Spindulys tįsta praplėšdamas storą rūko maršką, leidžiasi tiesiai į mane, tarsi norėdamas įdurti… Nejučiomis nusigręžiu, nuo jo ir nuo rytinio dangaus. Nesinori trikdyti to saulės intymumo, kai ji šitaip kildama maudosi rūkuose, regis, norėdama viena pati tuo pasimėgauti prieš atsiduodama pasauliui. Kažkaip panašiai ir aš jaučiuosi rytais. Nesinori lėkti, bėgti, kilti kartu su gaidžiais kaip vasarą. Norisi ramiai prabusti, susivokti laike ir erdvėje, šiltai apsikamšius pagulėti dar minutėlę, prieš žengiant į naują dieną. Rytai ilgesni, kaip ir vakarai, o štai dienos trumpėja, ir vis atrodo, kad turėjai spėti nuveikti daugiau, bet saulė staiga tik šmurkšt pataluosna, ir lieki nesuspėjęs. Kita … Skaityti toliau: Pasakojimų ciklas Gyvas daržas 5. skyrius Bobų vasara

Pasakojimų ciklas Gyvas Daržas dalis   Užvakar per daržą prabėgo šalna. Ankstų rytą, patyliukais, pirštų galiukais pratipeno, bet savo darbą padarė – kur koks silpnesnis ir jautresnis augalėlis, tai ir krito. Tik ne Bazilikas. Jis vis stovi lygiai taip kaip prieš šalną – karališkai išdidus ir orus, tik spalvą pakeitęs, bet visiškai dėl to nesijaudinąs. Aromatas lygiai toks stiprus ir svaiginantis, įkvepi ir supranti, kad kitąmet šitas augalas turi augti daržo viduryje. Turi karaliauti. Štai krapai neatrodo taip oriai jau kuris laikas. Tarsi suakmenėję vaiduokliai iš pasakos – tankus jų stagarų miškas lyg koks storas voratinklis glaudžiasi tar medetkų ir … Skaityti toliau: Karališkasis Bazilikas

Guli morkos lysvės krašte, išrikiuotos šildosi saulėj, tankūs žali plaukai išsidraikę kaip kokie jaunųjų nuometai. Sakyčiau, tylios oranžinės nuotakos, tik be nuotaikos… Gal kad išplėšiau jas iš dirvos taip netikėtai, o dar už plaukų… Dvi sprogusios išilgai pusiau, matyt iš to ilgesingo laukimo savųjų jaunikių. Ne visas roviau, tik pačias didžiausias šiandien – niekaip nespėju su darbais apsisukti. Toks tas derliaus nuėmimo laikas darže – čiupt už važių, ir vėl iš pradžių. Šparagines pupeles skinu, kibirais nešu, verdu, šaldau, valgau, apsisukus po trijų dienų vėl tas pats. Viena violetinė gražuolė – na, tikra Rumba – užsikorus ant kukurūzo, apsivijus patį … Skaityti toliau: Gyvo daržo bulviakasis

Ne tai kad ruduo, dar ne, dar vasara kalendoriuje skaičiuoja paskutines dienas. Bet kažkoks ilgesys į širdį braunasi, žvelgiant į dangų. Užvakar gandrus išlydėjau, mintyse. Nes jau beveik savaitę nebegirdėt kalenančio šnekučiavimosi nei rytą, nei vakarą. Šiandien vėl, nei iš šio, nei iš to, gervės klykdamos virš kiemo praskrido. Vakar tik viena gervė, kokia paklydėlė, o šiandien visa didelė V rikiuotė… Dangus dangum, o aš bulves kasu. Rankomis iš žemės, nereik man nei kastuvo, nei šakių. Anądien kalendoriaus lapelyje skaičiau, kad daržiningai nuolat šią dilemą sprendžia – kuo geriau kasti bulves – kastuvu ar šakėmis. Man rankomis geriausia, tikrai. Ir … Skaityti toliau: Gyvas daržas 2

Kukurūzai šlama vėjyje kaip kokie pletkininkai, kol aš susilenkusi lysvėje skabau milžiniškus runkelių lapus mūsų išpuikusiom vištom. Kukurūzus tyčia susodinau keturiom eilėm daržo krašte, kad užstotų vėją. Kai kurie jų jau iškėlę grėsmingas savo šluotas į dangų, tarsi sako šalia išsidriekusiems arbūzams: pažiūrėkit, kokie mes dideli, o jūs ten, pažeme raitotės… Iš tiesų, prisiraitę anie, ant šiaudų pasklidę, nebepamenu, kiek daigų būta, bet dvi ilgos lysvės, kaip ir kukurūzų… Arbūzų lapai tankūs, tarsi žalias kilimas, apsipylę geltonais žiedeliais, vilioja bites. Tam kilime daugybė mažų kamuoliukų jau primegzta, nebeskaičiuoju. Bet yra ir aštuoni nemaži kamuoliai, jau keli vos telpa į delną. … Skaityti toliau: Gyvas daržas