Gyvas daržas

Spalio mėnesio "Gyvas daržas" iš 19/10 "Sodo spalvų"

Ė, Pagrūzdi, Pažaliuoki!

Tu raudonai nusijuoki,

Aidu atsilieps laukai

Ir oranžiniai miškai.

Neša vėjai ant sparnų

Spalio skrandą už skvernų.

Apsisuko metai greitai, jau dešimtą mėnesį skaičiuojame, ilsindami rankas po vasaros darbų. Podėliuose pūpso gėrybių prigrūsti stiklainiai, kuriuose laimingi dūsauja pomidorai savo sultyse, burbuliuoja rauginti agurkai, raudoniu trykšta burokėliai įvairiuose pavidaluose. Rugpjūčio ir rugsėjo darbymetis praėjo, atslūgo skuba kartu su kraujospūdžiu, kuris tikrai buvo gerokai šoktelėjęs nuo apsisukimų skaičiaus. Ir dabar juntu, kaip kartu su Gyvu Daržu įžengiu į ramųjį laiką – spalį, kuris ne tik tikrąjį rudenį atrakina, bet ir padaro įžangą į žiemą. Pagrūzdžiu, Varniniu ar Pažaliuokiu senolių vadintas mėnuo sugrąžina tylą į laukus, miškus, net ir į dangų, nes daugybė migruojančių paukščių jau kadai paliko Lietuvą, o likusieji irgi elgiasi nelyginant ramiau, nei pavasarį ar vasarą. Net gaidys, ir tas rytais nebe taip linksmai ir šauniai gieda, o vištos, padėjusios kiaušinį, tik kvarkteli keletą kartų, nebesileisdamos į ilgų serijų kudakavimus su pakrykavimais.

Pagrūzdis toks visas neapsisprendęs – ar jam rudenio pažiba būti, ar geriau grąsinti žiema. Žiūrėk, jei vieną savaitę bobas sukviečia šiltas skrandas pamesti ir paskutinį sykį blauzdas saulei parodyt, bobų vasara pasidžiaugti žiopsant į dailiai nuspalvintus miškus, tai jau kitą dešimtadienį grąsiai bruka šaltą rasą rytais, su apšarmojusiais mašinų langais ir daržo pakraščiais. Arba, lyg koks pūtikas, baisiausiu vėju veja visus vidun, liepdamas kurti židinius ir prie ugnies tupėti, užuot vaikštinėjus, nes, mat, gali ir mus, kaip lapus, nupūsti, į griovius suversti ir palikti ten trūnyti per žiemą. Retsykiais spalis ir visai pablūsta – ima ir atšąla tiek, kad žemę gruodas sukausto, arba kokią dieną pridrebia šlaputėlio sniego, kol dar mūsų žieminiai batai dėžėse guli laukdami savo laiko. Tada burbuliuodama ant jo baruosi, kad gi galėtų dar palūkėti, atseit, bus dar to laiko mus pašaldyti ir sušlapint. Bet vistiek traukiu iš spintų šiltus drabužius bei apavą, kad būtume visi pasiruošę visokiam orui. Gal ir gerai, kad jis savo nepastovia nuotaika mus ištreniruoja būti parengty, kitaip, vasaroje užsibuvę, staiga atšalus orams, visai nebežinotume, kur dėtis.

Man spalis reiškia ir galvojimą apie artėjančių kalėdų dovanas, nes būrys tų, kuriuos norisi nudžiuginti kokia miela smulkmena, gana didelis, o rankos tik dvi, kas kad darbščios ir greitos. Taigi, rašau sąrašus, planuoju, kuriu jau dabar: kas ką mėgsta, prisimenu, kam geriau tiktų džiovintų mėtų ir ramunėlių arbata, o kam gal reikia krapų ar daržinio dašio savo įspūdingiems kulinariniams eksperimentams. Kažkam gal levandinis spintų kvėpiklis patiktų, o kitam ir naminis pomidorų padažas, arba šparaginių pupelių stiklainėlis atneštų džiaugsmo. Galvoju, kad tokios mažytės smulkmenos, bet savos, iš savo daržo, ar mūsų su vaikais laukuose surankiotos, arba kartais – drauge sumeistrauti rankdarbiai – daugiau laimės teiktų brangiausiems ir artimiausiems, nei parduotuvėje nupirkta dar viena nereikalinga smulkmena. Tyliai mintiju, kad gal ir Žemei nuo to būtų lengviau, ir vaikus ekologiškai mąstyti mokintume. Nes kiek gi galima pirkti ir vis kaupti apie save daiktus, kai visko tiek daug paprasto, naudingo ir reikalingo – o dar už dyką – gamta pasiūlo. Juk tikriausiai pažįstame kažką, kas, kad ir labai norėtų, neturi galimybės pagrybauti, ir tą žmogų tikrai nudžiugintume sauja džiovintų baravykų, surinktų mūsų miškelyje. Arba gal žinome gėlių mylėtoją, kuriai gėlių sėklos visada dovanoja šypseną veide. Tad su tokiomis mintimis ir vaikštau visą spalį – nes sėklų pasirinkti vis dar galima, jei nespėjome to padaryt iki šiol. Taip pat galime peržiūrėti podėlius džiovintų žolelių, išragauti įvairius jų derinius arbatos puodelyje ir paruošti puikių arbatos rinkinių – sveikatai stiprinti, jėgoms atgauti, vitaminų atsargoms papildyti.

Kaip tikra voverė, laikausi tvarkos tuose savo triūsuose, kad niekas nebūtų pamirštas. Tokiu būdu sutaupau daug savo laiko, nes išvengiu gruodžio karštligės, kuriai daugybė žmonių vis dar pasiduoda.

Kaip tikra kaimietė, džiaugiuosi Varninio laiku, nes dar nereikia šalti rankų, apeinant ūkį, bei vis dar leidžiama pasimėgauti šiltais saulės spinduliais tvarkant peržydėjusių gėlių vazonus, rūpinantis daržovių patogumais rūsyje ar kasant šiltnamyje jaunus braškių sodinukus.

Kaip tikra daržininkė, stebiu temperatūrų svyravimus, dabodama laiku nuskinti paskutinius du didelius moliūgus, besiridinėjančius nurudusiame lauke. Noriu spėti tai padaryti anksčiau, nei piktoji šalna, kuri jau kelis sykius grybštelėjo daržo pakraščius, bet šių dviejų nespėjo užgriebti.

Ėgi, raudonai nusijuokęs Pagrūzdis mirktels tuoj vieną akį, ir, pasipustęs vyžotus padus, nustraksės laukais link miško, savo olon pasislėpti iki kitų metų, užleisdamas vietą šlapiakojui Balaniniui (šitaip seniau vadintas lapkritis).

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s