foto: D. Jakštaitė/Beatos virtuvė

Užduotis rašyti apie ekologinį daržą nėra tokia lengva, kaip gali pasirodyti iš pradžių. Visų pirma todėl, kad pati sąvoka ekologija yra ganėtinai paini, daugiareikšmė, dar skirtingiau suprantama įvairių žmonių ar žmonių grupių, be to, pastaraisiais metais šiuo terminu gana nemažai spekuliuojama, jis tampa tarsi koks madingas priežodis, kurį pridėjus prie bet kurio kito žodžio, tarsi “pagerėja” to kito žodžio suvokimas (būtent todėl ir randasi vis daugiau spekuliacijų). Negana to, kalbant apie daržą, pridėjus žodį “ekologiškas” galvoje kyla tikra painiava – koks tai daržas, ar jame auga ekologiškos daržovės? Kas yra ekologiškos daržovės – ar tai, kas tręšiama natūraliomis trąšomis, ar tai, kas išvis netręšiama? Kuo Ekologiška daržovė skiriasi nuo neekologiškos? Ir taip toliau – kyla vis daugiau klausimų, ir randasi daugybė atsakymų, kurie dažnai priklauso subjektyviam suvokimui, požiūriui. Neretai tas požiūris būna suformuotas iš spaudoje dažniausiai pasitaikančių klišių, terminų ir sąvokų, į kurias neįsigilinus, galima ir visai susipainioti. Tad, šiame rašinyje mėginsiu sudėlioti taškus ant i (žinoma, šis mano mėginimas vėl gali būti kiek subjektyvus, nes aš esu labai UŽ ekologinę žemdirbystę, kuri yra tvari, ilgalaikė ir labai kūrybiška. Bet nuoširdžiai stengsiuosi išlikti objektyvi ir aprašyti sąvokas iš visų pusių).

Pirmiausia noriu apžvelgti šiuo metu populiarius terminus – sąvokas, susijusias su daržininkyste, žemdirbyste, tiek lietuvių, tiek anglų kalbomis. Tas sąvokas mes kasdien sutinkame interneto platybėse ne tik skaitydami straipsnius, bet ir populiariausiuose socialinių medijų tinkluose (Facebook ir Instagram). Parašę grotažymę # prieš bet kurį iš šių žodžių, mes gautume galimybę pamatyti neaprėpiamą skaičių įvairių profilių, bendruomenių, grupių, kuriose apie tai rašoma, kalbama, dalijamasi patirtimis, fotografijomis ir pan.

Taigi, pradėkime nuo plačiausios sąvokos – permaculture – termino, kuris iš esmės žymi judėjimą žmonių, gyvenančių taip vadinamose giminės sodybose (arba – ekosodybose) bei remiasi Vladimiro Megre knygomis apie Anastasiją bei jos gyvenimo būdu. Tokių žmonių bendruomenių pasaulyje yra tikrai nemažai, jos nedidelės, garsiai nesireklamuoja, gyvena darnoje su gamta, vadovaujasi pagrindiniais permakultūros principais ir siekia tvariai vartoti kuo mažiau, kurti kuo daugiau, ypač didelę reikšmę teikia atsinaujinančių gamtos išteklių tvariam naudojimui ir pan. Iš esmės permakultūrinis daržas (permaculture garden) yra nuolatinis, „pastovus žemės ūkis“, besiremiantis  darbu su gamtos jėgomis – saule, vėju, lietumi. Tai yra, siekiama išnaudoti esamas gamtos jėgas apskritai gyvenimui, o ne tik daržui: optimaliai apsirūpinant maistu, šiluma, pastoge, vandeniu. Tad kalbėdami apie permakultūrą, turime gana platų kontekstą – tai yra gyvenimo būdas, kai žmogus savo veikla neprieštarauja, bet pritaria gamtai, prie jos prisitaiko, iš jos mokosi ir pan. Permakultūriniame darže atskiri mokslai yra sėklų rinkimas, jų laikymas, paskui – sėjimas. Permakultūriniame darže rastume daugybę daugiamečių kultūrų, kurių nereikia sėti kasmet, kurios arba išgyvena esamo klimato sąlygomis, daugybę metų, ir teikia maistą, arba lengvai pasisėja pačios. Permaklutūroje augalai neretai ne tik atlieka keletą funkcijų, bet dažnai jie yra ir tie, kurie atnaujina, gerina dirvožemį bei sukuria ir palaiko daržą/sodą kaip atskirą ekosistemą. Taigi, išmanyti reikia tikrai nemažai, augalų įvairovė didelė, o dar reikia gebėti juos pritaikyti esamam klimatui bei dirvožemiui.

Permakultūroje nieko negalima daryti kaip papuolė, visur reikia išmanymo, žinojimo, ir visa kasdienybė, įskaitant ūkio, daržo darbus, remiasi holistiniu požiūriu ir integravimu, o ne atskirų dalių išskyrimu. Gal kaip tik todėl kita sąvoka – organinis daržas (organic garden) , neretai mūsų painiojama su permakultūra. Nors iš esmės tai yra apie tą patį, bet žymiai siauriau. Jei permakultūra – visas gyvenimo sritis apimantis reiškinys, tai organinis daržas jau yra tik vienas iš jo elementų. Tačiau, kadangi elementų pati permakultūros sąvoka siekia neišskirti, tai ir mums derėtų būti sumanesniems ir neplakti šių sąvokų į vieną katilą.

Organic garden – organinis daržas/sodas – tai daržas/sodas be sintetinių trąšų ir pesticidų/herbicidų. Iš pirmo žvilgsnio gana paprasta, kuo gi skiriasi nuo tradicinio daržo? Vis dėlto pasigilinus, skirtumų yra daugybė, nes organinis daržas yra daug daugiau nei tiesiog žmogaus sukurtų chemikalų pakeitimas natūraliais chemikalais. Organinis daržas – tai savita filosofija, palaikanti visos sistemos sveikatą. Sakysite, ir vėl apie sistemą – taip, būtent, ekosistemą. Daržas ar sodas čia suvokiamas kaip atskiras mirko ir makro pasaulis, kuriame žmogus vaidina pagalbinį vaidmenį. Tokiame darže didelis dėmesys skiriamas dirvožemiui – nes tik turtingoje dirvoje galime sulaukti turtingų vitaminų ir mineralų turinčių daržovių. Todėl dažnai teigiama, jog organinio daržo daržovės išsiskiria intensyvesniu, tikresniu skoniu, turi daugiau vitaminų, mineralų (beje, šį faktą įrodė ir mokslininkai, tyrę daržoves iš organinio ir tradicinio daržo). O ir pati organinio daržo priežiūra yra tausojanti: taupomas vanduo, kaip išteklis, augalai grūdinami, kad atlaikytų sausras, augalai „pamaitinami“ tam tikrose augimo stadijose, atitinkamai jų poreikiams.  Žinoma, kad tokiame darže ypač svarbu žinoti, kokios trąšos laikomos geriausiomis, ar, apskritai, kokios yra leistinos. Apie tai smulkiau rašysiu kitame straipsnyje, kur taip pat pateiksiu kitus efektyvius būdus, padedančius praturtinti esamą dirvožemį, kuriuos siūlo ekologinė daržininkystė visame pasaulyje ir kuriuos tikrai nesunku pritaikyti Lietuvos klimato sąlygoms bei naudoti netgi mažyčiuose miesto daržuose ar balkonų lysvėse.

Organinio daržo esmė – saugoti turimą dirvožemį, jį nuolat praturtinant natūraliomis medžiagomis. Nesvetimas šiame darže ir mulčiavimas, nes pūvant mulčui taip pat susidaro naudingos dirvai medžiagos. Taigi, pasigilinkime į sąvoką mulčiuotas daržas (mulch garden) Mulčiu vadiname viršutinį dirvos sluoksnį dengiančią organiką, kurią klojame ant dirvos beveik visą laiką (išskyrus žiemą, bet net ir žiemą paklojus, nieko blogo neatsitiktų). Taigi, mulčias gali būti:

• pjauta žolė. Rekomenduojama – dalgiu pjauta, nes pjaunant dalgiu, visokia smulki žolės gyvūnija spėja pabėgti ar pasislėpti nuo ašmenų, tuo tarpu pjaunant žoliapjove, žūva daugybė pievos gyventojų.
• nukritę medžių lapai. Smulkinti ir sumaišyti su pjauta žole – ypač tinka daržui mulčiuoti, išskyrus ąžuolo ir drebulės lapus, kurie skaidosi labai ilgai, todėl geriau tiktų mulčiuoti vaismedžiams ar vaiskrūmiams. Patys naudingiausi lapai mulčiui – karklų/gluosnių lapai, nes juose esama fitohormonų giberelinų, kurie skatina augalų augimą. Visuomet geriausia lapus maišyti su žole.
• Šiaudai. Nors jie yra ne taip greitai pūvantys, kaip žolė, be to, kadangi yra šviesios spalvos, tai šiek tiek vėliau sušyla dirvos paviršius, bet visumoje šiaudai yra geras mulčias.
• Cukranendrių mulčias. Galbūt Lietuvoje neaktualu, bet jo vietoje galime rinktis bet kurį kitų smulkintų daržo atliekų mulčią.
• Pušų žievė. Dažnai naudojama gėlynams, pomedžiams mulčiuoti, gali šiek tiek rūgštinti dirvą, tad pravartu į tai atsižvelgti. Dėl lėto skaidymosi, netinka daržui.
• Kokoso riešutų lukšto mulčias – Lietuvoje geriau žinomas kaip substratas, kurį siūloma naudoti augalams auginti. Žinoma, renkantis mulčią kaip dirvos paviršiaus dangą, būtina atsižvelgti į kainą, tad šalyse, kur auga kokosų palmės, šis mulčias tikriausiai ir pigus, ir dažnas variantas.
• Smulkinto kietmedžio mulčias – puikus pasirinkimas pomedžiams, krūmams, gėlynams.
• Grikių lukštų mulčias – palyginus nauja organinė medžiaga, prieinama Lietuvoje, itin estetiškai atrodanti, skaidydamasi praturtina dirvą naudingomis medžiagomis, tačiau dėl lengvumo itin greitai išpustoma vėjo, todėl reikia arba nuolat palaikyti mulčią drėgną (tai iš dalies atlieka kasrytinė rasa vasarą), arba mulčiuoti tik nuo vėjo apsaugotus plotus.

Vis dėlto, tradicinės daržininkystės mylėtojai ir propaguotojai čia paklaustų – na ir kam gi visa tai dėti ant dirvos, kokia mulčiavimo prasmė? Juk nėra taip, kad mulčiuotame darže nebeauga piktžolės, nebereikia ravėti. Atsakytume šitaip: mulčias apsaugo dirvą nuo didelių temperatūros svyravimų (kas ypač būdinga tiek pavasarį, tiek rudenį Lietuvoje, o tai tikrai trikdo sėklų dygimą arba jau užaugusios kultūros gyvavimo laiką). Taip pat mulčias saugo dirvą nuo išdžiūvimo, o pastarųjų dvejų metų orai parodė, jog sausros tampa mūsų realybe, ir esame priversti galvoti ne tik apie lietaus vandens protingą panaudojimą daržams laistyti, bet ir apie drėgmės dirvoje išsaugojimą. Plika, atvira, juoda dirva per kaitrią dieną išgarina visą drėgmę, net suskeldėja po kelių savaičių sausros, kaipgi joje galėtų sudygti kokia sėkla, o juolab užaugti sveikas, stiprus augalas? Taigi, mulčiuotas daržas ir mūsuose tampa vis populiaresnis, ir netgi madingas. Šiuo metu itin paplitus pakeltoms lysvėms (apie jas šiame straipsnyje nerašysiu), būtų sumanu pasitelkti mulčiavimą būtent jose augantiems augalams, kadangi drėgmės praradimas, vandens nutekėjimas čia didelis, ir laistyti reikia nuolat, ir daug. Kitas didelis mulčiuoto daržo privalumas – dirvos purumas. Dirva po mulčiu yra tokia lengva ir puri, kad jos praktiškai nereikia papildomai purenti (kas verkiant privalu tradiciniame darže, kur išdžiuvusi žemė suskeldėja, o palaistyta susiplūkia), o joje augančias piktžoles labai lengva išrauti su šaknimis (žinoma, esant didelei sausrai, to daryti nerekomenduojama), neretai piktžolėms ir pasisėti bei įsitvirtinti dirvoje per mulčio sluoksnį yra žymiai sunkiau.

Apibendrindami galime sakyti, jog mulčiuotas ir organinis daržas yra tikri broliai, tik ko gero organiniame darže skiriamas didesnis dėmesys natūralioms trąšoms, nei vien tik mulčiavimui. Vadinasi, mulčiavimas yra tik vienas iš organinio daržo elementų.

Labai netoli nuo mulčiuoto daržo yra ir gamtinis daržas bei pati  gamtinės žemdirbystės sąvoka. Šis terminas yra išskirtinai lietuviškas, nes kažkada (prieš gerą dešimtmetį), atėjus į Lietuvą ekologiškumo bangai, sąmoningiems žmonėms kilo didelis noras ne tik rūpintis mūsų planeta atmetant kenkėjišką, dirvą alinančią žemės ūkio veiklą, bet ir kuriant naujoviškus daržus – gamtos dalį, kurioje svarbiausia yra ne pasiekti didelius kiekius ir parduoti produkciją, bet užauginti kokybišką, sveiką ir skanų maistą. Gamtinės žemdirbystės sąvoka iš dalies yra pati sau prieštaringa, nes žemdirbystė kaipo tokia čia neegzistuoja – čia kaip tik skatinama kuo mažiau kištis ir dirbti žemę, o kuo daugiau leisti veikti gamtai. Pagrindinis gamtinio daržo principas – augalų naudai vykstanti anglies ir azoto apykaita. Todėl čia būtinas mulčiavimas, nes bakterijoms ir grybeliams skaidant negyvąją organiką, į dirvą išsiskiria anglies dvideginis, kuris, kadangi yra sunkesnis už orą, leidžiasi dirvon, o ištirpęs vandenyje, patenka į augalus. Tokiame darže, esant pastoviai dirvos organizmų masei, užtikrinama azoto apykaita ir jo tiekimas augalams reikiamais kiekiais. Gamtiniame darže būtent biologinis aktyvumas, organikos fermentavimo procesai yra derlingumo rodiklis (o ne maistinių medžiagų kiekis dirvoje!). Gamtiniame darže, kaip ir paprastame mulčiuotame darže, puikios sąlygos mikroorganizmams veistis ir gyventi, klestėti jų įvairovei. O kai jų daug ir įvairių, tai augalai irgi klesti, auga stiprūs ir sveiki. Pasak šviesios atminties vieno iš gamtinės žemdirbystės Lietuvoje pradininkų Sauliaus Jasionio, gamtinėje žemdirbystėje svarbiausia – natūrali atranka, o ne kova su kenkėjais ar augalų apsauga, ar koks nors papildomas primaitinimas. Jeigu augalas sveikas – jis bus stiprus ir jo nepuls jokie kenkėjai. O augalų sveikata priklauso ne tik nuo sukuriamų kuo artimesnių natūraliai dirvos paklotei sąlygų, bet ir nuo sėklos. Saulius teigė, jog svarbu atsirinkti ir tam tikroje dirvoje geriau augančias kultūras, kurias ir reikėtų auginti, o ne iš visų jėgų stengtis „prisijaukinti“ lepius, tos dirvos nemėgstančius augalus. Didelė reikšmė šio tipo darže skiriama ir piktžolėms – čia jos vadinamos geržolėmis, nes teikia tiesioginę naudą daržui, todėl visai nereikėtų jų visų be atodairos rauti, o juolab nešti lauk iš daržo (taip gamtoje niekas nesielgia). Reikia gebėti prie jų prisitaikyti, su jomis sugyventi ir gauti iš jų naudos. Dar vienas išskirtinis gamtinio daržo bruožas – organinės atliekos kompostuojamos iš kart, dirvos paviršiuje, t.y. naudojamos kaip mulčias, tokiu būdu skaidantis išsiskyręs anglies dvideginis iš karto pasiimamas augalų. Jeigu atliekos stambesnių gabaritų, galima tokį kompostą dėti po krūmais ar vaismedžiais ir dar pridengti mulčiu, dėl estetikos. Jeigu kompostuosime tiesiai darže, tuomet taip pat tiktų pridengti plonu mulčio, pvz. pjautos žolės, sluoksniu.

Kaip matome, šie daržai visi taprusavyje kiek panašūs, ar bent jau siekia panašių tikslų – kuo efektyviau naudoti turimus gamtos išteklius, užauginti kuo kokybiškesnį derlių. Kiekvienam daržininkui svarbu apsaugoti daržą nuo kenkėjų, bet ne kiekvienas geba sumaniai rinktis kultūras, išmintingai jas derinti, kad kenkėjai pultų mažiau ar išvis nepultų. Jeigu aukščiau pateikta informacija dar neįtikino jūsų, kuri žemdirbystės forma iš tiesų yra efektyvesnė (sukuria ilgalaikę vertę), pateikiu keletą esminių tradicinio ir ekologinio daržo skirtumų:

1. Dirvos įdirbimas (ekologiniame darže vengiama kastuvu apversti žemę, nes tuomet mikroorganizmai iš paviršiaus atsiduria apačioje, didelė jų dalis žūva, kitiems užtrunka vėl grįžti į paviršių, šitaip suardoma natūrali dirvos struktūra. Tradiciniame darže kasmet po kartą ar net du suardoma dirvos struktūra)
2. Dirvos temperatūra (mulčiuotame darže ji mažiau svyruoja – lėčiau įšyla, bet lėčiau ir atvėsta)
3. Daržo priežiūra (piktžolių ravėjimas, tręšimas, mulčiavimas – ekodarže viskas atliekiama kitaip, ir viskas tik rankiniu būdu, tuo tarpu tradicinė žemdirbystė kliaujasi galingomis žemės ūkio mašinomis, kurios ne tik sužaloja dirvos struktūras savo mase, bet padaro žalos ir pačiais žemdirbystės principais)
4. Gyvūnų, vabzdžių vaidmuo ekosistemoje (ekologiniame darže ji būtina, puoselėjama, saugoma, tradiciniame – naikinama)
5. Kultūrų deriniai lysvėse (ekologiniame darže vienoje lysvėje – didelė kultūrų įvairovė, tai taip pat ekosistemos palaikymo dalis. Tradiciniame darže dideli plotai užsėjami ta pačia kultūra, ir tai pritraukia kenkėjus, kuriuos vėliau tenka naikinti ir t.t.)

Sąvokos „kitoks daržas“ (Giedrius ir Eimutė Lučiūnai), „protingas daržas“ (B. A. Bublikas) , „darnus daržas“ (H. Danilčenko) – tai vis gamtinio daržo pusbroliai, sugalvoti augintojų, siekiant atkreipti dėmesį, jog gamtiškai užaugintame darže kitoks ir derlius, be to, juk toks daržas yra ir protingas, ir darnus – jeigu daržininkas suderins augalus, dirvos niekada nepaliks tuščios, nuolat mulčiuos įvairia organika, daržas taps dinamiška ekosistema, kurioje viskas darniai sustyguota žmogaus naudai (nors tai – tik pašalinis protingojo daržo efektas!), negana to, tokiame darže turėsime daugiau naudingų vabzdžių, kai tuo tarpu kenkėjus galime atbaidyti kitais protingais augalais, ir taip toliau, ir vėl viskas ratu – kaip dideliam profesionaliam orkestre – svarbus kiekvienas instrumentas, bet skambėjimas gaunamas iš visų dermės.

Ir ko gero, neprašausime pro šalį, drąsiai pasakydami, jog visi šiame straipsnyje aptarti daržo tipai yra ekologiniai, nes jie turi vieną tikslą – išsaugoti, praturtinti dirvą, kad daržininkystė būtų ilgalaikis, tvarus, kuriantis procesas, o ne greitas, efektyvus didelio kiekio siekis, nekreipiant dėmesio į pasekmes (ką vis dar daro tradicinė žemdirbystė, jau nekalbant apie pesticidų ir herbicidų naudojimą).

Mano sugalvotas „Gyvas daržas“ taip pat yra grynakraujis pusbrolis mulčiuoto, organinio, gamtinio daržo, gimęs iš kūrybiškai pamatytų „kalbančių“ ir „vaikštančių“ daržovių – pasakojimų herojų, siekiant atkreipti dėmesį, jog toks – ekologinis daržas – iš tiesų yra gyva ekosistema, kurioje daržininkas tėra dirigentas. Norint išgirsti darnią muziką, o ne chaotišką kakofoniją, reikia mokėti sustyguoti instrumentus, laiku vienus ar kitus jų nutildyti, laiku pamaitinti alkanus ar pagirdyti ištroškusius muzikantus – mikroorganizmus, bei nuolatos būti šalia – regėti ir atidžiai klausytis, ką sako augalai, kaip jie jaučiasi, ką patiria dėl temperatūrų, anglies ir azoto kiekių, drėgmės pertekliaus ar stokos. Reikia būti visa širdimi daržininku, norint, kad daržas būtų GYVAS. Ir tada tikrai, bus lengva išgirsti kvatojančias pupeles ar burbančias bulves, pletkininkes petražoles ar kareivukus kukurūzus – bus smagu rauti jaunamartes morkas už žalių plaukų, ir rikiuoti garbanotuosius kapralų kopūstus į darnias rikiuotes. Ir šiuo – kūrybiniu būdu galėsime lengviau mokyti jaunąją kartą, pritraukti daugiau vaikų į daržus, nes juk ten vyksta ne šiaip sau gyvenimas – ten auga maistas, kuris augina ir mus pačius. Aš tikiu, kad tik toks – ekologinis daržas – turi ateitį masiškai nualintų, chemikalais prisodrintų dirvožemių Žemėje. Tik toks daržas ateityje galės išmaitinti tuos, kurie nesutiks valgyti chemiškai pakeisto, apdoroto maisto. Todėl labai ir labai verta apie tai kuo daugiau žinoti, kuo uoliau mokytis ir taikyti praktikoje. Nes pokyčiai gamtoje vyksta labai greitai ir labai dideli. O Žemėje išlieka tik tos rūšys, kurios geba prisitaikyti. Aš tam pasiruošusi, o jūs?