Greitis, efektyvumas ir tuštuma: apie pasaulį, kuris nebemoka sustoti

Šįryt klausiausi vienos astrologės pamąstymų apie mūsų visuomenės pokyčius, kaip žmonės nebenori mokytis, kaip yra prikepta neprofesionalių “ekspertų“ visose srityse, ir kas mūsų laukia ateityje su tokiais sparčiais tempais šiuose pokyčiuose, kai dirbtinis intelektas (DI) tampa mums patarėju ne tik astrologijoje, bet ir visur kitur. Kitaip tariant, tampame tokia truputį viduramžių visuomenė, kur patiems nebereikia galvoti, užtenka tikėti “lyderiais“, pasiduoti kažkieno valdymui ir tiesiog taip egzistuoti. Astrologė, aišku, kvietė diskusijai, pradžioje maniau parašyti komentarą. Bet trumpai pasisakyti tokia plačia tema nesugebu, tiesiog besiklausydama panirau į savo mintis, ir nutariau, kad laikas tiesiog išrašyti tą savo nuomonę. Neturiu iliuzijos, kad ta … Skaityti toliau: Greitis, efektyvumas ir tuštuma: apie pasaulį, kuris nebemoka sustoti

Beržų hidrolatas ir simbolika: šalia daržo augančio beržo istorija

Šalia mano daržo auga beržas. Aišku, jis čia auga seniau, nei atsirado daržas. Iš pirmo žvilgsnio – paprastas medis: baltas, lieknas, švelniai šnarantis vėjyje, įaugęs ant paties mažyčio prūdelio kranto (visada turi ko atsigerti). Bet kiekvieną pavasarį, kai gyvas daržas tik bunda, o pirmoji žemės žaluma tik nedrąsiai daigina pirmus lapelius, jis jau žaliuoja, pilnas gyvybės, syvų ir šviesos. Kartais žvelgiu į jo laibas šakas, ir matau glostančias rankas. Kartais atrodo, kad jis moja man ar kažkam tolumoje tomis savo šakomis – rankomis… Kartais lapų šnaresy girdžiu dainas, paguodą ar juoką – to, ko man labiausiai reikia. Kitas didžiulis, dar … Skaityti toliau: Beržų hidrolatas ir simbolika: šalia daržo augančio beržo istorija

ŽIEDAI SODYBOJE

Daug metų rašiau apie daržą, daržovių auginimą, mulčiavimą, nelaistymą ir t.t. Visa mano koncentracija buvo į maistą – kaip jo užsiauginti, kaip gyventi taip, kad nereikėtų pirkti, ar kuo mažiau tektų pirkti parduotuvių produkciją. Per 9 metus Gyvo Daržo sodyboje labai daug ko išmokau ir daug pasiekiau – mes tikrai perkame visai nedaug daržovių, kokius 85-90 proc. užsiauginame, įskaitant mėsą (o tai man, mieste gimusiai ir užaugusiai, išties yra didelis pasiekimas, nes teko tikrai daug domėtis, mokytis ir patirti). Išmokau gaminti iš to, ką turime savo, suktis be pirktinių “gėrybių“. Dar svarbesnis žingsnis, kad ne tik aš išmokau, bet šeimą … Skaityti toliau: ŽIEDAI SODYBOJE

LIEPA IR VĖL

Laikas lekia kažkokiu kosminiu greičiu. Nors atrodo, gyvenu neskubėdama, įkvėpdama kiekvieną akimirką, vis dėlto, jis tarsi smėlis tarp pirštų…nespėju visko pagauti, užfiksuoti. Gyventi kaime – gyventi gamtos ritmu. Esi visuomet nuo jos priklausomas, turi į ją įsiklausyti, stebėti ir pastebėti, kad laiku atliktum ką reikia, kad spėtum susirinkti derlius. Neseniai daviau interviu ir gavau klausimą – kaip atrodo eilinė mano diena dabar, vasarą. Pirma atlėkusi mintis į galvą – na, aš nieko ypatingo neveikiu. Ir iš karto po jos sekė prisiminimai, kas tas “niekas“, kurį aš čia taip jau intensyviai veikiu… Uogos. Rinkimas, stiklainiai, virimas, konservavimas. Daug uogų, vienos po … Skaityti toliau: LIEPA IR VĖL

Iriso padūmojimai prieš žydėjimą

Iriso padūmojimai prieš žydėjimą Rąžausi tiesdamasis visu ilgiu į dangų. Rytas…Toks gaivus ir šviežias metas, kol saulė dar mūsų nepasiekia. Palinguoju į šonus: broliai, kelkitės! Gana miegoti, laikas puošti dieną! Pasitikrinkime, gal kuris jau pasiruošęs šiandien atverti akis? Broliai sušnara vėjyje plonais lapeliais, bet iš tylos suprantu, kad šiandien dar ne ta didžioji diena skleisti savo mėlynus žiedlapius. Vadinasi, teks dar lukterti, ir mums, ir šeimininkei. O, štai kaip tik ir ji pasirodė. Dabar ateina vis dažniau, beveik kasdien, o kartais ir po kelis kartus per dieną. Dabar štai, atsitempė kažkokią spalvotą pūslę – gerai neįžiūriu, mano žiedlapiai irgi dar … Skaityti toliau: Iriso padūmojimai prieš žydėjimą

Sausis (rašinys publikuotas žurnale “Sodo spalvos“ 2019 m. nr. 1)

Šaltas rytas. Baltas. Net mintys sušalusios, jokio veiksmo galvoje, tik kūnas atlieka įprastus veiksmus, kaip kiekvieną rytą. Dangus nusidažęs raudonai, pro medžių šakas veržiasi ankstyvi saulės spinduliai, tarsi norėdami apkabinti, paglostyti tas šakas, tada kelią, besidriekiantį tolumon, o tada ir mano akis, žvelgiančias į baltą rytinį tolį. Toks tas sausis. Kalendorinė pradžia, kuri niekaip nepriverčia manęs pradėti ką nors naujo. Kaip tik atvirkščiai, pošventinis šurmulys, regis, nusinešė paskutinius įkvėpimo resursus, nors morališkai, atrodo, tiek ruoštasi, štai, nuo naujų metų kad imsiuosi, kad pulsiu, rankoves pasiraitojus… Bet ne. Atrodo, ne laikas niekam. Veidaknygės daržininų grupės pamažu atgyja, vis dažniau pasirodo užsinuobodžiavusių … Skaityti toliau: Sausis (rašinys publikuotas žurnale “Sodo spalvos“ 2019 m. nr. 1)

Kaimas vs. Miestas

  Kaip mylimo ranka švelniai slysta nuo pečių žemyn, glostydama kūno linijas, taip mano akys glamonėja snieguotus horizontus: rytą – kalvas ir slėnius, nušviestus raudonos kylančios saulės, vakare – tylias laukų lygumas vakaruose, su kur ne kur išaugusiais krūmynais ar pavieniais medžiais. Šiuose laukuose vasarą gyvena traktoriai ir kombainai, galima stebėti javų augimo ciklą. Tuo tarpu rytiniuose slėniuose veši laukinės pievos, kuriose nuolat gali aptikti dar nematytų prisisėjusių augalėlių, gėlių ir žolynų. Dabar, žiemą, tiek slėniai, tiek laukai nurimę ir taikūs. Žvilgsniu taip patogu klaidžioti, nutolti kur norisi, vėl priartėti prie sodybos. Darže pripėduota paukštukų. Aplink šiltnamį Majos prabėgta didelėmis … Skaityti toliau: Kaimas vs. Miestas