Mano kasdienybė, visa aplinka vis įkvepia mane kurti. Štai nueinu į daržą, jau rudeniop, ogi gražiausia ramunė išdygusi lysvės pakrašty, prikrovusi žiedų, lyg būtų ką tik prasidėjus vasara. Praeinu pro ją vieną dieną, antrą, nusišypsau jai, ji – man. Taip ir įstringa mano mintyse, tas jos atkaklumas, noras gyventi. Po savaitės suprantu – mudvi draugės. Ji jau manęs ne tik nepaleidžia, bet manyje transformuojasi ir įgyja naujus pavidalus. Imuosi vąšelio, skubu, net rankos virpa, nes įkvėpimas toks dalykas – nesuskubsi, neužfiksuosi, pabėgs… Kol darau išdykėlei plaukus, gimsta ir žodžiai, na tikrai, nieko nedarau tyčia, viskas ateina. Ir štai, atėjo laikas … Skaityti toliau: Apie įkvėpimą