patyrimai

vienu du

Man tiek mažai tereikia – tik mažo lopinėlio žemės po obelim… Kuriame tu pasodintum vienintelę baltą leliją tarpe visokių žolynų žolynėlių…

Toj obelėj iškeltum inkilą, kad jame strazdai gyventų, arba varnėnai.

Tuose strazduose, o gal varnėnuose, tegu giesmelės visokios skardena.

Tegu mane, besiilsinčią po balta lelija, guodžia, ramina ir linksmina…

 

Tu nusiauk basas, kada ateisi manęs lankyti.

Ir atsigulk žolėje, greta lelijos.

Žiūrėk į dangų – į debesis, arba į mėlyną bekraštę kiaurymę.

Kartu pažiūrėsiva…

Tu įkvėpk žolynų čežėjimo ir uoski jų kvapo,

Delnais smilgas paglostyk, tarsi mano plaukus…

Aš iš lelijos žiedų į tave žiūrėsiu.

Vėjas, žolynų lingavimu mano širdies dainą atneš tau į ausį…

 

Ir būsiva mudu vėl –

Vienu du.

Tikri ir trapūs.

Nuo vieno krašto dangaus ligi kito,

Per visą žemę…

Kvėpuosiva išvien, susiglaudę mintimis tarsi lūpomis…

Apie nespėtą išpildyti MŪSŲ buvimą…

 

Ieva Anelauskaitė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s