Savo laukimus ji žymėjosi kalendoriuje. Jis buvo pilnas visokių raudonai, mėlynai ar juodai apibrauktų datų. Kai kurie turėjo trumpus prierašus. Kai kur nuo vienos datos per visą savaitės ar dar daugiau, ilgį, driekėsi ištisinė linija, virš kurios būdavo parašyta: “atostogos“, “stovykla“, “paroda“ ir pan. Kalendorius buvo primargintas laukimais. Bet apie tai niekas namuose nekalbėjo, nes laukimai visada būdavo uždaryti jos vienos širdyje. Užrakinti ir saugomi, kartu su milijonais kitų svarbių dalykų, prisiminimų, išgyvenimų…

Bet gyvenimas ne vien tik iš laukimų ir ne vien tik iš datų. Štai šiandien ryte švietė saulė, ir atrodė, kad vėjas nurimęs. Po pietų staiga pakilo vėtra, pradėjo grėsmingai pūsti stiprūs gūsiai, dangus apsitraukė ne tik visam kaime, bet ir aplink, kiek akys užmatė. Ir ji bėgo gelbėti beveik išdžiūvusių skalbinių, kuriuos jau naktį buvo kartą suliję. Ir bėgo uždarinėti durų kituose sodybos pastatuose, bei kuo skubiau sugrįžti trobon, kad nuramintų nusigandusį mažylį, kuris, pasilipęs ant lovos ir prispaudęs nosiukę prie lango, nerimaudamas žvelgė laukan. Nes vėjas gali nunešti. Viską nunešti, bet ką, net ją – mamą…

Pavakarin, vėl visai nelauktai, vėjas aprimo, nors ir nenurimo visiškai. Ir tada mažasis padėjėjas išėjo kartu su ja į daržą, kuriame pilna gyvybės ir visada yra kas nors valgomo. Kol ji karpė geltonus ir oranžinius medetkų žiedus, peraugusius žirnius, sužydėjusias petražoles (sakė jam, kad bandė įvesti tvarką šioje pamišusioje augalų raizgalynėje), jis triūsė apie greta riogsančią bulvių kasimo mašiną. Toks įdomus daiktas, o vis nėra kada apžiūrėti, vis kiti darbai. Bet šiandien buvo kaip tik laikas, nes mama šalia, o braškės jau suvalgytos, ir jam nereikia tipsenti šalia pražiota, lyg paukštelio, burnyte laukiant uogos. Ir vėl, taip visai nelauktai, ta bulviakasė sumanė pakrutėti ne visai taip kaip jis planavo, ir perrėžė veidelį prie pat akytės… Net verkti skaudėjo. Gerai, kad mama čia pat. Gerai, kad už rankutės paėmė ir nusivedė, ir parodė milžiniškų žemuogių – geltonų, kurių anasyk jis, mažulis, nevalgė iš savo neišmanymo, o šįkart paragavo, nes gi braškių ar taip ar taip nebėr…

Ir dar nelaukčiau buvo, kai vakare, po maudynės šiltoje vonioje, mažieji su mama virtuvėje visi kartu valgė manų košę vakarienei, pagardintą ruduoju cukrumi ir cinamonu… Ir bevakarieniaujant šitaip, visai netikėtai, mama pamatė danguje vaivorykštę – pirmąją šiais metais. Ir visi metė šaukštus, ir bėgo prie kito lango žiūrėti. Nes tokių dalykų kalendoriuje nepažymėsi. Nes jos veidas irgi nušvito, ir ji išbėgo į lauką fotografuoti. Ne todėl, kad galėtų įkelti tą nuotrauką paskui “kažkur“ ir su “kažkuo“ pasidalinti. O todėl, kad tas, kurio laukimas stipriai širdy susispaudęs, dabar toli nuo namų… ir todėl kad vaivorykštė yra ta spalvotoji juosta, į kurią įsisupusi ji gali užkopti į savo Ramybės kalną, kai jo nėra, kai jis toli, kai reikia sulaukti…

Vienoje dangaus pievoje lakstė pūkuotos ir baltos avys, o kitoje, visai čia pat – grėsmingai juodos garbanės. O vaivorykštė, įkišusi nosį į piktą debesį, šypsojosi lietaus nupraustai žemei. Ir ji žinojo, kad laukimas visada ištirpsta, išbyra lyg smėlis tarp pirštų, ir tada galima atrakinti širdį, atlapoti iki galo ir viskuo, kas sudėta, pasidalinti. Nes ilgesys – laukimo brolis, ir jis gali skambėti labai skirtingai…

O šitas vakaras – toks pats, kaip vakar ir rytoj.

Toks pats savo rausva tyla nuo besileidžiančios saulės.

Toks pats savo melsva ramybe.

Toks pats pripildytas tavo ir mano spengiančių vilčių.

Geriame godžiai abu iš ilgesio taurės…

ir tas mudviejų laukimas, suspaustas saujose…

jis sunkiasi pro pirštus, varva dideliais lašais ir sklaidosi tarp mūsų…

Svaigstame glostydami vienas kitą žodžiais.

Gal sulauksim, kol išvarvės visas, ir nebeliks?…

Gal jau poryt?…

Eilės iš knygos “Skambėjimas atskirai“, 2009m.