Kelionės visada yra gerai. Ir galvą pravėdini, ir širdį. Ir tiek visko naujo pamatai, patiri, užuodi. Šį kartą keliavome į Vokietiją dviese – koncerto pasiklausyti, draugus aplankyti, šio bei to svarbaus parsivežti, pamatyti ir nuveikti.

Sėdom su brangiausiu į mašiną ir išvykome. Stojome pakeliui Lenkijoje tik degalinėse, ir tik porą kartų, tad pasakoti nėra ką.

Vokietijoje pirma stotelė buvo Drezdeno miestas. Norėjome pasivaikščioti po ilgo sėdėjimo mašinoje, tad atvažiavom į parką, Grosser Garten. Daugybė takelių, ir net traukinuko bėgiai, tik traukinuko nematėme. Priešais rūmus (o kaip gi be jų, visi parkai anuomet buvo kažkieno privatūs rūmų sodai) didžiulis tvenkinys. Žinoma, gėlynų nebėra, nes jau pats lapkričio vidurys, bet diena pasitaikė nuostabi, giedra ir saulėta, ir parko takeliai, paauksuoti storu lapų kilimu, mano vaizduotėje sužadino mintis apie tai, kaip kadaise čionai vaikštinėjo damos ir ponai pirštinėtomis rankomis, pasiramstydami arba įmantriomis lazdomis, arba suskleistais skėčiais nuo saulės. Svečiai į rūmus atriedėdavo karietomis, į rūmus vedė didžiulė plati alėja su tiltu per vidurį. Fasadinėje rūmų pusėje radau gėlės formos gėlyno vietą, gėlių nebėra, bet žiedlapiai, į kuriuos kitąmet vėl bus kažkas pasodinta, yra, ir priminė man mano mandalos daržą. Tokios formos gėlynas ar želdynas turbūt tiktų bet kokiam dvaro, rūmų parkui, jis iš toli ar iš aukštai atrodo nuostabiai įpūdingai.

Parke neužsibuvome, važiavom toliau, nes pirmos dienos kelionės tikslas buvo dar gana toli.

Po gerų 13 val nuo namų buvome pasiekę šios dienos nakvynės tašką, nuostabų Vokietijos vidurio kalnų miestelį Gößweinstein. Kai atvažiavome, kaip tik temo, ir miestelis atrodė gana mistiškai, su ant aukštos aukštos uolos stūksančia apšviesta pilimi. Atrodo, kad laikas čia sustojo prieš kelis šimtmečius, ir jei kas pasikeitė, tai tik atvykėliai. Kaip suprantu, dauguma jų – vokiečiai, nes tai yra atostogų ir vasarnamių, mažų viešbutukų vieta. Na, arba tokie kaip mes, pakeliaiviai į kažkur. Vakarieniavome kito viešbučio restorane, nes ten, kur apsistojome, buvo tiekiami tik pusryčiai. Vidaus stiliukas, pats interjeras, atrodė, neatitinka jokių šių laikų įsivaizdavimų. Visur daug tekstilės kilimėlių, patiesalėlių, staltiesėlių, ant jų, aišku, visokių figūrėlių. Ir dar ant viršaus, kaip vyšnia ant torto, aišku, kalėdiniai papuošimai, kur bepasisuksi, visų spalvų lediniai apšvietimai, girliandos, širdelės, uogelės ir nykštukai. Pilnas komplektas mažų mielų nesąmonių, kurių savo namuose pakęsti negalėčiau, bet va kai atvyksti kur trumpam, tai jos sukuria visai šiltą įspūdį, ir aišku, šypseną. Vaikam, neabejoju, patiktų.

Gößweinstein Baziliką vakare matėmė tamsoje, šviečiant jaunam mėnuliui, buvo įspūdinga. Ryte apsilankėme ir viduje. Didžiulė, kaip tokiam mažam miestukui, barokinio stiliaus bažnyčia. Man labiau patiko išorė, nei vidus.

Paskui dar nuėjome aplankyti antrosios miestelio įžymybės – pilies ant kalno/uolos. Ji tikrai atrodė įspūdinga. Smagu, kad neradome privažiavimo prie jos mašina, tad teko eiti pėsčiomis, ir tik todėl pamatėme visą grožį iš kitos pusės. Takelis vingiavo uolos pakraščiu, aukštyn, eiti nebuvo patogu, visur tvyrojo rūkas, bet kai užkopėme aukščiau, atsivėrė tikrai įspūdingi nepaliestos gamtos vaizdai. Ir čia beveik galėjau matyti, kaip kažkas kažkada šią pilį turėjo pastatyti… Lengva nebuvo į tokį statų kalną užtempti plytas, kad iškiltų tokie aukšti mūrai. Pilies istorijos nežinau, jos ir neieškau, man patinka įsivaizduoti ką noriu. Ji buvo uždaryta, tad į vidų nepatekome, tik prie kiemo vartų. Pilis apsupta didžiulių senų medžių, ir visur karaliaujančios nuodingosios gebenės, kurios lipa ant visko, kur tik tik galima užlipti. Šis augalas apskritai valdo viską šioje šalyje, kiek teko pastebėti, bet tokiose pusiau laukinės gamtos vietose atrodo itin įspūdingai.

Sutikome ir labai savitų, prie lapų prisitaikiusių vietos gyventojų. Raskit nuotraukoje 🙂

Mes tęsėme savo kelionę toliau, Niurnbergo miesto link. Jame planavome būti 2-3val, pasivaikščioti, papietauti ir važiuoti toliau, nes antros dienos kelionės tikslas – pasienio kurortas Baden Baden. Niurnbergas didelio įspūdžio nepaliko, pamatėme daug bažnyčių ir keletą pilių. Skaniai papietavome turkiškoje kebabinėje (tokių kebabų Lietuvoj negausi), nes kai prieš trejus metus lankėmės Miunchene, mums labai patiko tokie pietūs. Taigi, sugriešijome ir dabar, užgerdami skaniu vokišku alumi. Man tokie netradiciniai papietavimai yra kelionės dalis. Nors šiaip esu mylėtoja savo paprasto naminio maisto, ir jokios prabangos restoranų man nereikia.

Apie 17val atvykome į Baden Baden. Nuo namų sukorėme truputį daugiau kaip 1600 km. Užtrukome apie 1,5 paros, su stabtelėjimais, nakvyne. Argi nenuostabu, kad per tokį trumpą laiką gali atsidurti kitam Europos krašte, pamatyti daugybę nematytų dalykų? Mane žavi mintis apie tai. Mūsų laikais mes išties turime labai daug galimybių pamatyti ir patirti. Džiaugiuosi ir dėkoju už tokias galimybes, nes man tai visada yra dovana.