Gyvas daržas

Gyvas daržas, straipsnis “Sodo spalvose“ Nr. 7

Kukū, kukū – girdisi tolumoje kukuojant. Garsas ateina per slėnį, priaugusį visokių krūmų ir medžių – ten spėju esant kukuotojos buveinę. Mūsų kaime yra etatinė gegutė – pavadinau ją šitaip, nes ji daugiau nieko neveikia, tik kukuoja. Kaip pradeda gegužę, tai per visą vasarą, diena iš dienos. Greičiau nustembu, jei ji staiga nutyla, nei kad išgirdusi jos kukavimą, nes kasdienis ištisas kukū įsirašo į smegenis tarsi kokia programėlė. Galvoju, kad ta kukutė, kaip sakydavo mūsų jaunėlis, kiekvienu savo kukū skaičiuoja mūsų gyvenimo sekundes, minutes, valandas… Vakare gulėdama lovoje vis dar girdžiu monotonišką ir labai ritmišką kukū savo galvoje – kartais jis padeda užmigti, o kartais – priešingai, trukdo.

Šitaip kukavo gegutė ir iškukavo mums penkerius laimingus metus naujoje sodyboje kaime, tikiuosi, ji nenustos kukavusi dar bent 50, o tebūnie ir ilgiau. Pirmąją vasarą, prisimenu, kaip išbandžiau molio dirvą ir rudeniop įvertinau galimybes joje susikurti daržą. Tąsyk, po širdimi spurdant gyvybei, keturiomis oranžinio molio dirvoje dariau duobutes ir sodinau svogūnų sodinukus. Tuomet mulčiavau šienu (jo radome pilną kluoną – seno, susigulėjusio, net paplėkusio), kažkiek laisčiau, skynėme laiškus ir džiaugėmės. Tačiau vasaros antroje pusėje pamėginus išrauti cibuliukus, jie taip ir liko molyje. Juokas ima prisiminus, o tada buvo ir graudu, ir pikta, nė laistymas nepadėjo – molis buvo sausas lyg asfaltas. Bet iš šios pamokos supratome, kad norint turėti čia daržą, teks užvežti žemės, kuri molį palengvintų.

Antrą vasarą sodyboje jau atsirado pirmasis Gyvas Daržas – mandalos ( apskritimo su viduriuku) formos, į dvylika ratu einančių lysvių padalytas, maždaug vieno aro dydžio, daržas. Mažylį supdama vežime, kažkaip pasėjau, ką sugalvojau, bet ravėjimui teko kviesti pagalbą, nes rugpjūtį per piktžoles daržovių nesimatė. Tą vasarą dažniau teko stumdyti vežimėlį kaimo keliu, vis klausantis kukavimo…

Trečiąją vasarą jau turėjau trepsintį padėjėją ir naują šiltnamį šalia daržo, taigi, darbų padaugėjo, ir vėl mano kova su piktžolėmis (nors aš jas meiliai vadinau geržolėmis) bandė mane pakirsti. Atsilaikiau, pakeitusi požiūrį, nustojau ravėti ten, kur nebūtina, įsigijau patogias Fokino plokščiapjoves, su kuriomis darbas vykdavo sparčiau. Derlius džiugino, nors daržo vaizdas – būsiu atvira – nelabai.

Ketvirtąją vasarą mandalos daržą perkėlėme į kitą dirbamo lauko pusę – arčiau namų. Nes supratau, kad daugaybę kartų per dieną eidama 20 žingsnių mažiau negu pernai, per dieną „sutaupysiu“ kokį kilometrą vaikščiojimo ( O ne, žinau, kad vaikščioti sveika, bet kai pasivaikščioji didelėje sodyboje, tai supranti, kad 10 000 žingsnių – vieni niekai). Nes taip jau yra su šeimyna – tik pradėk darbuotis darže, jau reik bėgti pietus ruošti, arba – nosį ar ašarą mažyliui nušluostyti, arba vyresniuosius peštukus išskirti, tai vandens atsigerti, tai obuliukų paduoti išalkusiems nenuoramoms. Reikia rasti minutėlę kitą ir mums, suaugusiems, popiečio kava pasimėgauti, planuojant ir kuriant tolesnius sodybos puoselėjimo žingsnius, nes kitaip tų darbų neatsiginsi, jie tarsi ir laukia, kada tik tu užpakalį ramiai padėsi ant suolo ar sūpynės…

Penktoji vasara prasidėjo didele sausra. Sėklos nenorėjo dygti, kol jų nepalaisčiau. Bet Gyvas Daržas stiprus, ir net kai aš palūžusi, jis įkvepia man tikėjimo. Net vos keli žali daigeliai jame tarytum iš naujo užsuka ratą naujam gyvenimui. Manęs kartais klausia – kodėl mandala? Nes jas piešiu nuo studijų laikų, jomis gyvenu, gaivinuosi. Norėjau ir darže jaustis kūrėja, santarvėje su gamta. Nes mandalos kūrimas – visada kelionė į save, o apskritimas tarsi apjungia pabirusias detales į visumą, ir tokiu būdu sukuria užburiančią harmoniją. Kuriant – dirbant darže – aš visada pasiekiu darną su savimi, net jei nueinu į daržą pavargusi – atsigaunu, pikta – nusiraminu, liūdna – susitaikau.

Suprantu, kad daržas visai neprivalo būti apskritas. Svarbiausia, kad jis būtų gyvas. Juk jame nuolat kažkas auga, kažkas numiršta. Darže neturėtų būti tręšiama, nes tai puikiai atlieka pūdami šiaudai ar kitoks mulčas. Gyvas daržas mane išmokė klausyti ne tik savo norų, bet ir susitaikyti su netektimis, priimti jame gyvenančius kenkėjus ir jų nesigąsdinti, o tiesiog stebėti, natūraliais būdais saugoti daržoves. Gal todėl man nuėjus į daržą taip lengvai pavyksta pasikalbėti ir išgirsti jo gyventojus? Štai daugiagalvių svogūnų galvos jau traška, susispietusios į lizdą, o viengalviai, žinau, netrukus pradės stenėti, kokie jie stori ir išsipūtę. Taip pat turiu žinojimą, kad jeigu daržas ištvėrė sausrą sėjos metu, su negausiu palaistymu, ir sudygo – jis ištvers ir liepos karščius. Galbūt nebus burokų kilograminių meitėlių, bet tikrai bus ką valgyti.

Šių metų gegužę praėjusi siaubūnė šalna pridarė daug nuostolių daržininkams ir sodininkams, dar daugiau – sukėlė didelį liūdesį. Neslėpsiu, liūdėjau ir aš, radusi apšalusias rožes, nušalusius serbentus, vyšnias, dalį daugiamečių gėlių. Didelėje sodyboje visko apsaugoti nepavyksta, kad ir kaip stengtumeisi, o šalna, matyt, buvo kokia žiemos artima pusseserė, nes vietomis siekė -7 laipsnius, tad kur nuo tokios pasislėpsi. Tačiau aš neliūdėjau ilgai. Gamta mus vis moko kažką gauti, kažko netekti. Kaip sakome, neverk pametęs, nesidžiauk radęs. Priimk viską, kaip yra, ir neįisleisk į širdį liūdesio, nes viskame galima įžvelgti gerąją pusę. Jeigu kasmet pakniopstom verteisi per galvą rinkdamas vyšnias, serbentus ir virdamas uogienes, šiemet gausi pailsėti. O juk uogienių – būkim atviri – kasmet priverdame daugiau, nei suvalgom… Ateis laikas pribaigti užsistovėjusias ir nelaimingas uogas rūsiuose, šaldikliuose, bet tikrai visko užteksime.

Klausausi kukavimo, ir man smagu, kad kaime tiek nedaug svetimo triukšmo, dažniau tik savas – monotoniškai raminamas kukū, protarpiais nuskambantis mūūū iš kaimynų pievos, tarpais – švelnus gandrų kalenimas, šuns amtelėjimas ar gaidžio kakariekū. Jei labai nori – gali išgirsti, kaip skleidžiasi žiedas. Netikite? Pabandykite!

1 mintis apie „Gyvas daržas, straipsnis “Sodo spalvose“ Nr. 7“

  1. Ir as atsigavau paskaicius, nors jau ne pirmas kartas. Bet tikrai miela skaityti, ir taip isigyvenu, tarsi tikrai ten gyvenciau ir su tavo darzu kalbeciau. Kiek tu Jam dvasios iputi, o pati irgi pasisemi😀Nuolatine mainu reakcija 🤣, bet labai draugiska ir su didele meile❤️🌞😘

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s