Prieš keletą dienų sulaukiau įdomaus laiško iš tinklaraščio skaitytojos Agnės. Jiedu su vyru norėtų grįžti iš emigracijos į Lietuvą ir apsigyventi kaime, svarsto apie ūkio turėjimą ir teiraujasi, kiek realūs tokie jų pamąstymai, ir kokios galimybės išgyventi šiandienos kaime, kai neaišku, nė iš kur gauti pajamų, nei, kiek jų realiai reikia.

Porą dienų buvau sunegalavus, bet visą tą laiką nešiojausi šiuos klausimus galvoje. Atėjo laikas pagromuluoti savo mintis viešai, tokia jau tinklaraštininko atsakomybė – perleisti per save, atsakyti skaitytojui, nes jeigu klausia, tai turbūt aktualu.

Beje, bandau prisiminti, kai mes ruošėmės grįžti į Lietuvą…turbūt ir aš internete ieškojau kokio nors patvirtinimo, tikro žmogaus liudijimo apie tai, kaipgi ten yra, gyventi kaime, kaip gi ten yra grįžti. Tiesa, tuo laiku apie reemigraciją garsiai dar beveik niekas ir nekalbėjo. Nors kai tik grįžom ir apsigyvenom naujoje vietoje, iškart, per kelis mėnesius radome netoliese panašaus likimo šeimą, grįžusią. Ir susidraugavome, nes jautėmės panašiai, o dabar jau esam artimi draugai. Vėliau sutikome dar daugiau panašių šeimų. Nes ne vienetai mūsų, grįžusių, tikrai nebe vienetai. Tik ne visi rašom tinklaraščius, ne visi gyvenam kaime, ne visi norime kalbėti apie savo patirtis sugrįžus, o ir ne su bet kuo apie tai galime kalbėti.

Aš suprantu, kad nesu joks šauklys anei įkvėpėjas sugrįžti. Vis dėlto mano asmeninis patyrimas galbūt yra tai, ko kažkam dabar reikia, kad priimtų sprendimą būtent grįžti. Todėl pasidalinsiu tuo patyrimu. Beje, manasis patyrimas yra labai labai teigiamas. Tik reikia suprasti, kad grįžti reikia ne betkur, reikia tiksliai žinoti savo poreikius, norus, ir galimybes. Taigi, apie viską nuo pradžių.

Kur grįžti? Kad jau apsispręsta grįžti ir norima gyventi kaime, yra labai gerai. Prieš grįždami mudu su vyru padarėme tokį labai paprastą dalyką – susirašėme ant lapo pliusus ir minusus, tiek grįžimo atveju, tiek gyvenimo emigracijoje. Įvertinome darbines situacijas mūsų abiejų, taip pat vaikų mokslų, darželių galimybes, ir žinoma, emocinį atspalvį, artimųjų faktorius bei klimatą. Ir reemigravimas gavo vos pora pliusų daugiau…

O kai buvo priimtas sprendimas TIKRAI grįžti, tada sprendėme, kur. Mes rinkomės teritoriją, kuri būtu panašiu atstumu nutolusi nuo mano ir vyro tėvų, todėl ir kliuvo dabartinė mūsų gyvenama vietovė. Tada dar apsisprendėme, kad sodyba, kurią įsigysime, turi turėti namą tokios būklės, kuriame galėtume pagyventi, kol statysimės nauju namus. Ir dar reikėjo, kad iki 10km maximum būtų nutolusi nuo bent jau pagrindinės mokyklos ir darželio. Na, atstumas nuo asfalto, patogus privažiavimas, irgi yra svarbu. Reiktų žinoti, ar norite vienkiemio, ar norite gyventi kaime, kur yra žmonių. Aišku, jei ketinama ūkininkauti, reiktų įvertinti žemės derlingumą, plotus. Visa tai būtina  įvertinti. Mes apsisprendėme gana greitai. O tuomet jau dirbome ieškodami tinkamų vietų. Užtrukom beveik metus, apžiūrėjom nemažai sodybų, ir vis atmetimo būdu ieškojom saviausios. Bet žinote, labai įdomu, kad vos tik atvykę čia, kur likome, abu pajutome akimirksniu, kad būtent čia yra ta vieta, nes čia buvo GERA.

Na, o tada viskas klostėsi labai greitai. Formalumai, dokumentai, kraustymasis. Ir viskas, mes jau kaimiečiai 🙂

Dėl gyvenimo ir pragyvenimo kaime, yra taip – darbštus žmogus neprapuola niekur. Dirbti reikia daug, jei nori kažką užsiauginti, daržovių, mėsos, kiaušinių turėti. Bet tikrai nėra tai blogiau, negu dirbti mieste nuo ryto iki vakaro, paskui likusį laiką praleisti transporto kamščiuose. Tiesiog tai yra pasirinkimas. Man kaime geriau visomis prasmėmis. Man darbų sunkumą kompensuoja visada grynas oras, puikūs kaimynai – jų nedaug, bet jie tampa artimesni už gimines, galimybės vaikams augti laisviau, laukiniškiau, patirti gamtą kiekvieną dieną, o ne per savaitgalio išvykas. Netgi tai, kad mūsų vaikai gauna darbelių, man tai yra privalumas. Kiekvienas pagal savo amžių turi kuo nors padėti visų gerovei, ir tokiu būdu jie turi mažiau laiko kompiuteriams, filmukams ir pan. Galimybė valgyti savo užaugintą, švarų maistą, man asmeniškai turbūt yra koziris nr. 1. Nes mes maitinamės absoliučiai ekologiškai, o tai šiais laikais juk yra prabanga. Mums dar labiau pasisekė, kad mūsų kaimynas ūkininkauja ekologiškai, tai reiškia, aplink mus yra švarūs, nepurškiami laukai, mūsų vištos lesa ekologiškus grūdus, mes planuojame laikyti bites, ir jos neš švarų medų. Ir mums nereikia sertifikatų ar kažkieno kito patvirtinimų, visa tai tiesiog yra. Ir mes tuo labai džiaugiamės. Kai vasarą auginame mėsinius viščiukus, jie taip pat gauna švarius, nepurkštus pašarus – bulves, runkelius, grūdus. Man netgi iškyla kita problema, kai kur nors keliaujame – aš nežinau, ką mes valgome, kai valgome maitinimo įstaigose, ir patikėkit, neturiu apetito ten valgyti. Gal tai atrodo kvaila, bet va taip pripranti žmogus, žinoti, ką dedi į burną, ir nesinori dėti bet ko.

taigi, trumpa atmintinė tiems, kurie svarstote grįžti:

1. pasidarykite grįžimo arba pasilikimo privalumų ir trūkumų sąrašą (mes tą sąrašą saugome šeimos archyve, labai įdomu kartais paskaityti 🙂
2. sąmoningai apgalvokite, kokioje vietovėje norite gyventi
3. pamąstykite, kokias pajamas galite gauti, ir iš ko. Įsivertinkite, kiek maždaug reikia tų minimalių pajamų. Ir kokią darbo vietą sau galėtumėt sukurti, gyvendami kaime. Nes tikėtis, kad rasite darbą kažkur netoliese, yra tikrai labai bloga strategija, nors tam irgi galite palikti keletą procentų tikimybės.
4. susirašykite savo vertybes, ir pagalvokite, kurias iš jų patenkintų gyvenimas kaime. Vertybes tiek materialias, tiek dvasines, nes abu dalys gana svarbios. (kultūrinis gyvenimas, švietimas, artimųjų pasiekiamumas, namų dydis, galimybė dirbti nuosavą žemę ir pan.)
5. nusiteikite pozityviai ir tikėkite savimi. Mūsų širdis dažniausiai kalba tai, ko mums iš tiesų reikia. Neleiskite protui ir logikai nugalėti. Tegu abu šie balsai skamba ir būna girdimi tolygiai. Galbūt vienas iš jūsų šeimoje yra protas, o kitas širdis? ieškokite kompromisų, jų visada yra!
6. nepamirškite – kaip šauksi, taip atsilieps. Ką jūs duosite aplinkai, tą aplinka grąžins jums su kaupu. Kiekvienoje smulkmenoje būkite sąžiningi, planuokite dirbti ir uždirbti sąžiningais būdais, raskite kūrybiškus sprendimus savo pašaukimui realizuoti, ir būsite laimingi.
7. DARYKITE TAI 🙂 visos mintys, kurios mumyse per ilgai užsibūna tiesiog mintimis, ilgainiui tampa paistalais, kurie niekada nebus įgyvendinti. Reikia veiksmo, kad pokytis įvyktų. todėl DARYKITE TAI. ir drįskite paprašyti pagalbos, kai jos prireikia. Žmonės dažniausiai noriai padeda, tik turite tai pasakyti.

ps. manęs, aišku, teiravosi, kokio biudžeto galima tikėtis gyvenant kaime. Negaliu atsakyti į šį klausimą, dėl to, kad pvz. mes vis dar statomės namus, o į juos sueina didelė dalis biudžeto. Tad sunku pamatuoti, kiek mums užtektų tiesiog paprastam gyvenimui. Reikėtų įsivertinti, kokio remonto ar renovacijos, ar statybų reikės gyvenimo kaime startui, ir dar įsivertinti beprotiškus kainų pakilimus (mes pražiopsojom šį punktą, todėl niekaip nebaigiam statybų, ir mes ne vieni tokie Lietuvoje, įvedu eurą, statytis tapo nesvietiškai brangu…). Kai nereikia statyti ar renovuoti, viskas daug paprasčiau. Bet rasti sodybą, paruoštą gyvenimui ir atitinkančią kitus poreikius yra beveik neįmanoma, tad nebūkite naivūs. Mano galva, reikia nusimatyti keletą pirmų metų, kad bent vienas iš šeimos uždirbs pinigus ir išlaikys kitus šeimos narius.