Pernakvoję jaukiame name, įrengtame pagal visus feng shui reikalavimus (niekada man nekliuvo pernelyg tas feng shui, bet vos tik užėjus į šiuos namus, pasijutau puikiai, o vėliau supratau kodėl – todėl kad juose galima jausti, kaip sklandžiai ir ramiai teka namų energija per visas patalpas, ir kad švara ir neperkrauta daiktais erdvė leidžia kvėpuoti pilnais plaučiais), po draugiško vakaro, kupino pokalbių, penktadienio rytą sėdome į mašiną ir išvykome apžiūrėti miestelio. Miestelis, kaip minėjau anksčiau, senas, nedidukas, jame daug senų vokiško stiliaus namų, siaurų gatvelių. Bet štai apylinkės tiesiog atėmė man žadą. Tai vyndarių ir vynuogių augintojų miestelis. Pramonė čia atsirado tik XX amžiuje, bet ir ji galutinai neišstūmė to, ką darė vietiniai proseneliai ir leidžia klimatas – vynuogių auginimo. Mus užvėžė su mašina ant aukščiausio kalno,  nuo kurio atsiveria nuostabūs dirbami laukai, ir preciziškai vokiškai susodintos vynuogės, tądien saule nudažytos penkiasdešimčia rudų atspalvių, buvo tikra atgaiva akims ir sielai. Man tiesiog norėjosi būti ten, stovėti ir žiūrėti.

Bandžiau paveiksluot, bet argi sugebėsiu perteikti emocijas, kurios kilo ten besidairant? Viena vertus, nemačiau nieko ypatingo. Kita vertus, kaip žiūrime, taip ir matome 🙂 Kalvos banguoja žemyn, driekiasi tolyn kiek akis užmato, o apačioje tų nuožulnių šlaitų, tarsi kokia uoga, glūdi miestelis, kupinas savo istorijų, išgyvenimų, patirčių… Saulė taip maloniai žeria spindulius į visas puses, rytinė rudens gaiva ir tie rudi atpalviai aplinkui… Tiesiog stebuklingai sukrito į mane visi tie vaizdai, kvapai, potyriai. Saugosiu ir nešiosiu kol būsiu gyva.

 

Pavalgę pietums puikių švabiškų koldūnų (tokios minkštos ir plonos, bet elastingos tešlos nebuvau ragavusi, prisiekiu, ir trokštu pati tokią išmokti gaminti), išvykome toliau į savo kelionę. Planavome aplankyti vieną didžiausių ir įspūdingiausių Vokietijos technikos ir automobilių muziejų Sinsheim.

Muziejaus svetainė čia

Esame buvę panašiame muziejuje Miunchene, o Lietuvoje dar šiemet lankėmės Žemaitijoj vietinio entuziasto technikos muziejuj. Mane tokie muziejai žavi. Vaikščiojau, aikčiojau, įsivaizdavau, mintyse sukdama laiką tai atgal, tai vėl pirmyn…Kiek žmonijos pažangos padaryta, kiek visko sugalvota, išrasta, išbandyta.. Kiek paskui gyvybių atimta dėl tos technikos blogo panaudojimo ar tikslų. Fotografavau savo berniukams labai daug. Vaikštinėjome neskubėdami praktiškai tol, kol beveik atsipyko vaizdai aplinkui. Radosi kažkoks nuovargis. Buvome užlipę ir į garsųjų Concord lėktuvą, ir dar į kelis kitus. Užburia tikrumas, galėjimas įsivaizduoti, kaip ta ar kita technika gyveno tikrąjį savo gyvenimą.

 

 

 

Vakarop išvažiavome dar į kitą miestą, Wiesbaden. Netoli jo lankėme dar vieną draugų šeimą. Bet nuvykus jau jautėme nemažą kelionės nuovargį. Dar vienas puikus vakaras su seniai matytais mielais žmonėmis, dar vienas ilgas pokalbių, pasakojimų vakaras žvakių šviesoje ir gilus miegas naktį. Taip miegama tik per atostogas, kai nereikia keltis su žadintuvu, ir nepažadina vaikai. Atrodo, prasmengi miege, o pabudęs užtrunki, kol susigaudai, kur esi 🙂

Kitą rytą kartu su bičiuliais lankėme keletą vietinių turizmo objektų – Germanija paminklą ant aukštos kalvos, nuo kurios atsiveria puikus vaizdas į Reiną, taip pat į miestą.

 

 

 

Apsilankėme ir Reino saloje, nes šiemet, kaip būna vos porą kartų per dešimtmetį, Reino upė labai nusekusi, ir galima pėsčiomis nueiti akmenų taku į jos salą, kurioje stovi bokštas, o ant bokšto sienos yra vandens lygio žymos. Taigi, šiemet Reinas nusekęs labai labai daug. dėl tos priežasties visame regione daug kas pabrango, pradedant benzinu, baigiant vartojimo prekėmis.

Dar aplankėme nuostabioje vietoje įsikūruį vienuolyną, vardo nebeatsimenu, bet gal ne taip ir svarbu. Kažkada   vynuoges ten augino vienuoliai, o dabar augina kažkas kitas, ir galima įsigyti vardinio vienuolyno vyno bei alaus. Vietovė labai graži, jauki, kalnų slėnyje. Diena buvo saulėta, tad maloniai pasivaikščiojome.

Tęsinys bus 🙂