Tamsų žiemos vakarą, be išankstinio plano pradėti rašyti tinklaraštį, tiesiog ėmiau ir pradėjau.

Tikriausiai norėdama ir vėl rasti vietos ir laiko rašymui, kurį pastaraisiais metais turėjau apleisti dėl įvairiausių paprasčiausių priežasčių. Arba todėl, kad turiu laiko. Ir turiu daugybę mielų žmonių, tiek Lietuvoje, tiek Norvegijoje, kuriuos šiltai ir dažnai prisimenu, tad rašydama būtinai galvosiu apie juos. O gal įsivaizduoju, kad tai, ką rašysiu, bus ir vėl kažkam įdomu skaityti, pvz. ryte, geriant kavos puodelį  Be kita ko, Facebook trumpučiai įrašai manęs absoliučiai netenkina, netelpu juose, ir toliau tebesu daugiažodžiautoja, nors, viliuosi, ne tuščiažodžiautoja.

Niekad anksčiau nesu rašiusi blogo, t.y. tokio formato tinklaraščio. Bet kadangi visi pastarųjų metų didieji gyvenimo pokyčiai yra verčiantys iš klumpių, pamaniau, kad ir šitas startas derėtų visame mūsų naujo gyvenimo kontekste.
Kodėl naujo? Nes vėl Lietuvoje.
Kuo kitaip? Kad kaime. Ne mieste, net ne mietelyje, bet tikrame kaime, kur artimiausias matomas kaimynas maždaug už puskilometrio, kur platūs, dabar žiemiški, laukai leidžia akims klaidžiot iki pat horizonto. Kur darosi neprasminga skubėti. Tai, ko ilgą laiką patyliukais troškome, apie ką kuždėdamiesi svajojome, staiga ėmė ir įgavo materialų pavidalą – su kaimiška troba – oj ne nauja ir ne Europinio standarto, – su didžiuliu ūkiniu, kuriame telpa tvartas beigi kluonas, net su mažu a-la vasarinės virtuvės nameliu, kuris kol kas tarnauja sandėliu ir net malkine. Su stirnų bandomis, kasdien matomomis tolumoj baltuose laukuose, su lape, kuriai būtinai reik bėgti per kelią, kai važiuojame į darželį, esantį už 3km. Su vietiniais gyventojais, tokiais šiltais ir gerais žmonėmis, su kuriais kalbėdamasis pirmą kartą jautiesi taip, tarsi juos jau pažinotum.
Turbūt pradėjau rašyti, nes ir vėl susikaupė manyje žodžių atsargos, ir vėl turiu jas išlieti, nes kitaip, bijau, mano skrajos mintys nusineš viską užmarštin. O man smagu dalytis savo maža neįmantria kasdienybe, naiviai manant, kad kažkam ji gali būti įdomi. Net jeigu ne, rašydama padedu pati sau – sukoncentruoju mintis, randu vidinį balansą, o kartais net išrašau tai, apie ką nemaniau galvojusi (įdomiai čia susukau… 
Žodžiu, buvę nebuvę, rašysiu kai tik turėsiu laiko ir noro. Mat gyvenimas man taip plačiai nusišypsojo, kad galiu nebeskubėti. Galiu tiesiog būti taip, kaip būnasi.

Džiaugsiuosi, jeigu bus skaitančių ir komentuojančių, nes gyvenimo kaime antra medalio pusė šiek tiek primena emigraciją: socialinis gyvenimas nėra toks, koks mieste. Ir nors į miestą bet kada gali nulėkti, pamažu suvoki, jog to nelabai norisi. Nes jauti, jog pats kaimas yra ne atstumu, bet esme labai nutolęs nuo miesto, ir kaimo gyventojai yra įvairiai kitokie nei miesto. Mano išmintinga AA močiutė sakydavo: “geram žmogui visur gerai”. Ir aš tuo tikiu. Man buvo gerai Norvegijoje, mane supo ten nuostabūs žmonės, man buvo gerai Vilniuje, tikiu, bus gerai ir Trečionyse. Na, nesu tokia jau gera, kokia buvo mano močiutė, bet stengiuosi, bent jau nekenkti pasauliui…

Turbūt ne vienam pasirodys juokinga mano miesčioniška prigimtis ir kaimiški “atradimai”, kuriais kaip vaikas džiaugiuosi garsiai, na, bet juokas yra sveiko gyvenimo vitaminas, tad juokitės į sveikatą! Aš ir pati neretai pamintiju, kad visgi esu urbanizacijos sugadintas tvarinys, kuris, atrodo, lyg ir protingas, ir sumanus, o iš kitos pusės, toks paikas ir nepatyręs… Na, bet labiausiai man patinka gyvenimo permainos. Kažkada kažkokiame straipsnyje jau minėjau gyvenimo palyginimą su tekančiu vandeniu. Taigi, vanduo stovėdamas pradeda gesti. Taip ir gyvenimas. O kai jis teka, mainosi, čiurlena, reiškia, jog jis vyksta. Net jei gyvenimas mus nuneša ten, kur pradžioje jaučiames išsigandę ar pasimetę, galiausiai vistiek paaiškėja, kad būtent to mums ir trūko. Aš viliuosi, jog gyvenimas kaime manęs neapgaus, bet praturtins, išmokys, nuramins. Na, o kaip bus iš tiesų – pamatysim po kelerių metų. Ligšiolinė mano patirtis išmokė mane nebūti kategoriška. Kažkada labia seniai patyliukais burnodavau ant emigrantų, kodėl jie, begėdžiai, Lietuvą palieka. O paskui – še tau boba – pati tapau emigrante… Esama ir kitų temų, kuriose mano kategoriškas požiūris buvo gyvenimo galiausiai apkapotas ir nugludintas. Taigi, negaliu dievagotis, kad viens du ir tapsiu kaimiete. Bet visgi tikslą tokį turiu, būti paprasta kaimo bobele, kaip sako, paprasta, bet ne prasta  O svarbiausia, kaip sakau ir savo vaikams – būti geru žmogumi ir jaustis laimingu ten, kur esi, su tuo, ką turi. O ne burnoti, ko trūksta arba ką gyvenimas iš tavęs atėmė.
Va šitaip. Užteks jau šiandienai. Buvo smagu pažodžiauti.
Laukite kitų įrašų. Arba ne, nėr čia ko laukti, jie ir nelaukiami pasirodys 

Gero šeštadienio vakaro!

Ieva