Uncategorized

Apie vieną kaimo blondinę 2015-01-14 19:31

Kažkaip išėjo, kad labai geras ūkininkas vedė blondinę. Vieną dieną ūkininkas turėjo išvažiuoti su reikalais, o tuo metu turėjo ateiti veterinaras, kad apvaisintų karvę. Ūkininkas savo žmonai blondinei parodė, kurią karvę reikia apvaisinti ir sako:
– Va šitą karvę reik apvaisinti ir aš čia įkaliau vinį…
Ateina veterinaras. Blondinė aprodė visas karves ir sako:
– Va šitą karvę reik apvaisinti. Vyras vinį įkalė.
Veterinaras:
– O kam ta vinis???
– Na nežinau, gal kelnėm pasikabinti?

Juokas juokais iš tų blondinių (tegu nesupyksta šviesiaplaukės, nes tai visai ne apie jas). Aš va ne šviesiaplaukė, o pasijutau vakar kaip gryna blondinė iš anekdoto. Bet kadangi jau ryžausi čia pasakotis, tai teks pasidalyt ne tik savo privalumais, bet ir trūkumus išsipasakoti :)
Iš vakaro (užvakar) gana gausiai snigo, balta buvo, gražu. Rytą pabundam – žiū, laukai žaliuoja, viskas nutirpę. Išsiruošėm darželin, iki mašinos nuėjom, grynas žvyras ant kelio, žolytė aplink. Sėdom važiuot, o kaip tik iš kiemo, iškart kryžkelė ir gana stati nuokalnė – ant kalnelio gyvenam, apie 60m virš jūros lygio. Ir kai tik mašina kryžkelėj atsidūrė ir pradėjau leistis, supratau, kad esu tikrų tikriausioj čiuožykloj. Sakau ir nė kiek neperdedu – įjugiau savo keturiais ratais varomo trandalieto pirmą pavarą ir poteriavau, kad padangų dygliai su tuo ledu sukibtų. Pamačijo maldos, šiaip ne taip nusileidome, bet tada supratau, kad čia tik kelio pradžia. Dar visi trys kilometrai tokio kelio mūsų laukia. Atgal neapsisuksi – įkalnėn ledinėn niekaip… Teko toliau virpančia širdim važiuoti. Nusileidus nuo kalno tuoj tvenkinukas kairėj ir vėl kita įkalnė. Apylinkės gi gražios pas mus, kalnuotos. tokie linksmieji kalniukai, kur greičiau mašina palėkus, viduriai ant viršukalnės persiverčia ir vėl smagiai leidies… Tai va tokių linksmųjų iki darželio čia kokie keturi. Linksminomės visą kelią. Dėkojau Dievui, kad išvažiavau tą rytą su “teisinga” mašina, kuri su keturiais varomais ir dygliuota…Kitu atveju jau gal būtume bul bul tam tvenkiny, ir kažin ar kas tokios blondinės ieškotų…

Reikia vietovėje pagyventi, kad perprastum tokius štai niuansus. Kitose atkarpose sniegas buvo pilnai nutirpęs, grįžau jau per aplinkui, kitu vieškeliu. Bet anas kelias, mūsų taip pamėgtas dėl stirnų ir lapės, kurie beveik kas rytą mus palydi, vis dėlto yra prastas pasirinkimas kai orai tokie permainingi. Nors vairuoju jau daug metų, ir Norvegijos vingiuotieji ir kalnuotieji siauri keliukai nemažai išvažinėti, o vis dar mokausi. Nenoriu galvot, kaip būtų iš tikro buvę, jei ne… Bet pasižadėjau būti atidesnė.

Įdedu nuotrauką kaip atrodė kelias, nes turbūt iš pasakojimo sunku įsivaizduoti… Šlapias storas ledas, žvilga kaip stiklas, nei pėsčiam nei važiuotam pajudėti tokiu…

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s