Nuo rugsėjo mėnesio sukūriau 4 lėles. Iš tiesų, ne sukūriau, bet išpildžiau, nes jos į mano vaizduotę įsiprašo pačios, ateina štai taip, kada užsimano, ir tada man telieka atlikti darbą rankomis, kad jos įgautų materialųjį pavidalą ir sugalvoti joms detales, kad įsikūnijimas įvyktų pilnatviškas.

Mano lėlytes ir kitus žaisliukus galite apžiūrėti čia

Taip buvo ir su Morkyte. Juk nuo rugsėjo mano galvoje gyveno gėlės, taigi, norėdama būti profesionali, galbūt būčiau turėjusi būti ir nuosekli, laikytis gėlių kūrimo idėjos ir nesidairyti į šalis. Bet rugpjūčio gale ir rugsėjį labai daug dirbau darže. tiesa, gėlių jame irgi būta, ir netgi oranžinių, o bet tačiau, į galvą man atėjo morka. Kai rašiau apie savo Gyvą daržą ir oranžines nuotkas, pasikleidusias savo žalius plaukus lysvės pakraštį, pamenat? Tai štai, viena iš tų padūkusių morkyčių apsigyveno mano galvoje, įsigyveno netgi, sakyčiau, tad man beliko tik ją simbiotiškai priimti. Rugsėjo 20d. pasipiešiau eskizą savo kūrybinių idėjų sąsiuvinyje, kad galėčiau ramiai gyventi toliau ir daryti tai, kas buvo pradėta – Panelę Rožę ir Panaitį Žydrių. O kai tik pabaigiau šiuodu, Morkytė ėmėsi spardytis sąsiuvinio lape taip, kad neturėjau kur trauktis, teko imtis ir jos, nors ji visai ne gėlė, ir įsibrovė be eilės į mano kūrybinę gėlių kolekciją.

Štai tokia aikštinga, bet gerietė Panelė išėjo. Pozityvi, optimistiška, energinga. Šiuos  jausmus patyriau ją kurdama, juos jaučiu ir dabar, imdama ją į rankas – ji tiesiog spinduliuoja energiją, kaip koks vitaminas karotinas, kapsulė gero užtaiso.

22 cm ūgio. Kelnaitės ir batukai nenusiauna, suknelė nusivelka. Suknelė turi pamušalą ir užsegimą, visos siūlės atliktos rankiniu būdu.

Į tą laiką, kol gimė mano rankose Morkytė, galvoje jau šmirinėjo naujos idėjos. Nesakysiu dar, kokios, kad anos išsigandusios nepabėgtų, bet šiandien visas tris naujais eskizais išguldžiau ant lapo, leisiu joms pagyventi ten, ir kartu mano galvoje, kad susigulėtų ir įgautų nusistovėjusias formas. Toks štai tas mano kūrybinis procesas – ilgas bet nenuobodus. Bet eskizai tapo būtini, nes idėjos dauginasi tokiu greičiu, kad jei jų neužfiksuoju, tai jos gali tiesiog pasiklysti mano minčių stalčiukuose, o tada, surask jas, kad nori…