patyrimai

Sausis

img_20190110_153648

Šiemet sausis kaip pernykštis kovas. Pašąla, atleidžia, vėl pašąla. Kaskart šviežiai pasnigus veju vaikus į lauką džiaugtis sniegu, čiuožinėti ir lipdyti senius, nes visada neaišku, kiek valandų ar dienų tas džiaugsmas truks. Ir pati neatsilieku pasidžiaugti – žingsniuoju kaimo keliu kaip koks buratinas, plačiai mojuodama rankomis, nes nuo sėdėjimo troboje, atrodo, kraujas baigia sustoti, o nugara surakinta kaip senas lagaminas.  Maja lekia kartu, jos juodas kailis gražiai žvilga baltame sniege. Visada kupina reikalų, bėga ir šen ir ten, kartais prapuola iš akiračio. Aplekia laukus, pakrūmes, išuosto pėdas, pėdeles, o jei pamato kokią stirną, tai rūksta kaip juodulys ton pusėn, šauk nešaukęs, neprisišauksi.

IMG_20190112_113957.jpg

Et, gerai prasijudinti kasdien, ir oru pakvėpuot sveika ne tik kūnui, bet ir sielai. Daržas miega, sodas išvis komos būsenoj, kas dar belieka, kur akis paganyti? Štai einu ir žvalgausi. Saulėtą dieną saulės dyvų akims netrūksta – ten pasidabruota, čia paauksuota, o jei dar rausvai patonuota, tai išvis grožis įstabus į smegenis ilgam įsirašo . Pasnigus medžių šakos įspūdingai atrodo, miško keliukai, kuriuose matyti tik stirnų brydė ar žvirblių su zylėmis lengvas tango dėl kokios sėklos – kaip pasakų labirintai, tereikia vaizduotę įjungti. Kaimyno sodyboje milžiniškos kūginės tujos tarsi kokia imperatoriaus gvardija, spindi rausvai auksuotais antpečiais, lyg lauktų komandos pulti į mūšį. Socialiniai tinklai mirga nuotraukomis – žmonės dalijasi tais grožiais, nes nesidalyti ir sau vienam grožėtis sunku ant dūšios. Kita vertus, vaizdai nuotraukose gerokai nutolę nuo ryškios, gilios tikrovės. Niekada nuotrauka neperteiks jausmo, kurį patiriame regėdami gyvą vaizdą, bet fotografuoju ir aš, ir kartais dalinuosi, tarsi norėdama paguosti tuos, kurie šito grožio nemato. Pavyzdžiui, emigrantus kitose šalyse, kur sniego iš viso nebūna. O juk sniego ilgesys iš jų niekur nedingęs, nes jei esi gimęs Lietuvoje, esi žaidęs sniego karus ir statęs sniego pilis vaikystėje, tai sniego jausmas ir šauksmas žiemą labai stiprus. Na, aš taip galvoju. Nes juk visa tai mūsų dovanos – gimstame, gauname jų daugybę, sukaupiame storesnius gražių prisiminimų albumus, nei nuotraukų. Tad kartais žiūrint į kitų fotografijas gali tie prisiminimai mums iškilti ir padovanoti netikėtą džiaugsmo valandėlę…

img_20190110_160428

Nukrypau nuo temos. O kokia gi tema buvo? Ak, sausis. Šiemet jis toli gražu ne sausas. Kaip tik atvirkščiai, labai labai šlapias. Bet žemei turbūt gerai, nes vasarą ji tikrai nepakankamai atsigėrė, o ruduo irgi nebuvo dosnus vandens. Net baugu pagalvoti kad mes, mūsų Lietuvoje, galėtume jausti vandens stygių, ar ne? O juk daugybė regionų jaučia. Kas turi šulinius – ir visai liūdnai. Kas gilesnius gręžinius – ne taip, bet pokyčiai irgi juntami. Vandens filtrai greičiau užsineša, reikia dažniau keisti. Vadinasi, žemės syvai net ir ten, giliai, gerokai išsekę. Manėme, kad klimato kaita nepalies mūsų, tik mūsų vaikus? Ak, aš tikrai taip maniau, nors ir nesidžiaugiau. Vis tikėjausi, kad naujos kartos nuo mažens išmoks kaip gyventi tame pasikeitusiame klimate. Bet va patys jau dabar gauname tokias pamokas, kad reikia skubiai ir gerai mokytis, nes gamta klaidų neatleis… Mano paauglys sūnus, kai išgirsta mane aimanuojant dėl oro, vis sako: mama, taigi bus tik blogiau, klimatas tai keičiasi… Taip, sūnau, tik bus ne blogiau, o sunkiau prisitaikyti. O prisitaikyti teks, jei norėsime išlikti. Todėl kaskart, jungdama skalbyklę, indaplovę, atsukdama šilto vandens kraną, mintyse padėkoju už tą mano turimą komfortą, apie kurį mano močiutė net nesapnavo. O aš jį turiu, jis sutaupo man daugybę laiko, jėgų. Tik nevalia viso to priimti kaip duotybės, reikia tuo džiaugtis ir už tai padėkoti. Nes pasaulyje ir šiandien dar pilna moterų, kurios viso to neturi, o gal ir niekada neturės… Vadinasi, man pasisekė labiau negu kažkam kitam. Tai būti nedėkinga tiesiog nevalia.

Išsivarau mašiną iš garažo, susodinu vaikučius. Nereikia jiems bristi per sniegą ir vėją 4km į mokyklą. Ar suvokiame, kokioj prabangoj mes gyvenam? Kažin. Aišku, kai pagalvojam, susivokiam. Bet ir vėl, priimam kaip duotybę, atseit, nusipelnėme, tai ir turime. Bet širdy tyliai kirba – reikia džiaugtis ir tuo. Ir padėkot nepamiršti. Nes tai, ką turiu šiandien, nebūtinai turėsiu rytoj. Arba, rytoj gal turėsiu dar geriau, bet kaip nepavirsti nedėkinga kiaule, kuri tik ima, ima, o dalintis nenori?

Štai nuo pačio ryto kiek visokių pamąstymų galvoje kirba… Nesurašyčiau, jie taip ir kirbėtų man, virsdami nenutrūkstančiu dūzgimu. Todėl rašymas man kaip vaistai. Ir ačiū, kad yra skaitančių, gal skaitant tokį dūzgimą, ir jūsiškis galvose aprimsta?

Galvoju, kad reiktų kiekvienoje dienoje gebėti padaryti kokį nors mažyti gerumą be atlygio, kitam. Visi taip galvotume – kiek mažyčių gerumo aktų įvyktų, įsivaizduojate???

Kviečiu pradėti jau nuo šiandien. Tokiu būdu ir dėkingumą gyvenimui išreikšime, ir kitiems džiaugsmo padalinsime 🙂 Linkiu visiems jums šiandien patirti davimo džiaugsmą!

IMG_20190111_081752.jpg

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s