Raškau šiltnamy pomidorus. Stori, raudoni, oranžiniai, baklažanų spalvos ir beveik juodi…Dedu į pintinę – jau antrą didelę šiandien renku. Pirmoji buvo tik iš vienos lauko lysvės. Rugpjūtis – didysis derliaus metas. Tempiu namo išsišiepus – ne tiek iš laimės, kiek iš sunkumo – reikia ne tik nuplauti, išspausti sultis, išplauti stiklainius, paruošti dangtelius, paskui dar kaitinti, pilstyti… Ak, vėl pusdienis prie karštos viryklės, su kondicijonieriumi svajonėse. Gartraukis ūžia visu smarkumu, bet padeda mažai – aprasoja net langas virtuvėje. Iš kitos pusės, man patinka tas ūžesys, nes turiu priežastį kažko nenugirsti, kažką pro ausis praleisti. Mažieji ko nors nepasidalina, pro ūžesį girdžiu: “mama!”, o pati niūniuoju panosėje ir toliau sau dirbu – ką beatsakyčiau, vistiek negirdės, tai kam laidyti gerklę, tegu patys išsiaiškina, ugdosi socialines kompetencijas.

Šiemet lietaus garsas tapo gražiausia muzika ausims – jo šniokštimas po kelių savaičių pertraukos kartu ir guodė, ir ramino, ir viltį suteikė, kad štai jau baigėsi sausra. Bet paskui ji vėl grįždavo, ir kartais atrodydavo, kad gyvename ne lietaus krašte Lietuvoj, o karčio kamuojamoj Meksikoj. Vidurdienio temperatūros buvo tokios, kad nebelaukiau didelio derliaus iš šiltanamio, nes nes atidarius abejas duris, skersvėjo neužtekdavo temperatūrai numušti, tad ji dienos metu laikydavosi visada virš keturiasdešimt. Bet aš tikrai neprašoviau užsodindama dvi nemažas lysves pomidorų lauke – iš jų ir yra didžiausias derlius. Truputį apmaudu gal, bet ką darysi. Tačiau šiltnamyje šiemet puikiai vasaroja melionai – juos iš sėklų sudaiginau pati, ir tik pirmą kartą, todėl esu ypatingai laiminga – kaip ir kiekvienas daržo naujokas, sukelia daržininkui ypač daug teigiamų emocijų. Štai lauke augančios peruvinės dumplūnės irgi yra mano šių metų džiaugsmo šaltinis. Bet iš sėklų auginti viengalviai svogūnai, deja, nenudžiugino. Pavasarį sodinukų kaina buvo neįprastai aukšta, tad nusprendžiau pamėginti pasėti sėklas. Ant pakuotės rašė, kad svogūnai iš sėklų išauga tik trisdešimt – keturiasdešimt dienų vėliau, nei sodinukai, tad nutariau paeksperimentuoti. Bet pavasarinė sausra, matyt, dar labiau nuvėlino jų dygimą, paskui pasunkino augimą, tad svogūniukai užaugo maži. Kol kas tyliai tupi lysvėse, dar leisiu jiems iki rugsėjo pamojuoti laiškais šalia mėsingų burokų lapų, tegu džiaugiasi saule ir toliau augina roputes.

Mano darže naujokų šiemet yra ir daugiau. Štai labai pasiteisinę gyventojai – garbanotieji kopūstai Kapral. Jų kareiviškos tamsiai žalios rikiuotės ne tik puošia daržą vasarą, bet, panašu, kad juos bus galima palikti ir žiemoti. Be kita ko, gal bijodami jų kaprališkos prigimties, o gal šiaip neatpažinę, jų nepuola kopūstiniai grobuonys, kurie smagiai naikina visas darže pasitaikančias gūželes. Garbanotieji Kapralai traškūs, skanūs, ir drąsiai krenta į salotų dubenis vietoje pačių salotų, kurios ir šiemet mano darže gyvavo labai vangiai. Tiesa, salotinės sultenės ir zelandiniai špinokai šiemet kompensavo salotų trūkumą. Be to, gavau ir daug pamokų, viena jų – atrasti tai, kas auga būtent mano darže, o ne kankintis kasmet su tomis pačiomis kultūromis, kurios, ką bedarytum, augti nenori. Beje, šiemet sėjamų salotų puikus pakaitalas buvo ankstyvą pavasarį nusipirktos parduotuvėje salotos vazonėliuose. Tyčia pirkdavau skirtingas, ir, suvalgius salotas, šakneles įkišdavau į žemę šiltnamyje. Po geros savaitės jau skabėme šviežiai ataugusius lapelius. Tokiu būdu užsiauginau kelių rūšių visokių spalvų salotų. Manau, kad kitąmet nė nebepirksiu salotų sėklų, nes jau tiek daug jų išbandyta, ir visomis nusivilta.

Įjungiu savo tyliąją išverminguolę, lėtaeigę sulčiaspaudę – ji viena iš mano mylimiausių virtuvės pagalbininkų, ir, ko gero, viena iš didžiausių investicijų. Bet ko gi nepadarysi dėl sveikatos… Todėl jau liepą ištraukiu ją iš pogrindžio – aukštos virtuvės spintos, kurioje ji tūno visa žiemą – ir pastatau garbingoje vietoje ant stalo, kad kasdien galėčiau naudoti. Jai padedant, darau labai paprastus ledus vaikams (šaldytas uogas, vaisius, bananus tiesiog sutrina ir išspaudžia per specialų ledų antgalį), na, o rugpjūtį jau pilnai spaudžiu sultis. Iš pradžių –daržovių (tinka viskas, ką mėgstate, su trupučiu to, ko visai nemėgstate, bet kas sveika), vėliau ir obuolių bei morkų. Mano geroji darbininkė dar stovės ant stalo visą rugsėjį, ir ko gero, spalį, kuomet visi gersime sveikas obuolių – morkų – burokėlių sultis ir kaupsime vitaminų atsargas žiemai savo kraujagyslėse ir visose kaupiančiose ląstelėse.

Violetinės šparaginės pupelės Rumba vėjyje rumbos ritmu kraipo užpakalius. Užsilipusios ant žalio tvoros tinklo, mojuoja kitoje lysvėje ant tokio pat tinklo įsitaisiusiems agurkams. Šiemet pagudravau – nesėjau vienu metu visų agurkų, bet pusę lysvės užsėjau, kai kita pusė buvo jau dailiai suaugę penkialapiai daigai. Ši mažytė apgaulė padeda man turėti agurkų derlių ilgesnį laikotarpį – dalis jau suvalgyta, kiti dar auga, o kiti dar tik augina mažulyčius agurkėlius. Taip geriau, nei kad kibirais tempti agurkus, ir per keletą dienų įveikti visos lysvės gausų derlių, taip ir liekant neatsivalgius žaliųjų “vandenukų”. Šiemet, kaip ir pernai, mano gaiviausias agurkinio laiko topas – agurkais gardintas vanduo. Jei birželį į ąsotį merkiau mėtų bei juodųjų serbentų lapus, gardinau citrina ir užpildavau šaltu vandeniu, tai rugpjūtį panašiai mus gaivina agurkai – pripjaustau jų riekučių į ąsotį ir užpilu vandeniu. Po pusvalandžio jau galima mėgautis. Ir gražu, ir skonis toks subtilus, ir tikrai gaivina. Ko tik neprisigalvoji, žmogus, iš to dyko buvimo vasarą – ir ten bėgi, ir ten leki, vos spėji suktis, bet kartu kiek naujo sugebi pamatyti, patirti ir išragauti!

Rugpjūčio pomidorai krenta į lėtaeigę burną, iš kranelio išbėga raudonos sultys be odelių ir sėklų, bet su visais vitaminais, liuteinu ir likopenu. Įmetu dar keletą garbanoto kopūsto lapų, du kiek peraugusius ridikėlius (šiemet juos sėju kas kelios savaitės, tai derlius niekaip nesibaigia), petražolių šakelių – sultys pakeičia spalvą. Įpilu šlakelį mėgstamo aliejaus – sezamų arba moliūgų sėklų, geriu godžiai tą vitaminų bombą ir jaučiu, kaip mano skruostai rausta kaip to pomidoro, o ląstelės užsipildo vitaminais. Galvoju sau – prabangiai gyvenu – šviežiai spaustos sultys, grynas oras, kaitra kaip pagal užsakymą, ir įdegis nuo pat gegužės tarsi būčiau pleže gulėjusi… Tada pasižiūriu į savo rankas ir sugrįžtu į žemę – jose visi ravėjimai, kaupimai ir skabymai įrašyti, vadinasi, ir pomidorinis bei agurkinis džiaugsmas. Na ir gerai, kad yra kas į realybę grąžina. Kitaip, žiūrėk, užsimirčiau, kad visoks geris ne iš dangaus į saujas nupuola, bet iš žemės, prakaitu palaistytas, užauga.

Ramus besisukančios sulčiaspaudės sraigto garsas nenustelbia pomidorų aikčiojimo – nebūna jie morališkai nusiteikę sultimis pasileisti. Bet ką darysi – tenka susitaikyti su likimu, kaip ir mums, daržininkams, pamoka ta pati – priimti viską kaip yra. Gamtą su visais netikėtumais, ir derliaus gausumą arba trūkumą, ir prieš nieką nemaištauti, ypač prieš tą didelę piktžolių armiją, kuri, regis, vos mums nusisukus, ima klonuotis ir nevaldomai daugėti…