vienu du

Man tiek mažai tereikia – tik mažo lopinėlio žemės po obelim… Kuriame tu pasodintum vienintelę baltą leliją tarpe visokių žolynų žolynėlių… Toj obelėj iškeltum inkilą, kad jame strazdai gyventų, arba varnėnai. Tuose strazduose, o gal varnėnuose, tegu giesmelės visokios skardena. Tegu mane, besiilsinčią po balta lelija, guodžia, ramina ir linksmina…   Tu nusiauk basas, kadaDaugiau: „vienu du“