patyrimai

Vokietija: Baden Baden, Prancūzija, Oberderdingen

Į Baden Badeną atvykę antradienio pavakare, galėjom pailsėti ir pagalvoti ką veikti kitą dieną. Šis Vokietijos pasienio kurortas yra tarsi Druskininkai, siūlo SPA bei kazino paslaugas, žinoma, daugybę parduotuvių turistams, įskaitant juvelyrines, o daugybė jo gyventojų gyvena iš viešbučių verslo arba apartamentų nuomos. Mes taip pat buvome išsinuomavę dviejų kambarių apartamentus. Kaip ir Druskininkuose ar Birštone, Baden Badene apstu rusų. Patys vokiečiai sako, kad rusai baigia pilnai apgyvendinti ir išpirkti šį miestą. Iš tiesų mieste beveik visi užrašai šalia vokiečių, yra ir rusų kalba, įskaitant meniu restoranuose.

Ryte išėjome pasivaikščioti po miestą. Gyvenome šalia centro, tad tai buvo vienintelė diena, kada niekur nevažiavome. Užtai prisivaikščiojom tiek, kad vakare skaudėjo kojas 😀 Puikus jausmas vaikštinėti, žioplinėti niekur neskubant, nupirkti suvenyrų artimiesiems ir sau, užrašyti atvirukus ir išsiųsti su linkėjimais. Mes tradiciškai nusiperkame molinį paveikslėlį, kurį namuose kabinsim ant sienos. Turime iš kitų šalių keraminių plytelių, paveiksliukų at akmes ir pan. Šįkart tai buvo lėkštelė, nes nieko kito neradome. Na, ir mano aistra antpiršiams Baden Badene buvo labai patekinta dviem naujais kolekcijos gyventojais 🙂 Tokia smulkmena, o laimės pilnos kelnės…

Pietus gaminomės namuose, nes trečią kelionės dieną jau norėjau suktis virtuvėje. Na, o vakare mūsų laukė koncertas, kuris iš tiesų ir buvo pagrindinis šios kelionės tikslas. Koncertas vyko Baden Badeno koncertų salėje Festspielhous, o klausėmės Gregory Porter su simfoniniu orkestru, koncertas skirtas Nat King Cole ir paties atlikėjo muzikai. Pasakoti apie muziką ir aprašyti, kokį poveikį ji turi, yra gana keblu, nes mes visi skirtingai ją girdim ir suvokiam, bei, turėdami skirtingas gyvenimo patirtis, girdime ir patiriame skirtingai. Tačiau galiu pasakyti tiek, kad šis koncertas buvo PATYRIMAS visam gyvenimui. Kai muzika užlieja, tu joje skęsti iš malonumo, nori verkti ir juoktis, ir kad ji nesibaigtų. Salė buvo pilnutėlė įvairaus amžiaus žmonių. Atlikėjas su orkestru dainavo valandą, tada buvo pusvalandžio pertrauka, tada dar valandą, ir dar išprašėme 3 dainų bis’ų. Ne visi atlikėjai geba taip greitai ir įtaigiai paliesti publiką, kaip pavyko Gregory Porter. Nes mes iki koncerto net nebuvome jo gerbėjai… Bet taip palietė, pačią širdį, ir įtikino visa muzikos galia 🙂 Buvo labai gera, pilnatviškas toks jausmas, kurio prisigėrę dar kitą dieną jautėmės maloniai apsvaigę.

Kam įdomu, pasiklausykite čia

Na, o ketvirtadienį vėl sėdome į mašiną ir keliavom toliau. Ryte rūkas buvo tirštas ir toks klampus, kad sunkiai kas matėsi. Tad kilti į Merkurijaus kalną pasižvalgyti iš viršaus nebuvo prasmės. Bet aplakėme Rožių sodą. Jis, tiesa, buvo uždarytas žiemai, bet vistiek pasižvalgėme per tvorą ir pasirankiojome idėjų savo sodybai. Visai daug rožių tebežydėjo pavieniais žiedas. Galima tik įsivaizduoti, koks grožis ten vasarą…

IMG_20181115_102315

Pasižvalgyti galima čia

Paskui dar užvažiavome į kitą viršukalę, radome pilies griuvėsius, Altes Schloss. Ir čia buvo nuostabiausia, kad yra daug rožynų įvairiose kiemo vietose.

 

Pilis restauruojama, kada nors bus atkurta. Nors man turbūt labiau patiko griuvėsiai… Juose kažkas tikro, kartu magiško.. O kai sudedamos naujos plytos, nauji langai, tai ir lieka nebeaišku, kur tikra, o kur nebe. Rūkas tikrai sustiprino magiją, jautiesi toks vienišas ir mažas tarp tų aukštų sienų…

 

Kitas taškas, kurį būtinai norėjom aplankyti, buvo Prancūzija. Kadangi iki sienos, kuri eina maždaug per vidurį Reino upės, buvo likę tik kokie 12km, tai nutarėme būtinai atsižymėti pas prancūzus. Tiesą sakant, pasieny lankytinų objektų neradom, todėl nuvažiavome į Roppenheim Outlet – parduotuvių miestelį, kuriame daugybės žinomų prekinių ženklų vardų parduotuvės. Čia nupirkome ir lauktuvių, ir vaikams drabužių, ir aš, kaip tikra daržininkė, nepraleidau progos apsirūpiti naujais kaliošais 🙂 užtai originalūs, crocsai. Trepsiu dabar laiminga per šlapią žolę, ir šaltis man nebaisus 🙂

Toliau mūsų kelias vedė į mažą Vokietijos miestelį Oberderdingen, kuriame daugybė senų vokiškų namukų, siauros gatvės ir gyvena apie 6000 gyventojų, įskaitant artimas apylinkes. Mes čia lankėme senus mano vyro šeimos draugus. na, ne tokie jie seni, kai galėtų pasirodyt, bet buvome sutikti šiltai, “švabiškai“ ir vakarojome iki vėlumos traškant malkoms židinyje, ragaujant vokiškus kepsnius (užsisakėme be kraujo) ir kalbantis apie viską iš eilės. Viena iš temų buvo gana liūdna, apie ką mes, gyvendami Lietuvoj, nė negalvojam – imigrantai, jų gyvenimo būdas, tradicijos, musulmonai ir pan. Vokiečius tai liečia labai stipriai, pradedant pensijomis ir mokamais mokesčiais, saugumu gatvėse, gyventojų skaičiumi, kylančiais aplink minaretais ir mečetėmis, mokinių skaičiais mokyklose ir t.t. Tai, ko mes kasdien nematome ir nesusiduriame, vokiečiai gauna kasdien nuryti, susitaikyti ir bandyti gyventi toliau, nors puikiai supranta, kur visa tai veda. Mastant globaliai, kultūriškai, socialiai, tai yra baisu. Kaip tai spręsti, ir ką turėsime po gerų 10-20 metų, sunku įsivaizduoti šiandien. Bet Vokietija tikrai yra pasikeitusi per daug. Ir ne į gerąją pusę…

miestelio nuotraukų rasite čia

 

Laukite tęsinio!

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s