patyrimai, Veikla su vaikais

Tylus sinavadų užkalbėjimas

tr3

Šiandien, kaip ir kasmet, suskamba manyje ta pati užgauta širdies styga, lyg katilėlio žiedas ašarotas nuo rasos. Galva nusvyra, kaip apsunkęs bijūno žiedas. Ir norisi sustoti, ir nieko nedaryti, tik žvakę užsidegus pasėdėti ir pabūti su tais, kuriuos ištrėmė, ir kurie nebegrįžo ir su tais, kurie grįžo toliau gyventi savo Lietuvą…

Aš kartais pasvarstau, kas būtų, jeigu būtų. Išminčiai sako, kad svarstyt nereikia. Kad neveda tai niekur, kad naudos neduoda. Bet mane intuityviai vis masina šita idėja, nes galbūt esu per daug lakios fantazijos? Galbūt, jei įsijautusi į pamatytą nuotrauką, galiu pradėti ašaroti, tai gal kažkas neiškalbėto manyje gyvena? Kažkas, ką, žinau, turiu neštis per gyvenimą ir papasakoti savo vaikams. Nežinau kodėl, baimės lyg ir neturiu, o bet tačiau, kasmet birželio 14-tąją susisodinu vaikus, ir kalbamės. Ir parašyti sumaniau tik tam, kad ir jūs, dabar skaitydami, pamėgintumėt įsivaizduoti. Nesvarbu, ar dabar esate Lietuvoje, ar turite kitus namus Airijoje, Norvegijoje, JAV ar dar kokiam pasaulio kampelyje.

Tyli vasaros naktis, galbūt karas tik prasidėjęs ir jau palietęs nekaltas šeimas, o gal jis jau besibaigiąs ir tiek visus nualinęs, kad, regis, jau visi pamiršo, kaip bijoti, arba – ko? Ta priešistorė šiuo atveju nėra labai svarbi, daug svarbiau, kas įvyksta naktį. Jūs miegate, o kažkas staiga pradeda daužyti namų duris. Namų, kuriuos per didelį vargą kūrėte, statėte. Kur miega jūsų vaikai, galbūt ir tėvai. Ir maždaug per valandą, trumpiau ar ilgiau, jūsų visa buitis paskubomis sutelpa į kelias dėžes, skepetas, krepšius, o visa BŪTIS susispaudžia laike ir erdvėje į mažytį tašką, kurį vežatės su savimi. Kartu su šeima, vaikais ir tėvais, arba – palikę vaikus, tėvus, esate atskiriami. Pabūkite vietoje motinos, kuri per akimirką turi nuspręsti, ką daryti, gelbėjant vaikus – jeigu ją tremia su vyru ir vyresniais, o ji turi naujagimį, kuris, žinia, trėmimo neišgyventų…Vežtis jį ar palikti bet kam, greituoju būdu – artimiesiems ar kaimynams (visai neaišku, kas bus su jais, bet o gal Dievas apsaugos, ir vaikui bus geriau su svetimais, ar savais, bet ne su tėvais ir broliais Sibire?) Pabūkite vietoje mažo berniuko, kuriam vos treji ar ketveri, o gal mergaitės pirmokės vietoje… Ar jūsų vaikai verkia ir pyksta, kai juos prikeliate nelaiku? Pabūkite vietoje tėvo, kuris visa tai mato, o nieko negali pakeisti. Išjauskite vyriškumą, moteriškumą, tėvystę ir motinystę… Pabūkite senelio ar močiutės kailyje, kurie jau, atrodo, visko gyvenime matė, ir karo, ir maro…Bet dabar jie mato, kas laukia jų. Ir jiems išties nedaug rūpi, kad nepažįstamas ginkluotas vyras su šautuvo buože vienu smūgiu galėtų suknežinti jiems galvas arba paleisti kulkų tiradą, regint vaikams ir anūkams (ir šį vaizdą pastarieji nešiosis galvoje ir širdyje dar daug daug metų, iki paskutinio atodūsio). Jiems labiau rūpi, kas nutiks jų vaikams, anūkams – jų palikuonims, dėl kurio tiek vargta, statyta, dirbta, auginta. Pabūkite jų vietoje šiandien. Ir neatsitapatinkite nuo tų, kurie tai patyrė, nes kitaip neįmanoma išjausti, įsijausti ir išbūti. Kad suvoktume, koks buvo baisus TAS rugiagėlių žydėjimas. Koks griaunantis ir ilgas buvo gyvenimo etapas, nesvarbu, kiek metų kam trukęs. Ir kokiai daugybei žmonių jis buvo paskutinis – baisus, šaltas, beviltiškas…

 

Ir aš dabar kalbu apie tai savo vaikams, ir klausiu – jūs įsivaizduojate, kokia baisi mūsų tautos istorija? Jūs suprantate, kokie jūs ir mes laimingi, kad niekas pas mus šiąnakt neateis, neišvarys su pundeliais iš MŪSŲ namų į amžino įšalo nežinią, niekas nežudys mūsų senelių, tėvų. O mus ištrėmus, neatims MŪSŲ namų, žemės, gyvulių, neišgrobstys ir neišdalins to, ką sunkiai užgyvenome dirbdami kiekvieną dieną. Vaikai linksi galvomis. Taip, jie supranta. Iš akių matau, kad kokiais 10 % tikrai supranta. Bet ir tai yra gerai. Nes jiems mes galime tik per pavyzdžius papasakoti. Įsivaizduoji, kad galėtum vežtis tik vieną savo meškutį, o visus lego, japoko ir karkasones turėtum palikti, visas knygas, vaikyste ir motinos pienu kvepiančią savo pagalvę ir visa kita…Ar tu įsivaizduoji?

O ne, aš ne tremties vaikas. Tik tremtinio dukra. Tik tremtinių anūkė, dukterėčia… Bet šitą dieną visada nešuosi širdyje. Žinau Visatos dėsnius, ir apie tai, kaip būti laiminga. Žinau, kaip neapykanta ar pyktis gali mus sugriauti – negrįžtamai. Turiu išmokti aš pati, ir išmokyti savo vaikus, kad turime paleisti. Išjausti, patirti, ir paleisti. Nes praeities našta tikrai mūsų niekur nenuves. Bet ar paleisdami galime padėti istoriją į stalčių? Ar galime lyg niekur nieko apie tai nebegalvoti, nebeprisiminti?

tr1

Kažin…tai kaip tylus sinavadų užkalbėjimas, kai jie tylioje pavakario saulėje tilindžiuoja po didžiuliais beržais, ir tame tilindžiavime girdėti monotoniškas traukinio dun dun, dun dun… Kai paryčiais palengva nuo pelkių kylantis rūkas iškreipia vaizdą kaip tąsyk, kai per ašaras žmonės nematė kelio. Bet ne, gyvybės niekas greitai ir lengvai neatėmė. Ją pamažu marino, dusino iš lėto, kartu su lietuviškumu, į kraują suleisdami vis didesnę baimės nuodų dozę, o į smegenis – vis stipresnių atminties blokatorių…

Mūsų tokia maža saujelė belikus. Dalis išblaškyti po pasaulį, dalis įsitvėrę savosios žemės, visi kupini visų spalvų jausmų, ir visi kaip vienas žinome, kad esame lietuviai. Mokslininkai paskaičiavo, kad tada, per visus didžiuosius trėmimus, Lietuva neteko ne tik ištremtųjų, bet ir tų, kurie būtų gimę, jeigu nebūtų vykę trėmimai ir kitoks masinis naikinimas. Lietuva neteko virš milijono lietuvių! O kas gali šiandien paskaičiuoti, kiek lietuvių netenkame, nors nėra tremties, nei karo, nei maro?.. Vėl širdis mano tuk tuk, tuk tuk, kaip tasai traukinys, vis garsyn…

tr4

Išeisiu šiąnakt pažiūrėti į mėnulį. Tokios tylios ir gražios vasaros naktys dabar, su tais neatkartojamais garsais, krebždesiais, vėjo šiurenamais rugiais laukuose. Lygiai taip, kaip kadaise jau buvo. Ir kadaise bitės nešė medų iš mūsų pievų, ir grūdai brendo varpose, glostomi mūsų senelių sudiržusiomis nuo darbo rankomis, o laukai buvo bekraščiai, ir dangus – mėlynas kaip rugiagėlės žiedas…

tr2

Ieva Anelauskaitė Motiejauskė

@gyvasdarzas

http://www.gyvenimaskaime.com

2019.06.14

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s