Man tiek mažai tereikia – tik mažo lopinėlio žemės po obelim… Kuriame tu pasodintum vienintelę baltą leliją tarpe visokių žolynų žolynėlių… Toj obelėj iškeltum inkilą, kad jame strazdai gyventų, arba varnėnai. Tuose strazduose, o gal varnėnuose, tegu giesmelės visokios skardena. Tegu mane, besiilsinčią po balta lelija, guodžia, ramina ir linksmina… Tu nusiauk basas, kada ateisi manęs lankyti. Ir atsigulk žolėje, greta lelijos. Žiūrėk į dangų – į debesis, arba į mėlyną bekraštę kiaurymę. Kartu pažiūrėsiva… Tu įkvėpk žolynų čežėjimo ir uoski jų kvapo, Delnais smilgas paglostyk, tarsi mano plaukus… Aš iš lelijos žiedų į tave žiūrėsiu. Vėjas, žolynų lingavimu mano … Skaityti toliau: vienu du