Šiemet sausis kaip pernykštis kovas. Pašąla, atleidžia, vėl pašąla. Kaskart šviežiai pasnigus veju vaikus į lauką džiaugtis sniegu, čiuožinėti ir lipdyti senius, nes visada neaišku, kiek valandų ar dienų tas džiaugsmas truks. Ir pati neatsilieku pasidžiaugti – žingsniuoju kaimo keliu kaip koks buratinas, plačiai mojuodama rankomis, nes nuo sėdėjimo troboje, atrodo, kraujas baigia sustoti, o nugara surakinta kaip senas lagaminas.  Maja lekia kartu, jos juodas kailis gražiai žvilga baltame sniege. Visada kupina reikalų, bėga ir šen ir ten, kartais prapuola iš akiračio. Aplekia laukus, pakrūmes, išuosto pėdas, pėdeles, o jei pamato kokią stirną, tai rūksta kaip juodulys ton pusėn, šauk … Skaityti toliau: Sausis