Kaip mylimo ranka švelniai slysta nuo pečių žemyn, glostydama kūno linijas, taip mano akys glamonėja snieguotus horizontus: rytą – kalvas ir slėnius, nušviestus raudonos kylančios saulės, vakare – tylias laukų lygumas vakaruose, su kur ne kur išaugusiais krūmynais ar pavieniais medžiais. Šiuose laukuose vasarą gyvena traktoriai ir kombainai, galima stebėti javų augimo ciklą. Tuo tarpu rytiniuose slėniuose veši laukinės pievos, kuriose nuolat gali aptikti dar nematytų prisisėjusių augalėlių, gėlių ir žolynų. Dabar, žiemą, tiek slėniai, tiek laukai nurimę ir taikūs. Žvilgsniu taip patogu klaidžioti, nutolti kur norisi, vėl priartėti prie sodybos. Darže pripėduota paukštukų. Aplink šiltnamį Majos prabėgta didelėmis pėdomis, visas kiemas ištrepsėtas mūsų rainiuko Bingo, kuris, panašu, yra didžiausias žingsniuotojas žiemą, nes pėdučių galima rasti visur.

Snyguriuoja ir šiandien. Kaip gražu, kad gamta vis atnaujina sniego patalus. Kai žvelgi į tolį, tai per snigimą atrodo, kad viskas aplieta baltu pienu, lyg koks dažas vos vos perregimas užpiltas, ir akys ilsisi. Ir, nors kasdien tas pats, nenusibosta. Kasdien ta pati kylanti saulė, kaip koks raudonas didžiulis kamuolys, kartais pakimbantis šarmotose medžių šakose, vis ritasi aukštyn dangumi, kol tampa šviesiai geltonas ir taip plieskia snieguotą paviršių, kad norsi prisimerkti.

Kasdien tas pats kamuolys įkrenta laukų gale į debesis, nepasiekęs žemės, ir nudažo dangų tokiais gaisais, kurie niekada nepasikartoja. Vienok, nors ir yra panašūs, bet visada kažkuo skirtingi ir tokie stebuklingi, kad meti visus buities darbus ir eini grožėtis. Kasdien tas pats kaimo kelias, iš šonų apaugęs medžiais ir susivėlusiais karklų krūmais, vieną dieną slidesnis, kitą – iš naujo sniegu užpudruotas. Ir visada savaip gražus. Nes gamta negali atsibosti, nei žiemą, nei vasarą. Negali atsibosti nedidelis tvenkinukas, tarsi kaimo akis dauboje, kuris vasarą skęsta visų atspalvių žalumoj, o žiemą tampa toks paslaptingai baltas, lyg paslėptas akivaras. Negali pabosti tos kalvos ir daubos, upelių vagos. Tiesiog negali.

Kartais važiuoju į miestą. Ten irgi smagu žvilgsnį paganyti, paklaidžioti juo stikliniais dangoraižiais, bažnyčių varpinėmis, įmantriais gatvių grindiniais. Net kojomis gali jais patrepsėti. Tai žavu, kaip kokia pramoga. Šešėliuotose senamiesčių gatvelėse, slėpininguose skveruose smagu rasti užuovėją, laukiantį suolelį. O kur fontanai, varpų skambesys ir bendras miesto šurmulys! Tiesa, žiemą mažiau smagu: iš sniego pasidariusi purvynė, besitaškančios pravažiuojančios mašinos. Bet viskas tik požiūrio klausimas, tiesa? Visada reikia žvelgti į šviesiąją pusę. Ir vis dėlto, mieste gyventi nebenorėčiau. Akys ten jei ir randa kur pailsėti, o gal labiau pasportuoti, bet smegenys – daug sunkiau. O ir vaizdai, tie patys pastatai, tie patys grindiniai, tokio raminančio ir pripildančio efekto, kaip laukai kaime, man nesukelia. O ką jau kalbėti apie triukšmą, nuo kurio ausis taip atpratusi, kad naktį būtų sunku miegoti, girdint miesto dūzgimą net ir tolumoje.

Dar ir dar džiaugiasi mano širdis gyvenimu kaime. Ir tuo, kad rašymui žiemą daugiau laiko atrandu. Tiesa, jaučiuosi skolinga, nespėjanti paliesti visų temų, kurias norėčiau, bet gamta ir jos žavesys mane absoliučiai užvaldęs, ir aš jam nuolankiai paklūstu, vis liaupsinu ir liaupsinu.

Ačiū, kad skaitote, būtų labai smagu, jei ir čia, tinklaraštyje, paliktumėte savo patiktukų arba komentarų 🙂 Pastebėjau, kad veidaknygėje viskas prapuola, nėra tvarkos, ir negaliu ten jos palaikyti. Senesni įrašai kažkur nunyksta, kad ir kaip patikę, naujų skaitytojų surasti nebegali. O čia, šiuose rašinių namučiuose, viskas sudėliota į lentynas, taip, kaip aš ir mėgstu, kad galima būtų nesunkiai surasti pagal kategorijas, žymes. Gal kaip nors galėčiau patobulinti šiuos namučius? Gal kažką pražiūriu, kas suteiktų jums kokį patogumą skaitant? Būtinai parašykite, stengsiuosi pasitaisyti, įdiegti.

Galite sekti mano tinklaraštį, tuomet kaskart, man patalpinus naują rašinį, gautumėte pranešimą į el. paštą. Tam tereikia spustelėti mygtuką SEKTI, kuris yra puslapio apačioje, dėšinėje pusėje 🙂

Šiandien ypatinga diena, mano rašinį puošia nuostabios Joanos Bakūnės fotografijos. Nemoku gražiai fotografuoti aparatu, tik širdimi. Bet kai matau, kaip šauniai pavyksta kitiems pagauti gamtos grožį, norisi, kad tas grožis šalia mano žodžių sustiprintų įspūdį. Esu labai dėkinga Joanai ir tikiuosi, kad bendradarbiausime sėkmingai, o Jūs galėsite džiaugtis mūsų rezutlatais 🙂

Gražaus penktadienio ir puikaus turiningo savaitgalio. Mes visa šeima ketiname surengti netolimą žiemos žygį į gamtą, su laužu, pusnimis, klampojimais. Būtinai pasidalinsiu, jei pavyks fotografuoti.

Straipsnis apie mane portale moteris.lt