Šįryt klausiausi vienos astrologės pamąstymų apie mūsų visuomenės pokyčius, kaip žmonės nebenori mokytis, kaip yra prikepta neprofesionalių “ekspertų“ visose srityse, ir kas mūsų laukia ateityje su tokiais sparčiais tempais šiuose pokyčiuose, kai dirbtinis intelektas (DI) tampa mums patarėju ne tik astrologijoje, bet ir visur kitur. Kitaip tariant, tampame tokia truputį viduramžių visuomenė, kur patiems nebereikia galvoti, užtenka tikėti “lyderiais“, pasiduoti kažkieno valdymui ir tiesiog taip egzistuoti.

Astrologė, aišku, kvietė diskusijai, pradžioje maniau parašyti komentarą. Bet trumpai pasisakyti tokia plačia tema nesugebu, tiesiog besiklausydama panirau į savo mintis, ir nutariau, kad laikas tiesiog išrašyti tą savo nuomonę. Neturiu iliuzijos, kad ta mano nuomonė kažkokia itin svarbi, taip pat neturiu tikslo pakeisti kažkieno kito nuomonę ar suformuoti kokių minčių kitiems, tačiau, kaip pastebiu pati – kai įdomus žmogus pasidalija savo mintimis, dažnai manyje tai sukelia atgarsius, įveda į truputį kitokį požiūrio kampą, kur pati galiu pasianalizuoti savo mintis, mąstymo kryptį ir atrasti įdomių dalykų. Tai straipsnio tikslas toks ir bus – sukelti susidomėjimą jums jūsų pačių mintimis, pamąstyti apie tai, kas vyksta.

Na, kaip ir visi kiti mano straipsniai, šis reikalaus laiko ir įsiklausymo. Kaip tik apie tai ir noriu parašyti – apie mūsų negebėjimą padaryti dalykus iki galo ir ne paviršiuje, o kiek giliau.

Gyvename įdomiais laikais. Technologijų ir naujovių yra tiek, kad protui sunku jas visas aprėpti, kur jau ten suprasti ir dar įvaldyti. Bet su visu šitu vyksta kitas procesas – tolstame nuo gamtos, kartu – ir nuo meno. Jau apie tai esu rašiusi – mes ESAME gamta. Žmogus yra ląstelių kombinacija. Negana to, esam sukurti gamtoje gyventi, daugintis, augti. Tačiau žmonijos pasirinktas kelias mus veda vis toliau nuo gamtos. Dabartinės technologijos – kaip koks masalas, rodo mums pažadėtąją žemę kažkur, kur mums nieko nebereikės daryti, kur robotai viską atliks už mus. Ta prasme, mums ir galvoti nebereikės, nes nu kam? Kažkam toks minties formavimas yra palankus, ir su juo nesutinka jau dabar tik saujelė kritiškai mąstančių (saujelė – milijardų – masių mastu).

Mūsų visos visuomenės sitemos sutartinai mus tolina nuo gamtos – švietimas, kuriame vaikai pusę savo dienos praleidžia sėdėdami, nors mokslininkai aiškiai sako, jog žmogus sutvertas judėti. Sveikatos sistema, kur mus farširuoja cheminiais vaistais, nors mūsų kūnas turi didžiulę galią gyti pats, pradedant paprastų žaizdų užsigydymu, baigiant gebėjimu minties galia pakeisti fizinio kūno savybes. Maisto pramonė, kuri mums siūlo valgyti nebe maistą, o vis daugiau jo pakaitalų, formuodami mūsų vaikų nuomonę, jog tai ir yra MAISTAS. Politika, kurioje neišsilavinę, savanaudiški žmonės nori valdyti tautas galvodami viena apie savo gerovę.

Visur naujosios “vertybės“ yra panašios: kuo greičiau, kuo efektyviau, kuo produktyviau. Nuo pirmos klasės mums tai kalama į galvas, vėliau stiprinama, ir mes įveliami į tą ratą, kur belieka tik žiurkių lenktynės – bėgti greičiau už kitus.

O ką gamta? Ko ji mus tūkstantmečius moko ir kam kviečia? Sustoti. Įsiklausyti. Stebėti. Girdėti. Veikti pagal tai, ką išjauti arba reaguoti į tai, ką matai. Protas mums reikalingas tam, kad kritiškai įvertintume visa, kas vyksta. Mums reikia analitinių gebėjimų, kad atskirtume pelus nuo grūdų, bet būtinas ir kūrybiškumas, kad gamintumės dopaminą ir augtume, kad mokytumės naujų dalykų (tai yra būtina, norint turėti plastiškas smegenis). Šiuolaikinis mokslas stiprina visus šiuos teiginius – žmogaus smegenys – kintančios, ilgaamžiškumas pasiekiamas ne tik sveika mityba ir LĖTU gyvenimo būdu, bet ir ryšio, bendrystės kūrimu, gyvenimo tikslų turėjimu, kitaip sakant, PRASMĖS turėjimu kasdienybėje…

Tas pats mokslas kita ranka mus tempia tolyn nuo gamtos, šaukdamas, koks protingas yra DI, kaip mums jo reikia, kaip būsime atsilikę, jei jo neįvaldysime. Pamirštama pasakyti, jos DI iki žmogaus smegenų “kompiuterio“ – kaip iki mėnulio. Kad DI – tik dar vienas robotas (ROBOTA – dirbti, darbininkas), tai įrankis mums, padedantis susidoroti su tam tikromis užduotimis, padedantis aprėpti ir apdoroti didelius informacijos kiekius. Bet iki žmogiškų mąstymo procesų jis dar nepriaugęs, jis mąsto kaip mašina, neturi plastiškų/labilių emocijų ir t.t. Klausimas – ar kada turės. Nes tai, ką dabar bando padaryti technologijos – Dievo darbą – sukurti žmogaus pakaitalą. Aš kartais klausiu savęs, kodėl. Viena vertus, suprantu, jog tai – įdomus ir pilnas iššūkių kūrybinis procesas.Kita vertus, kūrėjas, kurdamas bet ką, turi turėti tikslą. Ir tada kyla klausimas – ar tas tikslas pasitarnaus žmonijai, atneš kažką gero, ar vis dėlto – negero…

Štai čia tokia takoskyra įvyksta, nes greitai į tokį klausimą atsakyti neįmanoma, yra labai daug pusių, kurias derėtų apsvarstyti. Tačiau intuityviai juk mes visi suvokiam, kad žmogus jau yra toks tobulas sutvėrimas, kad jam nereikia jokio pakaitalo. Kokia prasmė? Čia kaip ir su maisto pakaitalais – juk tai visiška saviapgaulė, ir lyginti TIKRĄ su NETIKRU yra absurdo viršūnė. Bet mes vis tiek lyginam. Ir dar paskui lyginamės.

Pereisiu į siauresnę apimtį – pačią save. Aš naudojuosi DI, man patinka jo gebėjimas greičiau atlikti tai, kas iš manęs pareikalautų valandų. Jei teisingai suformuluoju užklausą, jis pateikia susistemintus atsakymus, iš kurių aš galiu susidaryti tam tikrą nuomonę. Tačiau tendencija šiandien yra kitokia – jei mes, mūsų karta su DI tikslinamės ir tariamės dėl iškilusių problemų, tai mūsų vaikai be DI jau blyno neišsikepa. Ir tai kelia nerimą. Nes juk toks vartojimas veda į susinaikinimą. Kita karta nebeturės poreikio mokyti savo vaikus buities darbų, nes juos “mokys“ DI. Ir šita palaida informacijos bala, kurioje dabar mirksta ir skęsta šiuolaikiniai vaikai, tik didėja, plečiasi, apima vis daugiau gyvenimo sričių. Nors, pamirštame – esminiai žmogaus poreikiai NEPASIKEITĖ! Emocinių ir fizinių poreikių DI patenkinti negali. Poreikio būti mylimam DI taip pat nepatenkina, jis gali jį tik imituoti. Pats būdamas pakaitalu, jis gali pasiūlyti pakaitalus ir mums. Bet jis puikiai garantuoja priklausomybę.

Taip gera atsigulus “paskrolinti“, kai kas, žinau, net bendrauja su DI kaip su “draugu“. Gerai, jei tam skiriam pusvalanduką dienos. O jei daugiau? Jei tam skiriam visą likusį nuo darbų ir pareigų laiką? Nebelieka laiko nei kūrybai, nei menui, nei išėjimui į gamtą?

Aš daug galėčiau postringauti apie sąmoningumą, tvarumą, lėtą gyvenimo būdą, bet pati ant savęs labai gerai pajaučiu šitus visus svyravimus. Ir kiek reikia su savimi sąmoningai tartis, kad sėkmingai balansuočiau tarp vieno ir kito. Nes tapti laukiniais gamtoje mes nė vienas nebenorime. Tačiau nenorime ir surobotėti. Va, galvoju, čia gamta ir ateina į pagalbą. Padaro mums kokias nors sunkesnes išgyvenimo sąlygas ir būnam priversti išlįsti iš virtualaus pasaulio, pamatom problemas iš arti, tenka jas spręsti…

Grįžtant prie “viskas greitai ir efektyviai“ temos, man atrodo, jei mokėtume balansuoti su lėtumu, mums būtų daug geriau visom prasmėm. Juk gamtoje niekas nevyksta nei greitai, nei efektyviai. Jeigu greitai, tai nebent griovimo procesai – greitas vėjas, greita liūtis, audra, cunamis ir t.t. Visa, kas neša mums RAMYBĘ, yra LĖTA.

Jau gerą dešimtmetį domiuosi laukiniais augalais. Žolynais, kitaip sakant. Tais, kurie padeda mūsų kūnui išlikti sveikam, tais, kurie daro mums įvairų poveikį, tais, kurie padeda GYTI. Šitas mano žinių kaupimas yra lėtas ir ilgas, ir turbūt ne baigtinis. Pernai jis išsirutuliojo į gražų naują ciklą – NATŪRALIOS KOSMETIKOS kūrimą jau ne tik sau, bet ir kitiems (mano gaminius jau galite įsigyti ČIA.) Šiemet vėl radau mokymus, gilinsiu žinias toliau, man tai atrodo prasminga ir reikalinga. O tokių mokytojų mažėja. Kas bus, kai nebeturėsime kas perima žinias? DI čia nepadės, o ir augalai pasaulyje labai skirtingi, reikia VIETINIŲ žynių, kurie vietiniams perduotų savo mokymą.

Štai jau dvylikti metai, kaip kalbu apie gyvą daržą – lėtą, ilgą procesą. Kiek daug iš mano sekėjų tokį daržą turi? Gal kokie 3-5 procentai? Nes mums įkalta į galvą, kad reikia greitai ir efektyviai užsiauginti maistą. Dirvodara – lėtas ir ilgas procesas. Augalai irgi turi savo ritmą, vegetacijos laiką. Daržas yra apie lėtumą, o ne apie efektyvumą. Derlius labiau priklauso ne nuo mūsų, o nuo gamtos. Bet taip populiaru dabar “influensinti“ visus ant daržo auginimo, nes tai madinga! Va čia ir reikia to kritinio proto, kad atskirti pelus nuo grūdų – ar tu nori auginti tikrą, sveiką maistą, ar nori bet kaip, tik greitai, ir tai bus “biški geriau nei iš parduotuvės“? Kodėl mes taip save skriaudžiam? Kodėl nenorim sau TIKRŲ dalykų? Kodėl tenkinamės “biški geriau negu…“?

Nes mums įteigta, kad to pakanka. Nes iš tiesų niekam neįdomu, KAIP mes gyvename ar jaučiamės. Niekam neįdomu mūsų sveikata, laimė ir gerovė. Tai turėtų būti įdomu tik mums patiems. O kai bus įdomu mums patiems, aplink save bursime bendraminčius ir turėsime bendruomenes, kurios bus atskiri maži pasauliai šitam, atsiprašau, šūdų vandenyne.

Man atrodo, kad tokiam mikro pasauly jau gyvenu gerus 15 metų. Esu apsupta adekvačių žmonių, su kuriais yra apie ką pakalbėti. Iš kurių yra ko išmokti. Į kuriuos galiu atsiremti, kai prireikia. Mano mikro pasaulyje yra ir DI, bet jam didelė atsvara – mano lėtosios veiklos, kurios sugrąžina mane į gamtą, pripildo mano resursą (to, deja, DI nepadaro, nors ir gali duoti greito dopamino dozes), augina mano kūrybiškumą ir būtinai – gilina žinias. Bet kokios žinios, kokioje srityje besimokytume, neateina greitai. Nes NEĮMANOMA GREITAI įsigilinti, išjausti temą, atskirti esmę, perprasti ją ir pritaikyti.

Beje, pernai, iš noro pasidalinti su jumis savo mikro pasauliu, pradėjome teikti apgyvendinimą sodyboje. Jau galite pas mus atvažiuoti pasibūti gamtoje. Paprastai, be jokių įmantrybių, tiesiog pasimėgauti galimybe matyti saulėtekius, saulėlydžius, nueiti daugiau žingsnių, stebėti gamtą, būti miške, įmerkti kojas į upelio vandenį, klausytis paukščių čiulbesio. Daugiau apei tai rasite čia: APGYVENDINIMAS SODYBOJE

Mes turime mokytis gyventi šitam naujame pasaulyje ir perduoti savo išmokimus ateities kartoms. Pasaulis nesustos, kad ir kaip mums kartais norėtųsi “išlipti“… Turime nepamesti tų būdų, kurie mus pačius tame pasaulyje pristabdo, sugrąžina į save ir veda GILYN, o ne tolyn.

Pastarąjame sakinyje yra užuomina į kitą mano straipsnį, kuris jau kuris laikas kirba galvoje – apie tai, kiek gebame atskirti save nuo aplinkos, savo mintis nuo kažkieno kito minčių, savo norus – nuo svetimų ir t.t.

Dėkoju, kas perskaitėte iki galo, palikite ženklą, kad čia buvote – parašykite komentarą, pasidalinkite straipsniu su bendraminčiais. Tik taip jausiu, kad esu bendruomenėje ir kalbu ne vien sau 🙂 O gal užsuksime čia diskusiją?