vienu du

Man tiek mažai tereikia – tik mažo lopinėlio žemės po obelim… Kuriame tu pasodintum vienintelę baltą leliją tarpe visokių žolynų žolynėlių…

Toj obelėj iškeltum inkilą, kad jame strazdai gyventų, arba varnėnai.

Tuose strazduose, o gal varnėnuose, tegu giesmelės visokios skardena.

Tegu mane, besiilsinčią po balta lelija, guodžia, ramina ir linksmina…

 

Tu nusiauk basas, kada ateisi manęs lankyti.

Ir atsigulk žolėje, greta lelijos.

Žiūrėk į dangų – į debesis, arba į mėlyną bekraštę kiaurymę.

Kartu pažiūrėsiva…

Tu įkvėpk žolynų čežėjimo ir uoski jų kvapo,

Delnais smilgas paglostyk, tarsi mano plaukus…

Aš iš lelijos žiedų į tave žiūrėsiu.

Vėjas, žolynų lingavimu mano širdies dainą atneš tau į ausį…

 

Ir būsiva mudu vėl –

Vienu du.

Tikri ir trapūs.

Nuo vieno krašto dangaus ligi kito,

Per visą žemę…

Kvėpuosiva išvien, susiglaudę mintimis tarsi lūpomis…

Apie nespėtą išpildyti MŪSŲ buvimą…

 

Ieva Anelauskaitė

Leave a Reply

%d bloggers like this: