Mama nori lepinti, glausti, mokytoja nori pažadinti vaiko didžiausią potencialą. Mama nori ilsėtis ir pabūti su savimi, mokytoja spaudžia atlikti pareigas – šie dalykai tokie skirtingi. Visus metus balansavau tarp jų kaip kokia akrobatė ant virvės – nuo vieno galo į kitą, dideliais šuoliais, kad tik būtų pusiausvyra ir nenugarmėtume visi žemėn… Skaityti toliau: BŪTI MAMA vs BŪTI MOKYTOJA – VAIKŲ UGDYMAS ŠEIMOJE
Pabundu nuo šviesos pliūpsnio tiesiai į akis. Nors viena koja dar sapne, akys taip stipriai sumerktos, kad net norėdama nesugebu jų praplėšt… pirma mintis tokia niurzganti: kodėl durys praviros ir dar ta šviesa koridoriuj? Dešine ranka mosteliu lovoje greta…tuščia. Mintys greit rikiuojasi galvoje, dar patikrinu žadintuvą – 6.05… Mano žmogus visada keliasi pirmas, kartais taip anksti, kad nejuntu kada lova ištuštėja, bet koridoriaus šviesos nejungia, tyliai būna virtuvėj su pasaulio naujienomis ekrane. Miegamojo durys praviros – prisimenu girdėjus dar ir puodus barškant sapnuose – kartais jis jas palieka, nenorėdamas manęs pažadinti su rankenos “takšt”. Šiaip ne taip išsiridenu iš šilto guolio, einu prie laiptų – viršuje irgi šviesos, mažas šurmulys. Skaityti toliau: RYTAS arba ROMANTINIS REALIZMAS XXI a.
Šiais laikais audžia retas kuris. Bet nesutikau nė vieno, kuris, atsidūręs prie dirbančių staklių, neapmirtų kelioms minutėms, pakerėtas to paprasto- nepaprasto veiksmo, kai šaudyklės nardo žiotyse, kojos takši minamas pakojas, o po delnais skleidžiasi rašto kelias – pamažu, po vieną ataudų siūlą, bet aiškiai žinodamas savo kryptį, kurią jam iš anksto nurodė audėjas, kiekvieną metmenų siūlą pernėręs per nyčių kilpelę… Šį savaitgalį riesim metimą į mano stakles. Žodis “mano” čia tarsi netinka, nes, nors staklės mūsų sodybos senojoj pirkioj atsirado prieš metus, bet jos priklausė Mičiūnų kaimo (Kaišiadorių r.) audėjai Anelei Aciūtei-Lazauskienei, o vėliau, nuo 1970 m. jomis audė Anelės dukra Adelė Lazauskaitė-Kasiulienė. Iš … Skaityti toliau: AUDIMO KELIONĖ
Ė, Pagrūzdi, Pažaliuoki! Tu raudonai nusijuoki, Aidu atsilieps laukai Ir oranžiniai miškai. Neša vėjai ant sparnų Spalio skrandą už skvernų. Apsisuko metai greitai, jau dešimtą mėnesį skaičiuojame, ilsindami rankas po vasaros darbų. Podėliuose pūpso gėrybių prigrūsti stiklainiai, kuriuose laimingi dūsauja pomidorai savo sultyse, burbuliuoja rauginti agurkai, raudoniu trykšta burokėliai įvairiuose pavidaluose. Rugpjūčio ir rugsėjo darbymetis praėjo, atslūgo skuba kartu su kraujospūdžiu, kuris tikrai buvo gerokai šoktelėjęs nuo apsisukimų skaičiaus. Ir dabar juntu, kaip kartu su Gyvu Daržu įžengiu į ramųjį laiką – spalį, kuris ne tik tikrąjį rudenį atrakina, bet ir padaro įžangą į žiemą. Pagrūzdžiu, Varniniu ar Pažaliuokiu senolių … Skaityti toliau: Spalis Gyvam darže
Raškau šiltnamy pomidorus. Stori, raudoni, oranžiniai, baklažanų spalvos ir beveik juodi…Dedu į pintinę – jau antrą didelę šiandien renku. Pirmoji buvo tik iš vienos lauko lysvės. Rugpjūtis – didysis derliaus metas. Tempiu namo išsišiepus – ne tiek iš laimės, kiek iš sunkumo – reikia ne tik nuplauti, išspausti sultis, išplauti stiklainius, paruošti dangtelius, paskui dar kaitinti, pilstyti… Ak, vėl pusdienis prie karštos viryklės, su kondicijonieriumi svajonėse. Gartraukis ūžia visu smarkumu, bet padeda mažai – aprasoja net langas virtuvėje. Iš kitos pusės, man patinka tas ūžesys, nes turiu priežastį kažko nenugirsti, kažką pro ausis praleisti. Mažieji ko nors nepasidalina, pro ūžesį … Skaityti toliau: RUGPJŪTIS
Kukū, kukū – girdisi tolumoje kukuojant. Garsas ateina per slėnį, priaugusį visokių krūmų ir medžių – ten spėju esant kukuotojos buveinę. Mūsų kaime yra etatinė gegutė – pavadinau ją šitaip, nes ji daugiau nieko neveikia, tik kukuoja. Kaip pradeda gegužę, tai per visą vasarą, diena iš dienos. Greičiau nustembu, jei ji staiga nutyla, nei kad išgirdusi jos kukavimą, nes kasdienis ištisas kukū įsirašo į smegenis tarsi kokia programėlė. Galvoju, kad ta kukutė, kaip sakydavo mūsų jaunėlis, kiekvienu savo kukū skaičiuoja mūsų gyvenimo sekundes, minutes, valandas… Vakare gulėdama lovoje vis dar girdžiu monotonišką ir labai ritmišką kukū savo galvoje – kartais … Skaityti toliau: Gyvas daržas, straipsnis “Sodo spalvose“ Nr. 7
Žiūrinėju telefone orų prognozes. Šalna, kaip koks gyvas padaras, gąsdinantis daugybę daržininkų tokioje permainingų orų Lietuvoje, turbūt yra baisiausias košmaras ir žydinčioms braškėms, vaismedžiams, o ypač moliūginėms daržovėms. Laimei, šalna nežadama rytojui nei kitomis artimiausiomis dienomis. Lengviau atsidūstu ir einu į lauką. Rytą daržas tylus, o štai kiemo paukščiai kelia tikrą alasą – vištos, mane pamačiusios, kudakuodamos bėga sveikintis, gaidys iškilmingai užšokęs kur aukščiau, gieda savo rytinę giesmę (o gal mano pasveikinimo?), žvirbliai, varnėnai, vyturiai savo giesmes traukia manęs nepaisydami, visas oras, atrodo, garsų pritvinkęs. Tolumoje sukalena snapais gandrai. Einu darže ratu, ir taip glosto akis švelni daigų žaluma, kyšanti … Skaityti toliau: Gyvas daržas, straipsnis iš “Sodo spalvų“ Nr. 6
GYVENIMAS KAIME 