Gyvas daržas

Pasakojimų ciklas Gyvas daržas 5. skyrius Bobų vasara

Spindulys tįsta praplėšdamas storą rūko maršką, leidžiasi tiesiai į mane, tarsi norėdamas įdurti… Nejučiomis nusigręžiu, nuo jo ir nuo rytinio dangaus. Nesinori trikdyti to saulės intymumo, kai ji šitaip kildama maudosi rūkuose, regis, norėdama viena pati tuo pasimėgauti prieš atsiduodama pasauliui.

Kažkaip panašiai ir aš jaučiuosi rytais. Nesinori lėkti, bėgti, kilti kartu su gaidžiais kaip vasarą. Norisi ramiai prabusti, susivokti laike ir erdvėje, šiltai apsikamšius pagulėti dar minutėlę, prieš žengiant į naują dieną. Rytai ilgesni, kaip ir vakarai, o štai dienos trumpėja, ir vis atrodo, kad turėjai spėti nuveikti daugiau, bet saulė staiga tik šmurkšt pataluosna, ir lieki nesuspėjęs. Kita vertus, viskas juk sulėtėjo. Čia, kaime, gamtoje, tikrai sulėtėjo. Rytinis stingulys ne tik mano gyslose kraują pristabdė, bet ir medžių syvuose, ir gėlių paskutiniuose žieduose, regis, visa, kas gyva, rytą būna susitraukę nuo drėgmės, tamsos ir vėsos, ir tik gerokai įdienojus prabunda, atkunta, gyvena toliau.

Kiekvieną rytą atsibudusi padėkoju Pasauliui: už tai kad esu, kur esu, su kuo, ir kam. Kaip nuostabu gyventi, išgyventi, iki gelmių gelmės išjaučiant  ir regint bei girdint kiekvieną savo aplinkos, kitų ir savęs pačios pasikeitimą. Koks stebuklas stebėti ir PAstebėti, kas buvo, kaip yra ir pasvajoti, kaip bus. Teigiamai nusiteikti priimti tuos gerus pasikeitimus į savo gyvenimą, nes kodėl gi ne? Kodėl gamtoj viskas taip paprasta ir lengva? Juk žolė auga, krauna sėklas, nesibijodama, kad tai daro nevykusiai, netinkamai ar per prastai. Gėlė žydi, sleidžia aromatą arba ne, yra spalvinga arba blyški, nepaisydama, ko Pasaulis ar aš iš jos tikiuosi. Net ir morka, auga sau, visa individuali, ir nesusireikšmina kad patiktų visiems, ar kad visi ją mėgtų. Tai kodėl mums, žmogeliams, taip sunku gyventi ir mąstyti paprastai? Kodėl vis norisi konkuruoti su kažkuo, būti –iausiu kuo daugiau sričių?

Et, keistos tos rytinės mintys. Nusipurtau miegus ir kylu. Nes priklausydamas sociumui negali nei rytais ilgėliau pagulėti, nei niekur neskubėti. Keliesi, žadini vaikus, krutini, budini, visaip kutini, kad tik prasibustų, kad LAIKU išsiridentų iš lovos. Ir tikrai, kaip sunku – pačiai sunku, tai kur jau vaikui – tie patalai tokie šilti, minkštučiai, o miegas blakstienas lipdo, kur ten mokykla ar darželis…

Aną rytą prieš budindama vaikus sugalvojau iki vištidės nueiti grūdų įpilti, bet vos išėjusi pro laukujes duris, sustingau – pamačiau kažink kokius keistus žmogystų siluetus mano darže krutančius. Kas gi tai galėtų būt? – pamaniau…Tokį ansktyvą rytą, kai net patys vorai tingiai tinkluose sūpuojasi, o saulės brėkšma tokia nežymi… Paėjau kelis žingsnius per kiemą daržo link, ir pasislėpusi už liepos, suklusau. Išgirdau keletą moteriškų balsų kažką tyliai aptarinėjant, retsykiais garsiau nusikvatojant, kartais valiūkiškai sukrizenant.. Slėpdamasi už kamieno, atsargiai įsižiūrėjau atidžiau: vidury mano daržo sustojusios trys nematytos moteriškės, nei nuogos nei apsirengusios, pasirėmusios kažin kokių lazdų ar pagalių. Viena įsisupusi  lyg į kokį voratinklį, kitos plaukai žvilga rasos lašeliais, aprėdo nė neįžiūrėjau, tik geltoni klevo lapai, dengiantys slapčiausias vietas… Trečioji stambesnė už kitas dvi, ir lyg vyresnė, rankoje laiko kažkokių žolynų pundą, apsitaisiusi tokiu plevenančiu rūko apdaru, padabintu oranžinėm uogom (spėju – šermukšnio), taip tirštai suaustu, kad net apvalias formas sunku įžiūrėti. Negirdžiu, ką jos kalba, bet suprantu, kad aptarinėja ką, o gal tariasi dėl kažko. Paskui visos trys susikimba už rankų ir, kiek pakilusios nuo žemės, sklendžia ratu aplink visą daržo centrą, kur vis dar žydi ir kvepia tagetės. Tada stambuolė smagiai suploja delnais, ir visos trys pranyksta rūke tarsi jų nė būti nebuvę… Išlendu iš slėptuvės, bėgte bėgu į daržą, bet ten nieko… tik apėjusi centro ratuką randu numestą žolynų puokštę, kurios vakar čia tikrai nebuvo, ir pati, žinia, jos nepalikau.  Šuva užsimiegojusi išlenda iš būdos, nieko nei girdėjus, nei mačius, garsiai nusižiovauja ir pasirąžo, vizgindama į mane uodega.

Štai toks rytas. Trepsiu iki vištų, svarstydama, ar tik nebūsiu pačių tikrųjų Bobų regėjus… Juk, jei jau jų vasara, tai turbūt jos iš pogrindžio išlenda ir kažin ką gero veikia tokiomis gražiomis dienomis ar naktimis?

Einu atgal pro daržą, ir tokia moteryste man nuo jo dvelkia… Atsiveria namo durys, išgirstu šaukiant: mama, kas pusryčiam?!Skubinuosi namo paslaptingai šypsodamasi. Nė nesakysiu savo vyrams, ką mačiusi, vistiek anie nepatikės, o jei jau man pasisekė tikrąsias Bobas savo esybėje regėti, tai turbūt labai didelė sėkmė mane ištiko.

Vienas raudonas saulės spindulys grybšteli už skruosto, nuslysdamas per blakstienas. Suprantu, kad Saulės rytinės rūko vonios jau baigėsi, ir ji visam gražume pasirodo Pasauliui. Giliai giliai įkvepiu ir dar giliau iškvepiu, bet tik orą – šio ryto stebuklą nešuosi į dieną. Dar vieną nuostabią, saulėtą Bobų vasaros dieną. Vėliau įdienojusiame danguje pamatau kažkokius keistus ženklus, ar nebus čia tų pačių Bobų su šluotomis pralėkta?

 

dangus.jpg

1 mintis apie „Pasakojimų ciklas Gyvas daržas 5. skyrius Bobų vasara“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s