Laikas lekia kažkokiu kosminiu greičiu. Nors atrodo, gyvenu neskubėdama, įkvėpdama kiekvieną akimirką, vis dėlto, jis tarsi smėlis tarp pirštų…nespėju visko pagauti, užfiksuoti.

Gyventi kaime – gyventi gamtos ritmu. Esi visuomet nuo jos priklausomas, turi į ją įsiklausyti, stebėti ir pastebėti, kad laiku atliktum ką reikia, kad spėtum susirinkti derlius. Neseniai daviau interviu ir gavau klausimą – kaip atrodo eilinė mano diena dabar, vasarą. Pirma atlėkusi mintis į galvą – na, aš nieko ypatingo neveikiu. Ir iš karto po jos sekė prisiminimai, kas tas “niekas“, kurį aš čia taip jau intensyviai veikiu… Uogos. Rinkimas, stiklainiai, virimas, konservavimas. Daug uogų, vienos po kitų nuo birželio kaip prasidėjo, vis nesibaigia. Skųstis nesinori, valgom pilnom saujom, mėgaujamės skoniais ir vitaminais, už kuriuos mokėti (pinigų) nereikia, bet va laiku – susimokame. Braškės, žemuogės, avietės vasarinės, juodieji ir kiti serbentai, agrastai, vyšnios (ankstyvos ir vėlyvos)… Kasdienis valgio ruošimas šeimai (norėtusi to neminėti, nes anokia čia “veikla“) – kasdien 2-3val. Nes juk gaminu ne iš pusiau paruoštų pakuočių (tiesa, kartais nusidedu ir čia – koldūnai ar dešrelės tikrai pasitaiko porą kartų per mėnesį, Dievas mato, kartais – iš fantazijos stygiaus, kartais – iš norėjimo sutrumpinti tą valandų kiekį prie viryklės). Prie valgio ruošimo pridėjus visokius naminius jogurtus, duonos kepimą, kombuchos gaminimą (vasarą dvigubais kiekiais, nes išsigeria)… Dar pasidžiaugiu, jos stovėdama prie puodų ryju romanus (taip taip, tiesiogine prasme – puodą maišau – akys knygoj), mezgu (jau du tokie mezginiai mano sąskaitoje – kažkas verda/kepa, o aš gi negaliu per toli nueiti, tenka budėt, kol budžiu, laiko veltui neleidžiu…) Dar pridėkime pasitvarkymus namuose, terasose, vazonuose ir vazose. Ravėjimui šiemet skiriu minimaliai valandų – viskas Gyvam darže auga ir be didelių įsikišimų, kontrolės šiek tiek reikia, bet jei taip sąžiningai, tai birželį ravėjau vieną pilną dieną, liepą – irgi. Kasdien rinkdama derlių, užtrunku ilgiau nei derėtų, mat prabėgdama vis kokią žolę išraunu/nuskinu. Bet čia tas pats principas kaip ir namie su tvarkymusi – jei kasdien bent 15 min skirsi kuriam nors kampui, namai netaps neįžengiama irštva. Kasdien tenka pakovot ir su skalbiniais – šeimynos užtenka, skudurų irgi. Dar bent kartą per dieną apeinu paukščius – vištas ir viščiukus. Ryte apeina vyras, dieną aš, vakare vėl jis. Nedaug to darbo, bet vis susigaišta: žoles iš daržo nunešu, vandens ar grūdų įpilu, kiaušinius surenku. Ir taip diena iš dienos – neturiu nė ką pasakoti, nes keičiasi tik uogos, daržo lysvė, bet darbai tai tie patys. Dar jei sugalvoju kepti kokį skanėstą ar įmantresnį patiekalą išbandyti – jau ir naktis užklumpa, nes į dieną nebetelpu. Tiesa, nepaminėjau žoliavimo, kuris vyksta lygiagrečiai su uogomis. Ir uogas renku ne viena – daug padeda mama, vaikai. Bet tos dienos kažkaip bam ir sprogsta. Ir atidžiau pažiūrėjus, visa vasara šiuo būdu pralekia, tarsi ir mėgaujiesi ja, o tarsi ir nespėji…

Tai galvoju dabar – ar čia man vienai tas laiko suvokimas toks…keistas? O juk daržovių derlius šiemet vėluoja. Dar nė neprasidėjo cukinijos, pomidorai. Kol kas nuiminėju tik česnakų derlių (skirtingu laiku sodinau, skirtingu ir nuimu), tuoj bus svogūnai. Vėlyvoji sėja irgi jau įvyko, galėtų dar ir palyti retsykiais. Taip va bėgu kaip voverė rate, lyg ir smagu, saugu viskas, žinoma ir aišku, tačiau nesu tikra, ar tai yra tai, ko tikėjausi iš vasaros ( o ko gi tikėjausi?).

Draugus aplankome mes, ir mus aplanko, skųstis vienatve nėra šansų. Sakyčiau, šiemet net ir balansą šiokį tokį jaučiu pasiekusi – nei per dažnai, nei per retai esam lankomis. Ir patys nosis iškišam – tai į trumpus žygius pėstute ar dviračiais, tai iki ežero nusimaudyti. Va, nusimaudymas ežere karštos dienos pavakare man yra kažkoks malonus vasaros įprasminimas. Sustojimas tam voverės rate. Vanduo apkabina, glamonėja, gaivina, ir jėgas sugrąžina. Ir net galvą kažkaip prašvarina, nes po maudynių norisi tik į hamaką su knyga (brač, pažadą tai daryti dažniau esu sau davusi, bet įgyvendinti nepavyksta)… Tada diena sulėtėja. Grįžusi imu sekatoriu ir apeinu gėlynus. Pasiskinu ir pasimerkiu į vazas gėlių, palaistau vazonus, nukarpau nužydėjusius žiedus (juk šito darbu nepavadinsi, čia vienas malonumas, tas lėtas bendravimas su augalais). Ir tada dar viena vakaro dovana – saulės paveikslas ant rąstinės valgomojo sienos, su lango karpinių ir siūbuojančio šiaudinio sodo šešėlių ažūru…

Ir tame telpa jau devinta vasara Gyvo Daržo sodyboje. Šiemet kaip niekad anksčiau juntu, kad šiomis dovanomis noriu pasidalinti su kitais – su atvykstančiais pakvėpuoti ta kaimo ramybe.

Svečiams turime atskirą namelį – paprastą, bet jaukų ir su viskuo, kas būtina paprastam gyvenimui. Jokios prabangos, jei prabanga reiškia sienų ar lubų dekorą. Bet su nesupainiojamu prabangos jausmu – būti harmoningoje aplinkoje, švariame ore, kvėpuojant tylą…

Mūsų svečių name visuomet laisvas vienas kambarys (kitame apsistojusi mano mama). Jei manai, kad nori tokio poilsio, kurį nupasakojau, parašyk, susitarsime.

Gražios likusios vasaros, mielas skaitytojau. Sustabdyk save, įkvėpk tos šviesos ir spalvų. Prikaupk šilumos ir gerumo, skonių, kvapų – visa tai padės mums išbūti šaltąjį ir tamsųjį laiką. Bet tada turėsime kitus džiaugsmus – giedosime sutartines, adysime kojines, budinsime vasarą miegančias audimo stakles…