Šiandien per norvegų kalbos pamoką pažengusiems mokiniams, kalbėjomės apie maistą, jo perdirbimą, poveikį sveikatai ir pan. dalykus, kurie aktualūs kiekvienam ir kasdien. Diskusija vyko tarp 5 moteriškių, ir, kadangi laikas ribotas, nespėjome iškalbėti visko, kas svarbu, nespėjome pasidalinti receptais ir patirtimis. Tad pažadėjau, kad padarysiu tai čia, nors ir lietuviškai (pamokoje bendraujame norvegiškai, mankštiname liežuvius). Aš pati senokai nebeverdu mėsiškų sriubų. kartais, labai retai, verdu su vištiena, kadangi iš esmės vartojame tik mūsų pačių užaugintą mėsą, ir tai yra būtent vištiena. Neperku jokių ten kaulų, man tai nepriimtina nei morališkai, nei fiziškai, nors žinau, jog teisingai išvirtas kaulų sultinys ko gero yra nebloga alternatyva kalciui. Visgi, renkuosi tokį vegetarišką, laiko patikrintą variantą, kuris ne tik ne menkesnio, bet, sakyčiau, net ir geresnio, išraiškingesnio, skonio, ir kuriam visai nereikia pirktinių buljono kubelių, kas, vėlgi, visi žinome, nėra joks gėris.

Taigi, imu didelį sriubos puodą (mažomis porcijomis nelabai moku gaminti, šeimyna gausi, o jei ir mažiau burnų, sriuba dviems dienoms man yra labai tinkama išeitis). Dedu savo lydyto sviesto kokius du šauštus. Žinoma, galima naudoti pirktinį ghi sviestą, galbūt net aliejų, bet tuomet sriuba gali neturėti visų tų skonių atspalvių, apie kuriuos kalbu.

Skutu morkas ir jas smulkinu tiesiai į puodą (pjaustau griežinėliais arba šiaudeliais, turiu nesvietiškai seną ir labai patogią pjaustyklę). Degu ugnį po puodu ir pradedu skrudinti, kepinti. Tuop tarpu lupu svogūno galvą, smulkiai pjaustau, dedu į puodą. Porą skiltelių česnako taip pat smulkinu ir dedu į puodą. Jau dabar pasklinda nuostabus kepamų daržovių aromatas. Svarbu pakepinti saikingai, kad atsiskleistų kvapai, bet nesuskrudinti per daug. Tada beriu prieskonius. Aš, aišku, naudoju savus, iš daržo: vasarą – šviežius, žiemą turiu jų džiovintų. Jei šviežius, juos reik susmulkinti. Visada į sriubą beriu petražolių ir krapų, čia kaip Tėve mūsų, būtinybė taip sakant. Bet pvz. pernai atradau, kad galima džiovinti svogūnų laiškus, ir barstyti juos į sriubą, taip pat gražgarstes – nenusakysiu, koks gaunasi aromatas. Lapiniai salierai irgi yra mano mėgstami – juos šaldau žiemai, kartais įtarkuoju saliero šaknies ar pastarnoko, irgi duoda labai subtilų prieskonį. Parduotuvėse, kurios prekiauja ekologiškais, natūraliais prieskonių mišiniais (kai gyvenau Norgėje ir neturėjau galimybių pati užsiauginti, pirkdavau visokias gėrybes iš Delonos, atsiųsdavo paštu, nenusivyliau nė karto) tikrai rasite, ką mėgstate. Anksčiau neskirdavau didelio dėmesio, kada ir kokius prieskonius berti, bet su laiku supratau, kad tai labai svarbu. Ir štai, jūsų sriubos skonis praktiškai paruoštas, nes būtent dabar, su prieskoninėmis daržovėmis, suberti prieskoniai, žolelės, padaro visą savo darbą – sukuria skonį jūsų sriubai. Visada uostau ir mėgaujuosi tuo aromatu.

Kai viskas pakankamai pakepa, įpilu vandens, tiek kiek reikia, uždengiu dangtį ir einu ruošti kitų sriubos ingredientų. Tai būna bulvės, kopūstas ar burokėliai, moliūgai ir pan.

Labai svarbu daržoves sudėti kai užvirs vanduo, ir dėti jas pagal virimo laiko eiliškumą. Negalima cukinijų, moliūgų dėti pradžioje. Jos ne tik praras vitaminus, bet ir subliukš. Man daržovės sriuboje tobuliausios, kol neperverda, išlaiko šiokį tokį traškumą. Kopūstą visada dedu kartu su bulvėmis. Smulkintoms bulvėms nereikia virti ilgiau nei 10 min, kopūstui irgi. Moliūgui, jei šaldytas, gali prireikti laiko ištirpti, bet jei šviežias, tai 5-7min ir gana. Tad mano sriuba išverda per pusvalandį. Tuomet išjungiu kaitrą, įdedu druskos ir uždengiu dangtį. Druską aš naudoju irgi savo skaniąją, renkuosi pagal nuotaiką. (receptai kaip pasigaminti druskos, yra čia.) Bet aišku, tinka ir paprasta druska.

Taip išvirtą sriubą reikia bent 10min “subrandinti“, kad druska ir visi skoniai susimaišytų. Tiesa, vasarą, baigus virti, įmetu saują krapų į puodą, man labai skanu, kai jie visai nesuvirę, šviežutėliai ir žali žali.

Tai štai, toks mano sriubos receptas. Daugumą sriubų gardinu grietine, lietuviškai. kartais įtarkuoju mėgstamo sūrio (ypač tinka trintoms sriuboms, bet nebūtinai, ir naudoju tiek paprastą fermentinį, tiek kietąjį arba pelėsinį sūrį).

Džiaugsiuosi, jei pasidalinsite, kaip sriubą be mėsos verdate jūs, gal turite kokių savo atradimų, kulinarinių paslapčių? 🙂

Skanaus tiems, kurie išmėgis mano receptą!