Mano kasdienybė, visa aplinka vis įkvepia mane kurti. Štai nueinu į daržą, jau rudeniop, ogi gražiausia ramunė išdygusi lysvės pakrašty, prikrovusi žiedų, lyg būtų ką tik prasidėjus vasara. Praeinu pro ją vieną dieną, antrą, nusišypsau jai, ji – man. Taip ir įstringa mano mintyse, tas jos atkaklumas, noras gyventi. Po savaitės suprantu – mudvi draugės. Ji jau manęs ne tik nepaleidžia, bet manyje transformuojasi ir įgyja naujus pavidalus. Imuosi vąšelio, skubu, net rankos virpa, nes įkvėpimas toks dalykas – nesuskubsi, neužfiksuosi, pabėgs…

Kol darau išdykėlei plaukus, gimsta ir žodžiai, na tikrai, nieko nedarau tyčia, viskas ateina. Ir štai, atėjo laikas pasirodyti mano mažylei, susipažinkite.

Kas aš esu?
Žalia laukų mergaitė?
Rasotų pievų pasišiaušus piemenaitė?
Ar sodo, daržo baltagalvė karalaitė?
Virpu nuo vėjo, ir linguoju jeigu reikia
Per mano žiedlapius vaistai ir meilė veikia

Ramunėlė nunerta vąšeliu iš medvilninių siūlų, turi varinės vielos karkasą, taigi, jos rankytės ir kojytės lankstosi, ji gali stovėti, sėdėti. Jos ūgis viso labo 17 cm, svoris 38 g. Kaklajuostė ir skrybėlaitė nusiima.