Gyvas daržas, straipsnis “Sodo spalvose“ Nr. 7
Kukū, kukū – girdisi tolumoje kukuojant. Garsas ateina per slėnį, priaugusį visokių krūmų ir medžių – ten spėju esant kukuotojos buveinę. Mūsų kaime yra etatinė gegutė – pavadinau ją šitaip, nes ji daugiau nieko neveikia, tik kukuoja. Kaip pradeda gegužę, tai per visą vasarą, diena iš dienos. Greičiau nustembu, jei ji staiga nutyla, nei kad išgirdusi jos kukavimą, nes kasdienis ištisas kukū įsirašo į smegenis tarsi kokia programėlė. Galvoju, kad ta kukutė, kaip sakydavo mūsų jaunėlis, kiekvienu savo kukū skaičiuoja mūsų gyvenimo sekundes, minutes, valandas… Vakare gulėdama lovoje vis dar girdžiu monotonišką ir labai ritmišką kukū savo galvoje – kartais … Skaityti toliau: Gyvas daržas, straipsnis “Sodo spalvose“ Nr. 7