Iriso padūmojimai prieš žydėjimą

Iriso padūmojimai prieš žydėjimą Rąžausi tiesdamasis visu ilgiu į dangų. Rytas…Toks gaivus ir šviežias metas, kol saulė dar mūsų nepasiekia. Palinguoju į šonus: broliai, kelkitės! Gana miegoti, laikas puošti dieną! Pasitikrinkime, gal kuris jau pasiruošęs šiandien atverti akis? Broliai sušnara vėjyje plonais lapeliais, bet iš tylos suprantu, kad šiandien dar ne ta didžioji diena skleisti savo mėlynus žiedlapius. Vadinasi, teks dar lukterti, ir mums, ir šeimininkei. O, štai kaip tik ir ji pasirodė. Dabar ateina vis dažniau, beveik kasdien, o kartais ir po kelis kartus per dieną. Dabar štai, atsitempė kažkokią spalvotą pūslę – gerai neįžiūriu, mano žiedlapiai irgi dar … Skaityti toliau: Iriso padūmojimai prieš žydėjimą

Balandžio mėnesio rašinys Gyvas daržas, spausdintas žurnale “Sodo spalvos“ Nr.4

Trimetis Jonukas žvelgia pro virtuvės langą ir susimąstęs klausia: „kada galėsiu pūsti muilo burbulus?“ Nusišypsau, prisiminusi pernai vasarą, kai burbulų ir vaikų buvo pilnas kiemas,  vėjas nešiojo didžiulius ir mažiukus spindinčius burbulus tarsi gyvus po visą sodybą. Tai buvo džiaugsmo! Atsakau: „Vasarą!“. „O kada bus vasara?“ Ak…kada gi ta vasara, iš tiesų? Dar tik balandis, o jis kaip koks išdavikas – užanty didelį pažadą atneša, kad jau tuoj tuoj šiluma užplūs žemę, o per naktį šast ir apsigalvoja, ir vėl papučia ledinis rytys, iškrenta kokia netikėta šlapdriba… Ir, nors sniego ant žemės nebėra, bet žiemos kerai dar ne visai išsisklaidę. … Skaityti toliau: Balandžio mėnesio rašinys Gyvas daržas, spausdintas žurnale “Sodo spalvos“ Nr.4

Vasaris (rašinys iš žurnalo “Sodo spalvos“ nr.2

Žvarbu šiandien. Žingsniuoju girgždančiu baltutėliu sniegu mūsų kaimo keliuku, žvelgdama į rytus. Saulė tokia didelė ir raudona, ką tik nedrąsiai vos grybštelėjo šarmotas pakelės ąžuolų šakas, o dabar sustingusi atsuka savo šviesų veidą į mane. Stovime abi, tokios mažos viena kitai, tokios tolimos fizine prasme, bet tokios seseriškai artimos širdimis… Šios akimirkos neįkainojamos, trumpos ir labai brangios, kai mudvi galime pabūti vienos, niekieno netrikdomos, iki dugno atviros. Siunčiu Saulei savo meilę, nes kuo gi dar galėčiau ją labiau pradžiuginti? O ji mane pripildo tokios švarios vaiskos, kad manyje nebeliktų vietos abejonėms. Vaiskos, švaros ir šviesos įkvepiu su kiekvienu šaltu spinduliu. … Skaityti toliau: Vasaris (rašinys iš žurnalo “Sodo spalvos“ nr.2

Katilėlis

Nežinau kaip jums, bet man, kuo toliau gyvenu, tuo labiau atrodo, kad sielą turi viskas, ne tik žmogus. Štai pavyzdžiui, augalai, juk nėra jie tiesiog šiaip kokie bedvasiai. Kitaip, kaip jie galėtų mums daryti tokį stebuklingą poveikį? Štai prisiglaudus prie medžio, siela nurimsta, kūnas atsipalaiduoja, tarsi junti, kaip iš drūto kamieno į tave plūsta medžio jėga, energija. Arba gėlių žiedai – regi juos ir nevalingai šypsaisi, tarsi jie su tavim kalbėtų, tarsi sakytų ką svarbaus. Kitą kart, ir pati pasikalbi… Gal kaip tik todėl ir savo daržą pavadinau Gyvu daržu, nes viskas, kas jame, gyva: ne tik vabalėliai, šliužiukai ir … Skaityti toliau: Katilėlis