Gyvas daržas

Sausis (rašinys publikuotas žurnale “Sodo spalvos“ 2019 m. nr. 1)

Šaltas rytas. Baltas. Net mintys sušalusios, jokio veiksmo galvoje, tik kūnas atlieka įprastus veiksmus, kaip kiekvieną rytą. Dangus nusidažęs raudonai, pro medžių šakas veržiasi ankstyvi saulės spinduliai, tarsi norėdami apkabinti, paglostyti tas šakas, tada kelią, besidriekiantį tolumon, o tada ir mano akis, žvelgiančias į baltą rytinį tolį. Toks tas sausis. Kalendorinė pradžia, kuri niekaip nepriverčia manęs pradėti ką nors naujo. Kaip tik atvirkščiai, pošventinis šurmulys, regis, nusinešė paskutinius įkvėpimo resursus, nors morališkai, atrodo, tiek ruoštasi, štai, nuo naujų metų kad imsiuosi, kad pulsiu, rankoves pasiraitojus… Bet ne. Atrodo, ne laikas niekam.

Veidaknygės daržininų grupės pamažu atgyja, vis dažniau pasirodo užsinuobodžiavusių daržininkų klausimai „ką veikiat, ar jau pasėjot paprikas?“, arba, dar blogiau, desperatiški šūksniai – „kad greičiau tas pavasaris, pasiilgau žiedų ir sukišti rankas į žemę!“. Nesuprantu tokių desperacijų. Man kaip tik didysis poilsio laikas įjungęs visus stabdžius, ir kur jau kur, o nei darže, nei sode vaikštinėti dabar nenoriu. Na, gal nebent pažvelgti į juos mylinčiomis akimis pro langą, pasigrožėti šerkšno darbais ant pasilikusių žolynų, sniego kepuraitėmis ant hortenzijų papurusių galvų… Juk taip gera tiesiog tūnoti krėsle priešais šnekantį židinį ir megzti. Klausytis ugnies pasakų ir negalvoti nei apie sėją, nei apie ravėjimą.

Ak, štai taip paleidi mintis, ir jos, neklaužados, vistiek apie daržą pradeda suktis. Ne, nesėju aš paprikų sausį, tik vasario gale. Nesu tokia uoli ir užsidegusi. Man patinka pasiilgti žemės darbų, kad tas ilgesys manyje bręstų, noktų, o paskui balandį išsilietų su visa jėga kaip koks krioklys, ir padėtų man įveikti taip staiga užgriuvusius darbus. Sausį gi miega gėlės, snaudžia petražolės apsnigtais lapeliais, sniego traškėjimo klausosi medžiai, gražiai pasipuošę. Vienas kitas poras darže mojuoja žaliais lapais, nepaisydamas, kad šalta. Sausis toks baltas baltas, šviesus ir švarus lapas. Gamtoje ir galvoje. Pats laikas nurimti, įsiklausyti į gamtą ir į save. Pamatyti, išgirsti, pajusti. Sausis dovanoja neįkainojamą dovaną – laiką sau, neskubėjimą, stabtelėjimą. Tada pailsiu, atsigaunu, įsikvepiu iš naujo.

Na, ta ramybė iš dalies tėra tik paviršutinė, nes mes juk ne meškos, žiemos miegui neįmingame. Nors…aš kartais galvoju, kad praeitam gyvenime turbūt buvau meška, ir kad, užsitraukusi šiltas vilnones kojines, galėčiau čiulpti sau leteną visą sausį ir dar vasarį, nenerimaudama ir nesivartydama kaip koks barsukas, kuris vis tikrina, ar pavasaris jau, ar vis dar žiema… Bet šiame gyvenime nesu meška, tik mintys mano kartais meškiškos, todėl žiemą man jos labai tinka. O iš tiesų yra to gyvenimo ir sausį.

Kad ir kaip atrodytų viskas primigę, o štai zylės dirba nesustodamos, vis apie langus zylioja, vis dūzgia tarp slyvos šakų, iki lesyklos ir atgal, vis dairosi, ar katinas nesikėsina joms pietų sutrukdyti. Kokią dieną pamirštu kruopų įberti, žiūrėk, ir prie lango atleikia, primena apie save. Nesvarbu, ar žemė po sniegu, ar tik šiaip šalta, bet lesalo paukšteliai sau randa sunkiau, tad tenka pasirūpinti mums. Užtat vaikams smagu, prisistumę kėdes žiopso pro langą, kaip zylutės dūzgia, smalsu jiems, kiek gi jos per dieną gali sulesti.

Darže irgi gyvenimo pilna, nors ir mažiau matomo. Bet atidžiau pažiūrėjus į šiaudų sluoksnį, kuris dengia visą daržą, matosi, kad po šiaudais gyvenimas vyksta ir žiemą. Pavasarį, kai bus sėja, rasiu galybę urvelių, takelių, pelyčių magistralių, o gal net ir kokio kurmio. Dar daugiau gyvybės gali išgirsti nuėjęs į rūsį. Ten podėliuose nerimaudami savo eilės laukia burokėliai, kurių pernai užaugo tiek, kad tik laimingieji pateko į stiklainius, o kitiems teliko stresas ir laukimas – ar į mūsų pilvus aniems bus lemta, ar į vištų snapus. Bulvės rūsy šiemet irgi nepatenkintos, kai tik nueinu jų pasirinkt, vos pravėrus duris nerimsta jų burbuliavimas – matai, ankšta joms, didesnės paslėgusios mažesnes, kita, žiūrėk, iš piktumo net pelėsiu apsiputojus. Et, rūsy darbo pasitaiko ir sausį – perrinkti, išmesti, išrūšiuoti. Morkos nesusipratusios, ar joms džiūti, ar dygti – vienos vienaip elgiasi, kitos kitaip. Matyt, drėgmė rūsyje neatitinka karotininių gražuolių poreikių. Tik runkeliai sau tyli ramiai, nesiskundžia ir nepurkštauja, jiems viskas aišku, ir didesnių norų, kaip patekti vištoms į lovį, jie neturi.

Pareinu iš rūsio, susirandu spintoje savo sėklų dėžutę. Didelę tokią turiu, joje laikau ir pirktines, ir rinktines iš daržo sėklas. Dėžutėje nieko ypatingo, nieko labai naujo, nors ji pilnut pilnutėlė, neseniai gavau paštu sėklas, pirktas internetu. Sausis yra tas laikas, kai peržiūriu ką turiu, ko trūksta. Pasiimu ir seną „daržo sąsiuvinį“ – tokį nelabai dailų, žemėtais pirštais nučiupinėtą, užsiraičiusiais kraštais. Bet labai reikalingą ir svarbų. Jame kasmet piešiu savo daržo planą, rašausi darbus, kuriuos reikės atlikti, augalų veisles, kurias sėjau, su datomis, kada sėju, su pažymėjimu, katros nedygo, o kurios buvo labai derlingos.

Sausis yra planavimo laikas. Bet ne laukimo. Tegu daržai ir sodas manęs palaukia. O aš žiemos vidury verčiau pasuksiu galvą, kaip šiemet geriau susėti daržoves, kokius priešsėlius ir kaimynus parinkti, kad nesipeštų, kad draugautų ir vieni kitiems derėti padėtų. Sausiu pasimėgausiu kantriai ir išbaigtai, nes noriu, kad šių metų lapas, kuris dabar baltas, pamažu būtų prirašytas ir pripieštais gražių, gerų, prasmingų ir naudingų dalykų, kurių užtektų visiems naujiesiems metams. Štai taip.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s