios daržovės iš daržo – kai kurios grąsinamai greitos, sparčiai augo, didėjo, ir visai nesirūpino, kad gal man vasaros pramogų reikia, ar kad atostogos – augo, pampo, nuo liepos, gavę lietaus ir šilumos, tiesiog tarpo lysvėse. Ir ką, nepasidaviau tam jų terorizmui – kantriai laukiau, sakiau – tupėkit sau su šaknimis žemėje, kol aš rankas išvaduosiu, o paskui matysim, ką su jumis visomis daryti. Tiesa, tos nedorėlės cukinijos, visa armija, kaip užpuolė apie liepos vidurį, tai valgyk nevalgęs, dalyk nedalijęs –  neužmatytos kelios į tokius milžinus išpampo, kad baugu net artyn prieiti – guli lyg kokie žali krokodilai, tarp lapų pasislėpę tūno, tarsi laukdami, kad arčiau prieičiau, o jei netoli pasikapstysiu – ranką arba koją – tik krimst!

Kitam daržo gale panašiai elgiasi moliūgai – jei pomidorų, augusių lauke, derlius jau daugmaž pabaigon, tai moliūgų galvas kaip tik dabar galima skaičiuoti. Nepaisė jie, kad voratinklinė erkutė užpuolė, anei kad lapai susisukę – pampo lyg juos būtų kas stebuklingu eliksyru laistęs. Ir dabar tų kamuolių – žalių, oranžinių ir geltonų – tiek daržo gale primėtyta, kad baugu ir įžengti – gali netyčia ant tokios minos užlipti ir aukštyn kojomis atsidurti. Jiems gi pramogų nedaug darže kiurksoti, tai tik ir laukia, kada aš skubėdama už jų užkliūsiu arba mažasis Jonas sukniubs ieškodamas agurkėlio.

O taip, agurkėlių gauja irgi nebloga užaugo. Šiemet sugudravau – sėjau juos su trijų savaičių tarpu, taip prasitęsė derliaus laikas – liepos vidury pradėjome skanauti traškius žaliukus, o rugsėjį jų vis dar turime valgymui, o nemaža dalis, užraugtų, ir į stiklainius pateko – skanu bus žiemą triuškinti – prie rūkyto lašinio, ar keptos naminės vištytės…

Geras tas rugsėjis – jau nebe vasara, vaikai į darželius, mokyklas išdundėjo – o mes, mamos, vis dar galime truputį pasimėgauti vasariška šiluma, taipgi daržui daugiau laiko atrasti. O tuo pačiu ir sau – naujų receptų ieškoti ir išbandyti, mainytis jau sukonservuotomis gėrybėmis su draugėm – kaip smalsu paragauti kaimynės mišrainės, kuri visai kitokia nei mano, o jeigu geresnė – tai kitąmet būtinai bus ir mano gaminama žiemai. Nes kaip tik tokiu būdu ne tik draugystės tvirtėja, bet ir geriausi receptai iškyla, yra perduodami iš kartos į kartą. Žinoma, skoniui draugų nebūna, bet vis dėlto, favoritų visuomet pasitaiko, kartais – pagal madą, kartais – pagal organizmo vidinį šauksmą.

Ką ten daržas, vistiek jo didžioji giesmė jau į pabaigą – derliaus nuėmimas greičiau graudus, nei džiugus veiksmas pačiam daržui. Bet rugsėjo dovanotomis spalvomis galime džiaugtis ne tik daržuose ar soduose, o kiekvienam Lietuvos kampely, mieste ar kaime. Nė nežinai, žmogus, kas iš tiesų gražiau – ar pasiilgta švelni žaluma po žiemos, ansktyvą pavasarį, ar šita marga besidažančių medžių vaivorykštė, prasidedanti rugsėjį ir besitęsianti iki pat didesnių šalnų. Grožiesi, gėriesi, ir dar kartą pripažįsti, jog didesnio dailininko už gamtą šitoj Žemėj nėra ir nebuvo… Ir kai viso to grožio fone, susikvietęs giminės talkininkus, nukasi bulves, o vaikai – visas būrys murzinų padūkėlių – mėtosi jomis bulviakasės suvarpytame lauke – supranti, kad nors ir nėra šiemet obuolių, tačiau rudens smagumo tai nesumažina.

Didelės saulėgrąžų galvos, vietomis išlesiotos paukščių, pramainiui su jurginais vis dar mojuoja iš tolo, tarsi liudydami, kad rugsėjis – tik saulėtų dienų mėnuo, o ne rudenio pranašas. Ir nesvarbu, kad rytiniai rūkai sunkina kėlimąsi, o drėgmė, atrodo, krenta ant galvos ir pečių visu rudenišku sunkumu. Nesvarbu, kad vėjui pučiant, laukuose styrančios smilgos jau atrodo graudžiai ir netgi liūdnai. Bet jeigu diena saulėta, ji vis dar šilta. O pasimaudžius saulutės spinduliuose ne tik mes, bet ir visa gamta atgyja. Tebūnie kaip yra, tebūnie šitas žingsnis. Tebūnie dar vienas rugsėjis.