Vartau daržo sąsiuvinį – bandau suvaldyti užgriuvusius darbus darbelius… Nelengva. Balandį mūsuose pūtę vėjai labai mažai teleido nudirbti. Pavydžiai seku bendraminčių įkeliamas nuotraukas daržininkų veidaknygės grupėje – ten ir braškių krūmai žydėti ruošiasi, ir morkos ankstyvosios jau sudygusios, o tikrų daržo maniakų ridikėliai ir salotos šiltnamiuose užaugintos ir seniai įpusėtos valgyti. Pati visgi nespėju taip greitai suktis, šeimyna didelė, puodai manęs nepaleidžia, savaitgaliais lakstau tarp daržo, šiltnamio ir puodų, o vis dar reikia apsirengti megztuką, nes vėjas mūsų kaime nenustoja pūtęs, ir gegužės pradžioje jis vis dar šaltas arba vėsus – toks, kokio nenoriu būti perpūsta.

Žinau, kad viskas šiame gyvenime nuo požiūrio pareina – kaip norėsi, sugalvosi pamatyti situaciją, taip ir regėsi ją, ir, arba džiaugsiesi, arba krimsiesi. O kremtamės tada, kai prisikuriame lūkesčių, kurie neatitinka mūsų tikrovės. Štai kaip aš pernai su braškių frigo daigais, susikūriau lūkesčių, kad dėka tų nepaprastų daigų vaikai nuo birželio iki liepos galės skirtingo vėlyvumo braškes pilnais žandais kimšti, ir baisiai liūdėjau, kai pasodinti daigeliai, gavę didelės kaitros ir sausros, sunkiai prigijo, o uogų praktiškai neužmezgė, na, į vasaros pabaigą vieną kitą davė… O štai su arbūzais buvo atvirkščiai – balandį sudaigintos ir pasodintos 40 sėkliukių beveik visos užaugo į gražius, tvirtus daigus, kuriuos susodinusi darže ir pridengus juoda agroplėvele tiesiog pamiršau… Per tą laiką jie sau puikiai mėgavosi sausra, palaisčiau gal kokius tris kartus per pirmąsias savaites, ir vasaros vidury pradėjome raškyti ir skanauti  mūsų pačių užaugintus arbūzus. Ir derlius buvo toks gausus, kad visą rudenį dalijomės juo su kitais, o paskutinius arbūzus išlaikėme iki lapkričio pabaigos. Štai tau ir lūkesčiai, štai ir planavimas.

Pilu vandenį iš laistytuvo ant šiltnamyje gyvenančių šiųmetinių arbūzų ir melionų daigų, ir tokia džiaugsmo banga mano širdį užlieja. Taip man patinka vadovauti visam šitam daigų paradui. Ryte atbėgu šiltnamin, nudengiu agroplėvele pridengtus nakčiai pomidorų daigus, palaistau dar nedideles salotikes ir ridikėlius, daugybę daugiamečių bei šiek tiek vienmečių gėlių, kurias pasėjau čia, kad vėliau perkelčiau į gėlynus. Tada vėl pripilu laistytuvą pilną ir palieku jį stovėti iki pavakario, kad vanduo natūraliai pašiltų – juo laistysiu arbūzus ir melionus. Šiltnamyje jaučiuosi absoliučiai savo erdvėj, ir, kaip tikra šilumamėgė, neatsidžiaugiu temperatūra bei užuovėja. Kai lauke lyja, ypač mėgstu čia pasikapstyti ar šiaip pabūti. Nedaržininkui kiltų klausimas – ką galima ten veikti, be darbo? O štai žemės mylėtojams tokie klausimai nekyla. Pavyzdžiui aš labai mėgstu apžiūrėti daigus, su jais pasikalbėti. Gal kurį padrąsinti, o kitą apibarti… Paidžiaugti (tyliai ir garsiai) žemės dosnumu arba paburnoti (dažniausiai – garsiai) dėl vabalų ar šliužų akiplėšiškumo… Daigų apžiūrinėjimas gegužės mėnesį išties yra svarbus darbas, nes kartais anksti pastebėtą problemą dar galima išspręsti ir daigelius išgelbėti, arba spėti atsėti naujai. O jei šitos atidžios ir meilios kontrolės nevykdysi, gali pražiopsoti pavojus ir netekti dalies daigų. Šitaip pernai netekau čiliukų daigų, kuriuos per vieną naktį sugraužė, įtariu, kad šliužai, nors nepagautas ne vagis, o į akis jiems tikrai pasižiūrėti neteko. O kitą kartą netekau daugybės melionų daigų, nes tiesiog neįvertinau žemės sausumo ir laiku jų nepalaisčiau. Todėl šiemet į melionų užsiauginimą žiūriu itin rimtai, čia ne juokas, noriu melionų, juos labai mėgstu. Sakau sau, kad jeigu sugebėjau arbūzus išauginti tris sezonus iš eilės, tai turi pavykti ir su melionais. Žinau, kitiems su jais labai lengvai sekasi, o man vis nepavyksta. Kaip ir su šakniniais salierais, kuriuos pati labai labai mėgstu, o užauginti niekaip nesiseka. Gal reiktų pabandyti įsigyti jų daigelių? Būtinai apsvarstysiu šią galimybę.

Galvoju, kad reiktų savo mylimam šiltnamyje įsirengti ne tik darbo, bet ir poilsio vietą. Nešu iš malkinės seną kėdę be sėdynės, statau ją šiltnamio priekyje ant takelio, einu ieškoti plačios lentos, kad išlaikytų mano plačiąją. Ir aišku, arbatos puodelio, nes ką gi dar galima ant tos kėdės veikti? Drausminu save, kad atisgėrusi arbatos privalau nufotografuoti bent keletą svarbiausių šiltnamio gyvenimo momentų, nes reikia gi kažką parodyti pasauliui, kažką, kas man taip svarbu, ir kam skiriu tiek daug laiko. Tiesa, rašyti tinklaraštį ir fotografuoti gegužę man yra sudėtingiausia. Nes pasaulis tokia stipria almančia srove veržiasi į mane, kad vos spėju fiksuoti nuostabias jo akimirkas akimis, kur jau ten fotokamera: prasidėjęs įvairiaspalvių tulpių, kvapniųjų narcizų, mėlyniųkių žydrių ir kitų svogūnėlių žydėjimu, vainikuotas vyšnių, slyvų ir švelniai rožiniu obelų sniegu, prisodrintas beprotiškai svaigaus ievų aromato, jis užbaigia gegužę brinkstančiais bijūnų bumbulais svaiginančiam jazminų aromate. O taip, ir mūsų sukonstruotas mažytis „vigvamas“ iš karklų – pavasarinis aromaterapijos kambarys sodo pakrašty, kur būtent jazmino artumas sukuria visą didijį stebuklą – dar viena arbatos gėrimo oazė besiskleidžiant rytui, klausantis garsaus paukštelių orkestro. Beje, jazminų žiedų visada pasirenku gegužę, sudžiovinu, kad žiemą turėtume švelnaus aromato ir skonio arbatos. Kartais į kitos arbatos puodelį įmestas jazmino žiedas gūdžioj žiemoj taip atsargiai primena gegužę.

O darbingasis laike! Ačiū tau už visas nuostabias dovanas! Žinau, jog būtent gegužė (mano gimimo mėnuo) įkrauna mano „bateriją“ spalvomis, kvapais ir tuo sprogdinančiai šviežiu visa ko augimu, kad man užtektų jėgų per visą vasarą bėgioti tuo nutrepsėtu maršrutu: namai – daržas- šiltnamis- vištidė, ir kad bebėgiodama rasčiau minutę stabtelėti, pamatyti, užuosti ir pajusti, o tada iš gilumos širdies padėkoti Kūrėjui už šias neįkainojamas Gyvenimo Dovanas.