Šiandien, kaip ir kasmet, suskamba manyje ta pati užgauta širdies styga, lyg katilėlio žiedas ašarotas nuo rasos. Galva nusvyra, kaip apsunkęs bijūno žiedas. Ir norisi sustoti, ir nieko nedaryti, tik žvakę užsidegus pasėdėti ir pabūti su tais, kuriuos ištrėmė, ir kurie nebegrįžo ir su tais, kurie grįžo toliau gyventi savo Lietuvą… Aš kartais pasvarstau, kas būtų, jeigu būtų. Išminčiai sako, kad svarstyt nereikia. Kad neveda tai niekur, kad naudos neduoda. Bet mane intuityviai vis masina šita idėja, nes galbūt esu per daug lakios fantazijos? Galbūt, jei įsijautusi į pamatytą nuotrauką, galiu pradėti ašaroti, tai gal kažkas neiškalbėto manyje gyvena? Kažkas, … Skaityti toliau: Tylus sinavadų užkalbėjimas