Dangus dangum, o aš bulves kasu. Rankomis iš žemės, nereik man nei kastuvo, nei šakių. Anądien kalendoriaus lapelyje skaičiau, kad daržiningai nuolat šią dilemą sprendžia – kuo geriau kasti bulves – kastuvu ar šakėmis. Man rankomis geriausia, tikrai. Ir tas geras jausmas kuistis gyvoje dirvoje…šilta taip, saugumas kokis tai galvoje, lyg į vaikystę būtum grįžęs. Paneri delnus, pirštus pakrutini, išneri su dičke bulve delne… Du krūmai – pilnas kibiras. Šiemet. Pernai po šiaudais auginome, tai nebuvo taip smagu rinkti, ieškojom kaip grybų – nuskendusios, užsislėpusios buvo, ir derlius mažas. Šiemet “gaspadoriaus“ bulvės, žemėn suguldėm, gaspadoriškos ir užaugo. Nors koloradai puolė aršiai nuo pat birželio, bet užaugo, atkovojom.

Na, argi pirkdama bulves maximoj, būčiau atėjusi iki tokių kontempliacijų bulvių tema? Žinoma, ne. Bet buvimas arčiau žemės leidžia dažniau sustoti, mintimis paklaidžioti apie paprastus dalykus.
Štai vakar baigiau raižyti arbūzą. Užaugo šį kartą dideli, nors ir ne milžinai. O sultingi, o saldūs! Vieni dar noksta, kitus jau ir pamiršom, o šitam vienam pasisekė meno objektu tapti. Idėja ne mano, nesisavinu. Bet mandala man piešiasi ne tik daržo formoj ar ant popieriaus, bet ir ant arbūzo. Nes bet koks apvalumas užglosto aštrius kampus, duoda stebuklingą poveikį. Iš šalies gal ir keistai atrodo, kai tupi lysvėj vidutinio amžiaus moteriškė “su dviem aukštaisiais“, ir virtuviniu peiliuku arbūzo žievę gremžia… O man vienodai, kas ką pagalvos. Užplaukia, ir darau pagal širdį.

Et, gerumas gyvenimo… Štai šiandien visą dieną lijo, ir dar kelias dienas, o gal visą savaitę žada tęsti, o man nė motais. Nes lietus reiškia grybus. Aišku, avietėms šermenys, dalis nesunoks, kita dalis nebus saldžios…Na, bet ką dabar, prieš gamtą nepapūsi. O džiaugtis reikia tuo, ką ji duoda (mainais į tai, ką pati pasiima).
Štai burokai mano darže šiemet dievaži nenormaliai dideli užaugo. Tie, katrie apvalūs, tai sulig arbūzais. Pažadu sau – kai rausiu, tai ir sversiu, ir pamatuosiu, nes kaip gyva dar tokių nemačius. O tie, kur cilindriniai, tai guli kaip meitėliai išvirtę ant lysvių, prašosi išraunami kartu su runkeliais. Bet negaliu, kalendorius stabdo. Dar nė ne rugsėjis. Iš tiesų rugpjūčio galas daržininkui pats maloniausias laikas. Didieji skubieji derliai jau daugmaž sudoroti, ravėjimo daug nebėra, o net jei yra, tai galima jau kiek ir apsileisti, nes daržovės seniai praaugę nusususias amerikonkas, o didžiosios balandos vištoms sumaitintos. Grėsmės nėra, iki kito pavasario. Aš, tiesą sakant, nemėgstu palikt darže tuščios vietos, todėl šiemet sau papildomą darbą susigalvojau – kasu iš gėlyno gėles, kurios ten skursta, ir sodinu į atlaisvintas lysves. Nes čia per vasarą puvo šiaudai, žemė trąši, bus gerai gėlėms sutvirtėti ir subujoti. Apmulčiuoju persodintas naujais šiaudais, ir vėl ramu.

Gerai pagalvojus, taigi viskas dėl tos ramybės. Balanso, sakant buhalteriškai, arba harmonijos, sakant lyriškai. Ramybė, kai būni arti žemės, ir supranti, kad vistiek viskas įvyks taip, kaip turi įvykti, o ne taip, kaip tu panorėsi. Arba išmok norėti teisingai… Stebi, raminiesi, kvėpuoji, nė jogos nereikia.

Žiū, daržo krašte vijoklinės pupelės mojuoja kukurūzams, kaip kokios padūkę mergiotės, dėmesio prašydamos… O anie, burbuoles į šonus išvertę, lankstosi vėjy.. Kur nekur bulvės iš kupsto išlindusios – pačios smalsiausios net pažaliavę – drąsios, ką ir besakyti. Tuoj bus joms reabilitacija rūsio tamsoj, poteriautų nesmalsavusios. Bet kur tau, gyvam darže visi savaip aktyvistai. Avinžirniai, kiekvienas savo ankšty tupėdamas, stiebui linguojant, kaip kokie varpeliai skamba. Kviečia mane juos rinkti, bet aš jau sykį pabandžiau, ir nebežinau ar dar kartą pasiryšiu – per 10 minučių išgliaudžiau 20 žirnių…Toks žudantis “efektyvumas“ demotyvuoja. Tai kol kas praeinu pro juos iškelta galva, tegu patys nusikulia, jeigu tokie išpuikę, po vieną ankštyse sėdi…

Ne tai kad ruduo, dar truputį ne. Tik labai apčiuopiama rudenio nuojauta. Tas artėjantis tylos laikas, paįvairinamas slyvų ir obuolių bumsėjimo į žemę, tas tylus grybų augimas, paskutinės dobilų šypsenos rusvėjančioj pievoj, ta giliai įsismelkianti vidinė tyla, kai galvoje nurimsta minčių dūzgimas, o vietoje ropių, sapnuose pasirodo oranžiniai moliūgai, pranašaujantys tikrąjį rudenį.

Ieva Anelauskaitė Motiejauskė
2018 m. rugpjūtis